Du centimetrai – tiek skyrė pasaulio čempionu tapusį disko metiką Andrių Gudžių nuo artimiausio konkurento švedo Danielio Stahlio. 26-erių lengvaatletis sugrąžino šventę į mūsų kiemą: po 12 metų pertraukos stipriausiu planetos diskininku vėl gali vadintis lietuvis.
„Jaučiuosi nuostabiai – ari visus metus, dirbi kiekvieną dieną ir galop yra!“ – džiūgavo A. Gudžius, beveik valandą dalijęs interviu žiniasklaidai iš viso pasaulio.
Vaclovo Kidyko auklėtinis antru bandymu numetė 69,21 m, planetos sezono lyderio D. Stahlio geriausias metimas – 69,19 m, o bronzą iškovojusio amerikiečio Masono Finley‘aus – 68,03 m.
Ar po antrojo bandymo supratote, kad jau viskas – esate čempionas?
Kad viskas? Ne, maniau, kad to metimo turėtų užtekti medaliui, bet iki pat paskutinio metimo nebuvau užtikrintas.
Ar nustebino, kad du centimetrai lėmė čempiono likimą?
Gali lemti ir antri geriausi bandymai, ir taip būna. Koks skirtumas, ar vienas centimetras, ar du metrai, ar dešimt.
Ne paslaptis, kad tikėjotės medalio. O apie kokią jo spalvą galvojote, ar tikėjote, kad gali būti auksinis?
Neplanavau spalvos, bet medalio tikėjausi. Nežinau, ką pasakyti, pačiam dar sunku suprasti viską, kas atsitiko.
Ar kiti du prizininkai buvo laukti?
Iš tikrųjų nustebino amerikietis, kvalifikacijoje metė 64 metrus, o čia pagerino asmeninį rekordą metru. Maniau, kad medalį laimės Piotras Malachowskis arba Fredrikas Dacresas.
Pirmas lietuvių medalis pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose po 12 metų. Koks jausmas?
Negalvojau, kaip viskas dėliojasi istoriškai, dar reikia pačiam suprasti, kas atsitiko. Be galo džiaugiuosi, kad bendras mano, trenerio, kineziterapeuto, federacijos ir kitų man padėjusių lengvosios atletikos bendruomenės narių darbas atsipirko.
Šnekučiavotės su varžovais, iškovojusiais medalius. Ką kalbėjote?
Kalbėjome, kad varžybos buvo sudėtingos – šalta, kūnas vargo. Kaip ir aš – antru metimu viską padariau labai gerai, galima sakyti, kaip iš vadovėlio, o trečiu bandymu bandžiau dar pagerinti rezultatą, tačiau labai stipriai suskaudo kelį. Matėte, kaip du kitus bandymus sekėsi, koja neatsigavo iki paskutinio metimo. Tada pasijutau geriau ir emocijos padėjo tą skausmą nuimti. Buvo žvėriškai sudėtinga padaryti savo geriausius techninius ir fizinius dalykus.
Žiūrint, kaip ėjote garbės ratą, neatrodė, kad pergale džiaugtumėtės labai emocingai…
Net nežinau, taip išėjo savaime. Nesistengiau būti ramus, bet kažkaip visą laiką per varžybas toks būnu. Viduje be galo džiaugiuosi, rytoj gal skraidysiu, rėkausiu, žviegsiu viešbutyje atsistojęs, bet šiandien nėra tokio „oho“. Mėgstu pasidžiaugti savyje, pasidžiaugti su draugais, o tada džiaugtis su visais.
Londoną paliksite jau pirmadienį. Nesinorėtų ilgiau pabūti auksiniame mieste?
Gal dar sugrįšiu. Negaliu sau leisti ilgai ilsėtis, rugsėjo pirmąją laukia Deimantinės lygos finalas, bus ne ką lengvesnės varžybos, nes susirinks visi tie patys konkurentai. Kaip juokavau, šiemet jau turėjau tris pasaulio čempionatus, o šis ketvirtas dėl to, kad buvo trys Deimantinės lygos etapai ir visuose dalyvavo tie patys žmonės, kurie dabar pasidalijo medalius. Tad buvo truputį treniruočių šitoms varžyboms.
Sutinkate, kad Deimantinės lygos etapai pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis?
Žinoma, jaučiausi daug ramiau, nes žinojau, kokie konkurentai, kokie jie žmonės, kokie sportininkai. Kitaip su jais jaučiuosi, nes varžybose esame konkurentai, bet už sektoriaus – draugai.
Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija
Nuotraukos Alfredo Pliadžio