Nors šiandien netrūksta diskusijų apie mokytojo profesiją ir iššūkius, su kuriais susiduriama einant pedagogo keliu, šiemet Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Vaikystės pedagogikos bakalauro studijų programą pasirinkusios Gabriela Arčebasova, Erika Didrikaitė, Agata Radiunaitė ir Augustė Kavaliauskaitė džiaugiasi šiuo sprendimu. Su studentėmis, kurios brandos atestatuose turi po šimtuką, kalbamės apie tai, kodėl nusprendė tapti pedagogėmis ir ką joms reiškia sąvoka „geras mokytojas“.
Kalbėdama apie mokytojo profesijos pasirinkimą, Agata prisipažįsta, kad apie šį kelią svajojo nuo mažens: „Ko gero, šį mano norą paskatino patirtis, kurią įgijau darželyje padėdama auklėtojoms, prižiūrinčioms vaikus iš jaunesnių grupių. Prisidėti prie jaunesniųjų priežiūros teko ir šeimoje – esu vyriausia sesuo. Mano seneliai taip pat mokytojai, todėl šį norą galėjau ir „paveldėti“. Na, o šiandien niekur kitur savęs neįsivaizduoju, tik darbe su vaikais.“
Erika teigia, kad mokytojo profesija susidomėjo tik prieš kelerius metus: „Noras tapti mokytoja kilo vienuoliktoje klasėje, kai jausdama vis didesnį spaudimą išsirinkti ateities profesiją ėmiau galvoti apie veiklą, kuri man patiktų ir nenusibostų, kurioje galėčiau padėti kitiems. Susirašiusi visus pliusus ir minusus supratau, kad pedagogika galėtų būti mano pašaukimas. Šios profesijos pasirinkimą nulėmė ir tai, kad atlyginimas nebuvo mano prioritetas renkantis specialybę. Man svarbiau užsiimti veika, kurioje galiu realizuoti save, be to, mokytojų ateitis atrodo vis šviesesnė.“
Gabriela pasakoja, kad jos studijų pasirinkimo kelias yra glaudžiai susijęs su vaikystės patirtimi: „Norėjau tapti pradinių klasių mokytoja, nes turėjau nuostabią mokytoją, kuri tapo tarsi antrąja mama. Bėgant laikui, pamiršau šį vaikystės troškimą. Tačiau prieš kelerius metus, kai turėjau pasirinkti būsimąją profesiją, pažvelgiau į vaikystės prisiminimus ir supratau, kad noriu būti mokytoja ir tik mokytoja. Šeima ir aplinkiniai mane išties palaikė, tačiau suprasti, kad einu tinkama linkme, padėjo būtent pirmosios mokytojos šypsena ir laimė veide, kurią išvydau pranešusi jai šią žinią.“
Augustė pripažįsta, kad rinktis mokytojo kelią ją paskatino noras pakeisti švietimo sistemą: „Esminis lūžis įvyko gimnazijoje, kai ėmiau labai skaudžiai reaguoti į Lietuvos švietimo sistemos spragas, ją pasiglemžusį chaosą. Svarsčiau, iš kur kyla tokios problemos kaip lyčių nelygybė, menkavertiškumo kompleksas ir t. t., ir supratau, kad tam nepaprastai didelę įtaką daro būtent mokykla. Tuomet ir supratau, kad noriu ir galiu būti pokyčiu.“
Kalbėdamos apie studijų VU Filosofijos fakultete pasirinkimą merginos tikina, kad priimti šį sprendimą nebuvo paprasta. Pavyzdžiui, Augustė atsisakė galimybės studijuoti užsienyje: „Universiteto pasirinkimo laikas buvo išties sudėtingas – nors turėjau kvietimą studijuoti užsienyje, labai norėjau likti Lietuvoje. Vaikystės pedagogikos studijų programą pasirinkau dėl naujo požiūrio į ugdymą (į individualų vaiką orientuojamas mokymas), siekio paruošti kūrybingus, plačiu akiračiu pasižyminčius specialistus. Apsispręsti padėjo ir puikūs šios programos antrakursės atsiliepimai apie labai stiprius psichologus, dėstančius vaiko raidos ir mokymosi psichologiją.“
Paklausus, kas yra geras mokytojas, būsimosios pedagogės nesutriko. Pasak Augustės, geras mokytojas turi būti mylintis: „Į meilę telpa viskas: laisvė, kartu žengianti atsakomybė, dalijimasis žiniomis ir patirtimi, tolerancija, leidimas tiek sau, tiek kitam nežinoti bei klysti, abipusis pasitikėjimas, atidumas ir, žinoma, troškimas tobulėti. Puikus mokytojas myli idėją, kad turi būti kuriama geresnė, pažangesnė visuomenė. Ir iš tos meilės semiasi jėgų ją kurti.“
Kalbėdama apie gerą mokytoją ir savo pedagogus, kurie ją įkvepia, Agata prisiminė buvusias savo mokytojas: „Man asmeniškai geras mokytojas yra žmogiškas – supratingas, atjaučiantis, nuoširdus, išmanantis savo dalyką, nuolatos tobulėjantis, klystantis ir gebantis pripažinti savo klaidas, mėgstantis pajuokauti.“
naujienos.vu.lt