Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Patirtis Vokietijoje įkvėpė kitokį požiūrį: „Socialinis darbas – stiprioms asmenybėms, turinčioms tvirtą nuomonę“

Patirtis Vokietijoje įkvėpė kitokį požiūrį: „Socialinis darbas – stiprioms asmenybėms, turinčioms tvirtą nuomonę“

Su intelekto negalią turinčiais žmonėmis dirbanti Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė savo veikla įrodo, kad žmonių tarpusavio bendravimas yra mokomoji patirtis kiekvienam. Socialinėse dirbtuvėse Vytautė moko neįgaliuosius darbo įgūdžių, o pati iš jų mokosi patirti tyrą draugystę ir akimirkos džiaugsmą. Pasak pašnekovės, dirbant su neįgaliaisiais ir stebint žmones be negalios kartais tenka susimąstyti, kad mes patys turėtume mokytis iš neįgaliųjų šiltesnio bendravimo, gyvumo ir gebėjimo džiaugtis.

Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė

„Viešuoju transportu paprastai važiuojame didesne grupele. Įlipame, draugiškai šnekučiuojamės tarpusavyje. O aplinkiniai sėdi, tyli ir dar smerkiančiais žvilgsniai varsto. Tuomet ir susimąstai, kas yra normalu: bendrauti, šnekučiuotis ar sėdėti sustingus, tylėti, smerkti kalbančius? Kyla klausimas, o gal mes turime ko pasimokyti iš neįgaliųjų, ne tik jie iš mūsų?“ – svarsto Vytautė.

Įgijusi patirties Vokietijoje, kur atliko praktiką, Vytautė pasižymi išskirtiniu požiūriu į socialinio darbuotojo veiklą. Pasak jos, Vokietijoje socialiniais darbuotojais dažniau dirba vyresni žmonės ir jie – stiprios asmenybės, turinčios tvirtą nuomonę. Tai žmonės, kurie neišmeta drabužio vos šiam įplyšus, o jį susiuva, jie yra tie, kurie nepraeina pro šalį, girdėdami patyčias iš silpnesnio, jie neatsuka nugaros žmogui, net jeigu jis tuo metu yra neblaivus.

„Kai žmogus atranda pašaukimą dirbti socialinį darbą, tai turbūt galima pavadinti laikysena, kuri nesibaigia darbu ir darbe. Tai nuolatinė vidinė laikysena būti pažeidžiamųjų pusėje. Socialinis darbuotojas yra už tuos, kurie vienaip ar kitaip skriaudžiami. Man „socialinio darbuotojo“ sąvoka labai plati ir pritaikoma kasdienybėje, pavyzdžiui, tausojant gamtą, rūšiuojant šiukšles. Socialinis darbuotojas kiekvieną akimirką yra tų pusėje, kurie palaiko siekiančius laisvės, – jis yra pilietiškas. Tad jei jis yra tikras socialinis darbuotojas, jis važiuos į „Laisvės kelią“. Socialinis darbuotojas turi turėti daug žmogiško orumo, socialinio sąmoningumo“, – savo požiūrį apibūdina pašnekovė.

Viskas prasidėjo nuo savanorystės

Pirmuosius savo žingsnius socialinio darbo link Vytautė žengė dar būdama moksleivė – savanoriavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje Vilniuje: jaunimo stovyklose, edukacinėse veiklose. Ten ją „augino“: kvietė į lyderių mokymus, dosniai dalijosi darbo patirtimi. „Turėjau draugų, kurie jau studijavo socialinį darbą. Jie vis papasakodavo, ką naujo sužinoję studijose, tačiau labiausiai „užkabino“ jų akys pasakojant apie mokslus: jos degė noru padėti silpnesniems, sužeistiems, apleistiems. Aš ir pati jaučiau, kad noriu dirbti su žmonėmis, tarp žmonių, kad tai kelias, kur traukia mano širdis“, – prisimena Vytautė.

Paklausus, kaip iš pradžių įsivaizdavo socialinio darbuotojo kasdienybę, Vytautė prisimena vos pradėjus studijas supratusi, kad nori dirbti su pažeidžiamais žmonėmis: senoliais, žmonėmis, turinčiais negalią, vaikais. Reikėjo tik išsirinkti. „Kai studijavau, kasmet turėjome atlikti praktiką. Esu atlikusi praktiką su vaikais, su priklausomais asmenimis, bet didžiausią laiko dalį – su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią.  Bene labiausiai apsispręsti padėjo savanorystė neįgaliųjų organizacijoje Vokietijoje – dienos užimtumo veiklose, socialinėse dirbtuvėse, apsaugotame būste, gyvenimo namuose. Ten susiformavo požiūris į stokojančius pagalbos, įtvirtinau teorines žinias, kurias gavau universitete. Vokietijoje socialinis darbas turi jau gilias šaknis: požiūrį į žmogaus orumą, socialinio darbuotojo profesiją. Ten ir užaugau“, – sako Vytautė, socialinį darbą su intelekto negalią turinčiais suaugusiaisiais dirbanti jau 16 metų.  

Netikėti pasiekimai

Kelerius pastaruosius metus Vytautė dirba Betzatos bendruomenės „Lobių dirbtuvėse“, kur turintieji intelekto negalią įgyja darbo įgūdžių gamindami įvairius medžio dirbinius ar baldus. „Nepaisant negalios įvairumo ar sunkumo, visi žmonės turi gyventi mums įprastą gyvenimą – vaikystėje augti pas tėvus ir palikti jų namus užaugę: turėti savo erdvę, darbą, užimtumą, laisvalaikį ir gauti visas reikalingas socialines paslaugas“, – sako kiekvieną dieną žmonėms su intelekto negalia padedanti ir puikiai juos pažįstanti Vytautė.

Ji pripažįsta, kad labiausiai ją įkvepia, kai šalia esantys žmonės su negalia patiria pilnatvę: yra laimingi, įsitraukę į veiklą, įgyja naujų įgūdžių, dirba savarankiškai ar net pasiūlo idėjų, kaip kažką padaryti tobuliau. Tai suteikia prasmę dirbti toliau, motyvuoja.

„Prisimenu tokį atvejį, kai socialinėse dirbtuvėse drožinėjome iš medžio kažkokį gaminį. Vienam labai gerai sekėsi, o kitam – niekaip nepavykdavo, tad dirbo kažką kita. Tada tas žmogus, kuriam pavyko drožinėti, priėjo prie kolegos ir pasiūlė pamėginti darbą atlikti drauge. Buvo smagu tai, kad ne mes, darbuotojai, pasiūlėme jiems pamėginti dirbti kartu, o jie patys rado tokį sprendimą. Tokių mažų dalykų pasitaiko labai dažnai – juos reikia tik pastebėti“, – pasakoja pašnekovė. 

„Patikėsite ar ne, darbas su neįgaliais žmonėmis mane pačią daro geresnę. Mano neigiamas savybes jie slopina, o teigiamas – pastiprina. Tai gydo“, – priduria Vytautė. 

Ji pamena vieną rytą, kai į socialines dirbtuves vežė jose dirbančius žmones ir mintyse intensyviai dėliojo dienos planus. Atvykusi pas vieną darbuotoją, skubiai jį paėmė ir, kaip įprasta, paplepėjo apie praėjusio savaitgalio veiklas ir būsimos savaitės planus. Šis pašnekesys būtų buvęs visiškai eilinis, jeigu Vytautei išvardijus, ką skubaus ji turi atlikti, pašnekovas nebūtų sureagavęs kiek neįprastai pasakydamas: „Aš tai draugų labai pasiilgau.“ Ši frazė įsmigo Vytautei širdin.

„Juk iš tikrųjų mūsų susitikimai, darbas socialinėse dirbtuvėse nėra tik apie tai, ką turime pagaminti, padaryti, tai yra apie santykį su žmogumi, tarpusavio ryšį“, –  tąkart apėmusius jausmus prisimena Vytautė ir sakosi pagalvojusi, kad iš tiesų gaminių užsakymai, elektroniniai laiškai, skambučiai niekada neatneš tiek prasmės jausmo, kurį atneša bendravimas su žmonėmis, bendras tikslų siekimas.

Vaikai neįgaliuosius priima natūraliai, bet jų tėvai elgiasi kitaip

„Lobių dirbtuvėse“ ne tik darbuojamasi, bet ir rengiami įvairūs edukaciniai užsiėmimai, į kuriuos gali atvykti ir vaikai. Pasak Vytautės, dauguma vaikų greitai susibendrauja su socialinių dirbtuvių darbuotojais, nes vaikai žmones su negalia priima labai natūraliai ir be jokio išankstinio nusistatymo.

Lygiai taip pat natūraliai vaikai tėvų klausia apie neįgaliuosius sutikę juos kitoje aplinkoje – domisi, kodėl žmogus juda vežimėliu, kodėl asmens žvilgsnis išskirtinis. „Norėtųsi, kad tėvai tiesiog atsakytų, paaiškintų vaikui. Deja, dažniausiai nukreipia kalbą, bėga nuo atsakymų, pereina į kitą gatvės pusę. Juk visiems būtų paprasčiau pasikalbėti, nusišypsoti, pamojuoti“, – pataria Vytautė, gerai pažįstanti žmones su intelekto negalia.

Bene labiausiai jai patinka tai, kad žmonės su intelekto negalia geba kurti savas socialines normas ir neperima neigiamos, bet daugeliui mūsų įprastos elgsenos.

Kartais artimiesiems tenka atverti akis

Socialinė darbuotoja Vytautė sako, kad net sunku būtų pamatuoti, ar dirbdama ji daugiau duoda, ar daugiau gauna: „Turiu polinkį daryti, planuoti, veikti, skubėti. O štai žmogus su intelekto negalia koncentruojasi į santykius, į žmogų. Daugumai jų svarbiausia ši minutė, bendravimas, draugystė. Jeigu nebūčiau čia, su jais, būčiau kitoks žmogus. Ir sau tokia, kokia esu dabar, daug labiau patinku. Jiems reikia šalia turėti tokį žmogų kaip aš: rodantį kryptį, organizuojantį, struktūruojantį – tą suteikiu aš, o jie man suteikia „minkštumo“, žmogiškumo, skatina atsigręžti į dalykus, kurie iš tiesų yra svarbiausi: bendrystė, draugystė, artimas žmogus.“

Socialinių dirbtuvių lankytojai ir darbuotojai padeda vieni kitiems. Pavyzdžiui, pora socialinių dirbtuvių lankytojų labai mėgsta muziką, šokti. Tad kai dirbdami išgirsta per radiją mėgstamą dainą, viską meta ir siūlo pašokti savo mylimai socialinei darbuotojai. Vytautė sako, kad toks spontaniškumas ją be galo žavi, nes įneša džiazo į kasdienybę.

„Tokios iniciatyvos smagios ir tuo, kad mes tampame tarsi viena komanda, tai yra ne darbuotojai priverstinai nustato dienos veiklas, ritmą, o savo iniciatyvą demonstruoja tie, kuriuos lyg įprasta vadinti pažeidžiamais. Smagu būti komanda, planuoti kartu“, – sako pašnekovė.

Kalbantis su Vytaute susidaro įspūdis, kad jeigu socialinis darbuotojas yra „savo vietoje“, dirba tai, kas jam prie širdies, jo veikla tampa tarsi daugiau nei „tik darbas“. Tačiau kasdienybėje pasitaiko visokių momentų.

„Kartais turiu kalbėtis apie ne itin malonius dalykus su žmogumi, jeigu jis pakelia balsą, arba turiu ieškoti sprendimo, jeigu nenori dirbti, o pagaminti dirbinį reikia iki tam tikro termino. Pasitaiko sunkesnių momentų ir bendraujant su neįgaliųjų tėvais, artimaisiais. Kartais tenka jiems atvirai pasakyti, kad yra ne taip, kaip jie manė, tarkime, trisdešimt metų“, – patirtimi dalijasi Vytautė.

Įtikina nesaugoti neįgaliųjų nuo neigiamų jausmų

Vytautė sako pritarianti nuomonei, kad socialinis darbuotojas turi elgtis autentiškai – neslėpti savo jausmų, būti savimi. Stengiasi taip elgtis ir pati: nebijo atvirai pasakyti, kai turi rūpesčių ar kai nori pasidžiaugti. „Manau, jog nėra sveika užglaistyti tiesą. Žinoma, tenka iškęsti konfliktą, konfrontaciją, priimti kitų žmonių jausmus. Tačiau mano tikslas – atnešti realybę į neįgaliųjų gyvenimą. Juk šeimose dažnai pasitaiko, kad mamos, norėdamos, jog viskas lengviau pavyktų, pasitelkia išmonę, užkalba, užliūliuoja. O mes dirbtuvėse stengiamės žmogui parodyti realybę. Pavyzdžiui, beplaunant indus sudužo puodelis. Žmogus sutrinka, išsigąsta, stovi sustingęs. Tokiu atveju nepuolu pati tvarkyti, pasiūlau tai padaryti drauge primindama, kad pasitaiko visiems. Reikia mokytis priimti nesėkmę ir su ja būti“, –  paaiškina specialistė.

Kaip pavyzdį ji pateikia ir situaciją, kai giminėje kažkas miršta, o artimieji, prižiūrintys neįgalų suaugusįjį, nori jį apsaugoti nuo nemalonios informacijos, nesivežti į laidotuves. „Mes, jeigu tik galime, stengiamės įtikinti vežtis tą žmogų, nes jam irgi svarbu matyti mirtį, galų gale – atsisveikinti. Juk ir jo artimiausias žmogus kažkada iškeliaus – tam mažais žingsneliais ruošiamės mes visi. Negalima uždaryti žmogaus burbule tik dėl to, kad jis turi negalią“, – įsitikinusi Vytautė.

Moteris pasakoja, kad į jų grupinio gyvenimo namus žmonės dažniausiai ateina iš didelių institucinių globos namų. Jie būna nematę realaus gyvenimo, iš jų tai atimta viską darant už juos. „Aš laikausi nuostatos padėti žmogui su intelekto negalia taip ir tiek, kad jis galėtų pats sau padėti. Labai svarbu ne daryti už jį, o padėti tiek, kad taptų savarankiškesnis: pats sugalvotų, pats įgyvendintų. Trumpai tariant, kad pats įsipiltų mėgstamos arbatos, nusipraustų, pasirinktų, ar nori eiti į koncertą, ar mieliau likti namuose. Pastebiu, kad tokiems žmonėms kaip tik sunkiau, kai ateina darbuotojas su nuostata viską už jį padaryti. Tai nėra pagalba, o greičiau – meškos paslauga, kuri niekur neveda“, – teigia ji.

Socialinėse dirbtuvėse įprantama prie darbo ritmo ir pareigų

Kai 2013 metais entuziastų grupelė įkūrė socialines dirbtuves, į jas ateidavo žmonės su intelekto negalia iš dienos centrų. Anot Vytautės, jiems reikėjo padėti suprasti skirtumą, kad socialinės dirbtuvės – tai darbas, o ne laisvalaikio praleidimas. Čia duodamos užduotys, kurias turi atlikti iki tam tikro laiko.

„Pavyzdžiui, gauname užsakymą įmonei pagaminti 3 kėdes. Su dirbančiais socialinėse dirbtuvėse mes aptariame, kaip ir iki kada reikia atlikti šį darbą. Pastebėjau, kad žmonės su negalia vis klausia, ar užsakovams patiko jų gaminys, kur naudos, ar prašys dar. Dalyvaudami edukacijose su vaikais ar gamindami ir realizuodami savo dirbinius jie pasijunta reikalingi, nes šioje situacijoje jie yra tie, kurie susirinkusiems rodo, kaip dirbti su medžiu: išgręžti skylę, suklijuoti ar panašiai. Tada jie tampa tais, kurie duoda. Šis jausmas ilgainiui žmogų daro laimingesnį, atsiranda lygiavertiškumas“, – šiltomis kasdienybės akimirkomis dalijasi Vytautė.

Socialiniai darbuotojai nueina ten, kur kiti nenorėtų ar negalėtų

Pašnekovės pasiteiravus, kokio įvertinimo socialinio darbuotojo profesijai norėtųsi iš visuomenės, Vytautė užsimena apie tai, kad socialiniai darbuotojai dažnai eina ten, kur kiti visuomenės nariai neitų, ir padeda tiems, kuriems kiti visuomenės nariai nemato prasmės ar nemoka padėti.

„Neretai išgirstu: „Oi, koks sunkus socialinio darbuotojo darbas.“ Atrodo, kaip tu, vargšele, tokį sunkų darbą tiek metų dirbi? Neneigsiu, darbas ne iš lengvųjų, tačiau kartu ir labai prasmingas, džiaugsmingas. Manau, keičiantis socialinio darbuotojo įvaizdžiui, keisis ir visuomenės požiūris į įvairias socialines grupes. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad tam tikriems žmonėms jau niekas negali padėti. O jeigu pamėgintume pakeisti savo požiūrį ir jiems padėti? Manau, būtų protinga padėkoti socialiniams darbuotojams už tai, kad jie nueina ten, kur galbūt aš, kaip pilietis, turėčiau nueiti, bet negaliu, nes bijau, nespėju, turiu kitų darbų ar auginu daug vaikų, negaliu savanoriauti, prisidėti prie silpnesnės mūsų visuomenės grandies“, – sako Vytautė.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top