Šią savaitę žmonės gyvena pakylėta nuotaika. Dažnas susirūpinęs, kaip įtikti mylimajai ar mylimajam ir kaip gražiau paminėti įsimylėjėlių šventę. Suaktyvėja prekyba, restoranus ir kavines užplūsta daugiau žmonių, vyksta daug renginių renginėlių. Visi raginami džiūgauti ir švęsti. Ir iš tiesų meilės diena tikrai verta paminėjimo jau vien dėl to, kad kiekvienas mūsų trokštame mylėti ir būti mylimas.
Meilė yra gyvenimo variklis – ji skatina dirbti, kurti, rūpintis artimaisiais, ištverti negandas. Meilė – ašis, apie kurią sukasi daugelio mūsų gyvenimas. Net jei taip atsitinka, kad kažkieno „gyvenimo teritorijoje“ nėra tinkamo meilės objekto, jausmas perkeliamas į meilę profesijai, hobiui, labdaringai veiklai. Būna ir tokių laimingųjų, kurie meilės turi tiek daug, kad jos užtenka viskam: ir šeimai, ir profesijai, ir artimui plačiausia to žodžio prasme.
Vis dėlto egzistuoja ir kita meilės pusė. Kas nenusivylęs meile? Nelaiminga pirmoji meilė, nepasotintas tėvų meilės ir dėmesio troškulys vaikystėje, išdavystė ar apgaulė šeimyniniuose santykiuose. Meilė – kaip ugnis, ji gali ir įkvėpti neregėtam pasiaukojimui, ir labai skaudžiai nudeginti. Tad pasvarstykime ir pabandykime geriau pažinti tą pavojingąją meilės pusę.
Kai meilė tampa šantažu
Deja, kaip rodo praktinio darbo patirtis, meilė tarpasmeniniuose santykiuose yra galingas emocinio šantažo įrankis. Atsitinka taip, kad artimas, mylimas žmogus grasina dideliais nemalonumais, jei kitas nepasielgs taip, kaip šis norįs. Kitaip sakant, jis spaudžia mylintį žmogų daryti kažką, ko nepadaręs jis tikrai pasigailės. „Šantažistas“ mato jį mylinčio žmogaus silpnybes ir jomis manipuliuodamas siekia savanaudiško tikslo – visiško paklusnumo.
Aišku, tai nevyksta nuolatos. „Šantažistas“ moka būti ir švelnus, dėmesingas, kartais net dosnus, bet tam tikrais gyvenimo momentais jis pateikia mylinčiajai pusei tokius reikalavimus, kurie išveda iš pusiausvyros, skaudina ar žeidžia orumą, prieštarauja žmogiškosioms vertybėms (pavyzdžiui, reikalaujama apgaudinėti kitus, meluoti).
Būna ir taip, kad reikalaujama iš artimo žmogaus pakeisti jam įdomų, prasmingą darbą į kitą arba draudžiama palaikyti ryšius su buvusiomis draugėmis ar draugais, kartais liepiama nutraukti santykius su giminėmis ir kitais artimaisiais. Pasitaiko, kad reikalaujama atsisakyti profesinės veiklos, kuri žmogui labai patinka ir jis mato joje prasmę bei patiria savirealizacijos džiaugsmą.
Taip atsitinka kai kurioms moterims, tapusiomis mamomis. Vyras, kuris „vadovauja šeimyniniam gyvenimui“, reikalauja, kad žmona „visa atsidėtų šeimai“ ir neužsiimtų jokia kita veikla. Arba atvirkščiai, „šantažistas“ reikalauja iš mylimo žmogaus tiek daug („tu turi dirbti keliuose darbuose, tu gali dirbti ir savaitgaliais“), kad šis visiškai neturi nei laisvalaikio, nei galimybių bendrauti šeimoje.
Jei žmogus bando tokiam diktatui pasipriešinti, jis apšaukiamas savanaudžiu egoistu, iškoneveikiamas, jam sukeliamas kaltės jausmas. „Šantažistas“ taip meistriškai manipuliuoja informacija, kad mylintis jį žmogus pradeda prarasti pasitikėjimą savimi, abejoti savo verte ir mąstymo teisingumu. Palaipsniui manipuliatorius įtraukia mylintį žmogų į tokius santykius, kuriems vadovauja tik jis, kitai pusei paliekama galimybė tik nuolankiai paklusti. Aišku, tokie santykiai kuriami po vėliava: „Aš tik noriu, kad mūsų šeimai būtų tik geriau.“
Nelygūs santykiai sekina
Antroji pusė tokiuose santykiuose jaučiasi tik blogiau ir blogiau. Pirmiausia jam ar jai yra peršama mintis, kad jis ar ji nėra toks geras ir padorus žmogus, kokiu save laikė iki pažinties su mylimu ar mylimąja. Dar daugiau, pasirodo, kad jis (ji) nenori, nesugeba gerai atlikti jam (jai) primetamų pareigų, kurios aiškiai prieštarauja jo paties (jos) interesams. Pavyzdžiui, sužadėtinis pasipiktina, kai jo mylimoji bando atsisakyti jai primestos pareigos savaitgaliais prižiūrėti jo sesers vaikus.
Žmogus, kuris bando išsivaduoti iš manipuliatoriaus pinklių, dažnai patiria vidinę įtampą, nes jis yra kaltinamas nepakankama meile („jei tu tikrai mane mylėtum, tai padarytum tai, ko aš noriu“), nedėmesingumu ir nesupratingumu. Siekdamas tokių kaltinimų išvengti, mylintysis iš anksto stengiasi prisitaikyti ir paklusti, kad tik išvengtų skandalų, o dažnai ir grasinimų („jei taip – skiriamės, tik tu nieko negausi iš mūsų bendro turto, vaikų nematysi“). Bet ar toks gyvenimas teikia pasitenkinimą ir džiaugsmą?
Ar mylimajam viskas atleistina?
Ar yra išeitis? Juk meilės paskirtis ir yra daryti drauge esančius žmones stipresnius ir laimingesnius. Juk iš tiesų gal meilė ir yra paklusti kito valiai ir įgeidžiams? Ne, tai nėra meilės santykiai, tai tik išnaudotojiškas santykis su artimu prisidengiant meilės vardu. Atpažinti tokius santykius, viena vertus, nėra lengva, nes mes tiesiog neturime patirties, kad galėtume teisingai įvertinti.
Norėdami suprasti, kokie santykiai iš tiesų yra tarp jūsų ir mylimo žmogaus, reikėtų juos analizuojant nuoširdžiai sau atsakyti į keletą klausimų. Ar artimas žmogus grasina pasielgti bauginančiai (jums ar sau sugadinti gyvenimą), jei kažko nepadarysite? Ar grasina nutraukti santykius, jei nepaklusite? Ar žada dosniai atsilyginti, jei jūs paklusite jam, bet paskui savo pažado nevykdo? Ar apipila jus pagyrimais, kai jūs nusileidžiate ir paklūstate jo valiai, ir labai įtūžta, kai bandote pasipriešinti? Ar nuolat ignoruoja jūsų poreikius ir norus? Jei bent į vieną ar kelis klausimus atsakėte „taip“, vadinasi, didelė tikimybė, kad esate meilės spąstuose.
Manipuliatoriai – nelaimingi žmonės
Iš kur atsiranda tokių manipuliatorių meilė? „Šantažistais“ negimstama, jais tampama. Kaip rodo praktinio darbo patirtis, dažniausiai tai – žmonės, kurie patys labai bijo vienatvės, kuriems būdingas nepilnavertiškumo jausmas, todėl jie turi didesnį poreikį demonstruoti savo galią santykiuose su artimaisiais, reikalaudami paklusnumo. Dažnai tai neteisingo auklėjimo vaikystėje pasekmė.
Dar daugiau, emociniu šantažu grįstus santykius kuria abi pusės. Jei viena pusė nenusileistų, kita pusė netektų galimybės manipuliuoti artimojo jausmais. Kaina, kurią sumoka pataikaujantysis, yra didžiulė. Toks žmogus praranda pasitikėjimą savimi tiek šeimyniniuose santykiuose, tiek darbinėje srityje. Dažnai keičiasi jo gyvenimo tonusas: anksčiau buvęs džiugus ir draugiškas, tampa paniuręs ir uždaras. Susiaurėja interesų ratas, prarandamas aktyvumas ir iniciatyvumas. Jei tokie santykiai užsitęsia ilgai, jie gali būti depresijos ar įvairių psichosomatinių ligų priežastimi.
Išsivaduoti iš „spąstų“
Išeitis būtų viena – keisti santykius. Tai reikštų ne nutylint ir toliau kentėti, o tiesiog pasikalbėti apie tuos santykius su mylimu žmogumi. Kalbėtis ne kaltinimo („tu tai padarei, pasakei, to nepadarei“), o pasidalijimo jausmais forma („aš labai blogai jaučiausi, kai tu neišgirdai mano prašymo, kai tu ignoravai mano norą“, „aš pasijutau žeminama (-as)“, „supykau“). Nebijoti tokio pokalbio metu įvardyti labiausiai jus skaudinantį mylimo žmogaus elgesį ir siekti, kad abi pusės palaipsniui keistų savo santykį. Jei žmonės, mylėdami vienas kitą, blogai jaučiasi, vadinasi, santykius reikia tobulinti, keisti. Kartais labai praverčia ir profesionali psichologo pagalba.
Be abejo, neišvengiamai net labai vienas kitą mylintys žmonės kartkartėmis susipyksta, net nenorėdami įskaudina vienas kitą. Tačiau mylimieji moka susitaikyti ir atleisti. Meilės santykiai – tai tokie, kuriuose auga abu žmonės, tai – santykiai, kurie yra grįsti ne tik šiltais jausmais, bet ir abipuse pagarba žmogiškajam orumui, saugumu, abipuse parama, tikru džiaugsmu. Visiems linkiu sėkmės kuriat tokius santykius ir būti budriems, kad nepatektumėte į meilės spąstus.
Zita Vasiliauskaitė, KTU Filosofijos ir psichologijos katedros lektorė