Prieš baltiesiems gandrams paliekant Lietuvą, į saulėtuosius kraštus iškeliavo ir į vaiskų audinį įsuptas projektas „Baltas vilnijimas“. Tenerifėje, meno rezidencijoje „Balta“, įkurtoje nuostabaus grožio Miradoro miestelyje, buvo atidaryta penkių Lietuvos tekstilininkių paroda. Gaila Akelienė, Lina Drižiūtė-Malinauskienė, Lina Jonikė, Margarita Taurinskienė ir Jolanta Šmidtienė parodoje „Baltas vilnijimas“ pristatė tekstilės meno kūrinius ir individualias baltos spalvos interpretacijas, nusileidusias ant vilnijančio šilko paviršiaus.
„Jeigu užsimerktum, pamanytum, kad esi namie“, – sakė ne vienas Tenerifės lietuvis, atėjęs į galerijos „Balta“ parodos atidarymo renginį. Dėl Tenerifės lietuvių bendruomenės bendrystės, geranoriškumo panašiai pasijautė ir ten savo darbus pristatančios menininkės. Žinia apie artėjantį lietuvaičių parodos atidarymą netruko pasklisti, tad norinčiųjų padėti tiek rengiant ekspoziciją, tiek ir vėliau, parodos lankytojus vaišinant naminiais sausainiais, nepritrūko.
Viso renginio metu dalyvių neapleido ir pasididžiavimo jausmas. „Jautėmės, lyg būtume namie. Visų nuotaika pakili, iš veidų nedingo šypsena. Manau, ir vėl pavyko nustebinti vietinius ispanus ir kitų tautybių turistus gerąja prasme. Ne paslaptis, kad įvairiose šalyse lietuvaičiai save reprezentuoja ne pačiais geriausiais būdais, o mes jaučiamės taip, lyg „reabilituotume“ Lietuvą“, – teigė viena pagrindinių „Balto vilnijimo“ parodos iniciatorių J. Šmidtienė.
Kaip jau minėta anksčiau, parodoje savo kūrybą pristatė penkios autorės, dėl savo talento ir sugebėjimų tarsi atvilnijusios per vandenyną iki pat Kanarų salų. Dėl kūrėjų gausos, gana skirtingo jų braižo ir požiūrio paroda netapo padrika ar eklektiška, atvirkščiai – leido žiūrovams pasinerti į gausybę lengvų šilko klosčių pasakojimų ir skatino kiekvieną jų perprasti atskirai.
J. Šmidtienės „Šokantys angelai“ lankytojams sukėlė daug klausimų apie kūrinio atlikimo techniką ir prasmę. L. Jonikės kūriniai sulaukė susižavėjimo ir liaupsių dėl nepaprasto meistriškumo. Daugiausia moterų dėmesio susilaukė M. Taurinskienės ir L. Drižiūtės-Malinauskienės darbai. Juos ne viena lankytoja panoro pritaikyti savo aprangoje kaip vienetinius ir itin originalius aksesuarus. Monumentaliausia G. Akelienės kompozicija parodos lankytojus labiausiai intrigavo savo medžiagiškumu ir neįprastomis formomis, dažną paskatino ir įsiamžinti tarp įspūdingų baltos spalvos motyvų. Jaukiame kiemelyje eksponuojami kūriniai parodos atidarymo vakarą tarsi atgijo: menkiausio vėjo gūsiai gaivino audeklo klostes ir kūrė judesio įspūdį. Šoko angelai, skraidė vyšnių žiedai, lingavo medžiai ir vilnijo permatomo šilko audiniai, per kuriuos persišvietė vietos peizažas.
„Nuo pat parodos atidarymo pradžios iki bene vidurnakčio rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių. Teko kalbėtis ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai ir itališkai. Tarsi pajautę meno trauką, mus atrado ir kitų šalių menininkai. Sulaukėme didelio susidomėjimo Lietuva, nemažai kas panoro ją aplankyti, tad pakvietėme juos dalyvauti mūsų projektuose“, – pasakoja J. Šmidtienė. Dabar belieka tikėtis, kad jaukioje aplinkoje užsimezgęs tarpkultūrinis dialogas dar ilgai nenutrūks.
Nuotraukos – www.galerijabalta.lt ir www.fotoinesa.com