Iš Šveicarijoje rengto pasaulio tradicinės karatė čempionato su dviem bronzos medaliais grįžęs Paulius Čereška sako, kad pergalės ir medaliai nėra jo gyvenimo tikslas.
„Varžybose konkrečių tikslų sau niekada nekeliu. Man pasirodymas viename ar kitame turnyre yra tik dar viena treniruotė. Pergalė nėra pagrindinė siekiamybė. Jeigu ateityje kažko sieksiu šiame sporte, tai labiau į jį žiūrėsiu kaip į meną. Keliu sau techninius tikslus, o pergalės man nėra vertybė, tai šalutinis produktas“, – originaliai apie pelnytus apdovanojimus kalbėjo pasaulio čempionato prizininkas.
22 metų P. Čereška ant prizininkų pakylos Ženevoje lipo du kartus – po sėkmingų pasirodymų asmeninės ir komandinės kumitė rungtyse. Pastarojoje kartu su juo bronza džiaugėsi Paulius Mackonis, Darius Balčiūnas ir Norbertas Motiejūnas.
Pasaulio bronza brangesnė
2013 m. suaugusiųjų Europos čempionate tradicinės karatė klubo „Lūšis“ auklėtinis pasidabino sidabru, tačiau šiemet pelnyti medaliai jam brangesni. „Apie galutinę poziciją per daug nemąsčiau, tiesiog norėjau pasirodyti kuo geriau. Pernai iš Europos čempionato grįžau su sidabru, tačiau Šveicarijoje pasiekta bronza man brangesnė, nes tai – pasaulio pirmenybės, – aiškino sportininkas. – Priešininkų buvo nemažai, todėl esu tikrai labai laimingas. Kiekvienoje kovos sporto šakoje reikia taktikos, geriausius rezultatus nebūtinai pasiekia patys aukščiausi ar stipriausi sportininkai. Pirmajame dešimtuke esantys kovotojai yra geri taktikai. Mano manymu, technika ir pagarba varžovui yra labai svarbu.“
Paulius pripažįsta, kad sportinėje karjeroje laiku ir vietoje buvo nukreiptas tinkamu keliu. Tradicinė karatė jį labiausiai žavi dėl galimybės tobulinti ne tik kūną, bet ir protą. „Kvietimo užsiimi tradicine karatė sulaukiau būdamas aštuonerių. Paaugusį mane sužavėjo tai, kad, palyginti su kitomis kovos sporto šakomis, čia vyrauja filosofinis aspektas, leidžiantis tobulėti ne tik kūnui, bet ir protui. Suaugusiųjų grupėje kovos yra brandesnės, daugiau darbo nuveikiama taktika, o ne grubia fizine jėga (to būna jaunimo varžybose)“, – pasakojo pasaulio čempionato prizininkas.
Tarp mokslo ir sporto – pusiausvyra
Jaunas atletas tvirtina, kad tradicinėje karatė nėra amžiaus cenzo. Pasak jo, tinkamai prisižiūrint užsiimti sportu galima itin ilgai. „Amžiaus ribos nėra. Aišku, jeigu kūnas nebegali, kasdien keliesi su skausmu ir protas nebenori, galbūt jau reikia baigti. Tačiau tinkamai treniruojantis kūnas ilgai išlieka sveikas. Teko kovoti su kanadiečiu, kurio tikslaus amžiaus nežinau, bet, sprendžiant iš jo žilų plaukų, matyti, kad jis tikrai nėra pirmos jaunystės. Jis puikiai kovojo ir nekilo jokių abejonių dėl jo pasirengimo“, – dalijosi įspūdžiais sportininkas.
Kalbėdamas apie žmones, iš kurių mokėsi ir su kuriais vėliau susitiko gyvai, Paulius išskyrė aukšta kultūra pasižyminčius Lenkijos kovotojus: „Yra keletas legendinių kovotojų, kurie man buvo žinomi nuo vaikystės. Dalis jų kilę iš kaimyninės Lenkijos. Neseniai komandinėje rungtyje teko išbandyti jėgas su vienu iš jų. Jeigu bus proga, norėčiau tai pakartoti. Lenkus verta pagirti, jų tikslas nėra sužaloti varžovą – to kartais siekia kitų šalių atstovai. Tai yra labai gerai techniškai pasirengę kovotojai.“
Studijas ir sportą derinantis tradicinės karatė atstovas tikina esantis patenkintas dabartine padėtimi, nors pripažįsta, kad laiko treniruotėms kartais norėtų rasti daugiau.
„Kadangi studijuoju, ne visada turiu laiko treniruotis. Tačiau, kiek leidžia galimybės, stengiuosi susitikti su rinktinės draugais ir tai daryti. Kita vertus, šiuo metu esu patenkintas atrasta pusiausvyra“, – užbaigė P. Čereška.
Dalius Matvejevas
Nuotraukos Danieliaus Buckaus