Turbūt ne vienam, giminaičių ar draugų namuose pamačiusiam nediduką pekinuką, tiesiog nejučia tiesiasi ranka jį paglostyti, su juo pažaisti – toks švelnus ir meilus jis iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tačiau šis išdidus keturkojis prisileis toli gražu ne kiekvieną. O išdidžiam jam būti yra dėl ko… Pekinų veislė, atsiradusi Kinijoje, buvo be galo vertinama, šalies imperatorių rūmuose šie šuneliai buvo saugojami tarsi didžiausias turtas. Vienas labai protingas pekinų veislės šuo kartą netgi buvo paskelbtas Budos įsikūnijimu, tad jį imta garbinti kaip šventąjį... Apie šią veislę mums papasakojo Kristina Liolaitė, jau ketverius metus auginanti pekinuką Tutį.
Išvaizdos ypatybės
Pekinai – maži kambariniai šuneliai – yra judrūs, žemakojai, tvirto kūno sudėjimo, keistokos išvaizdos. Sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Kuo mažesni, tuo labiau vertinami. Šios veislės šunelio galva stambi, kakta plati ir plokščia, akys tamsios spalvos, didelės, apvalios, iškilios. Snukutis labai platus, užriestas, kvadratinės formos. Ausys nukarusios, šiek tiek pasvirusios į priekį, prigludusios prie galvos.
Pekino plaukai ilgi, tiesūs ir vešlūs. Ant kaklo susidaro karčiai, ant ausų, užpakalinių kojų, uodegos – ilgi puošnūs plaukai. Šunelio kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais.
Pekinai gali būti įvairių spalvų: juodos, baltos, pilkos, smėlio, aukso spalvų. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų.
Temperamento savybės
Pekinai yra viena iš nepriklausomybę mėgstančių šunų veislių. Vien jų energinga eisena sudaro savimi pasitikinčių šunelių įspūdį. Šie keturkojai labai budrūs ir nepatiklūs, užsispyrę, trokštantys būti dėmesio centre. Paprastai iš šeimininkų pasirenka vieną, kuriam būna ištikimi.
Pekinai išdidūs: dresuojant padarę ką nors ne taip ir sulaukę bausmės, tikėtina, įsižeis ir nutipens šalin.
Šie gražuoliai tinka ramiems žmonėms: jų nereikia ilgai vedžioti, nes jie greitai pavargsta. Be to, patys mėgsta netrukdomai ilsėtis, todėl triukšminguose namuose jiems nebūtų itin lengva.
Vienoje kinų legendoje pasakojama, kad šie šuneliai kilo iš liūto ir beždžionės: iš liūto jie perėmė drąsą ir išdidumą, o iš beždžionės – išraiškingas dideles akis ir nedidelį ūgį.
Po skaudžių netekčių – naujas keturkojis draugas Tutis
Mūsų pašnekovė Kristina pasakoja auginusi visokių šunelių. Turėjo netgi kolių veislės šunį, bet šis išėjo iš namų numirti… Patyrusi skaudžią mylimo gyvūno netektį, ji ilgą laiką nesiryžo priimti į namus naujo šuns… Bet draugė prieš išvykdama į kitą miestą paliko jai prižiūrėti savo keturkojį. Bet kaip užburta – po kelerių metų ir tas žuvo gatvėje. Ne, ne po automobilio ratais, o nuo žmogaus spyrio… Vėl netektis, ašaros… Žadėjo veterinaras jai parūpinti kitą augintinį, jei atsiras pamestinukų. Tačiau Kristina vėl ilgokai nesiryžo įsigyti šuns… Vis dėlto moterį nuolat kamavo jausmas, kad kažko trūksta: grįžtančios namo niekas nepasitikdavo šokinėdamas iš džiaugsmo. Tad ji nusprendė į savo namus įsileisti naują augintinį. Taip atsirado pekinukas Tutis. „Matyt, rusvi pas mane ilgiau užsibūna, – mąsto Kristina, – nes juodi tai pabėga, tai juos partrenkia automobilis. Nors gyvenu nuosavame name tyliame kvartale, bet atsiranda gatvės „erelių“, nežiūrinčių, kur važiuoja…“
Kol Tutis buvo mažas, Kristina jo neleisdavo į lauką be pavadžio – šis norėdavo bėgti toliau nuo namų, o ji bijojo vėl netekti augintinio. Dabar, kai ūgtelėjo, moteriai tvarkantis kieme, gali ir jis ramiai būti, nebebėga tolyn.
Pavydus ir sargus
„Tutis su mumis jau 4 metus, – pasakoja šunelio šeimininkė. – Tai mielas, švelnus padarėlis, bet… ir labai pavydus. Mane gina nuo bet ko… Yra ir įkandęs mane gindamas. Kai jis būna man ant kelių, niekas negali jo net paglostyti… Kai grįžtu po kelių valandų į namus, jis net verkia – taip pasiilgęs būna. Bet paskui ima loti – suprantu, jog pyksta ant manęs, kad jį palikau. Kad ir trumpam.“ Jei koks žmogus nepatinka, šunelis ima loti taip, kad susikalbėti neįmanoma. Ir liaujasi tik tą žmogų „išprašęs“ iš savo valdų.
Žaismingas tarsi vaikas
Paklausta apie šunelio pomėgius, Kristina išties turėjo ką papasakoti: „Vienas iš jo pomėgių – važiuoti automobilyje. Taip pat labai patinka žaisti, turi mėgstamų žaisliukų. Kai tik ateina jam brangūs žmonės, bėga susirasti savo žaislų ir kviečia žaisti kartu. Mėgsta karstytis kaip katinas ant palangių. Ir jei kėdės nepadėsi po stalu, tuojau užsilips ant virtuvės stalo arba žiūrės per langą… Visada stebi mane, kai lauke skalbinius džiaustau.“
Turbūt nieko keista, kad Tutis labai mėgsta ir pasivaikčiojimus: „Kai parodai diržiuką, šokinėja iš džiaugsmo, nes žino, kad eis į lauką. Kai tik tą žodį pasakai, supranta“, – sako Kristina.
„Man patinka stebėti, kaip jis pyksta ant savo rankšluosčio, kuriuo būna šluostomas po maudynių… Tampo jį taip įnirtingai, kad niekaip neatimsi. Tačiau į bet kurį kitą šluostymo reikmenį nekreipia dėmesio“, – apie augintinį linksmai pasakoja pašnekovė.
Nuo šeimininkės – nė per žingsnį
„Man malonu, kad jis su manimi visur, – džiaugiasi Kristina. – Sėdžiu prie kompiuterio, o jis visada guli šalia, visur sekioja iš paskos. Miega su manimi lovos gale.“
Kristinai patinka augintinio meilumas ir su kokiu džiaugsmu jis ją pasitinka grįžusią namo. „Kai išsiruošiu su reikalais į miestą, – pasakoja moteris, – visada palydi tupėdamas ant palangės. Net gėles nuo palangių teko nuimti, nes kitaip viskas būtų išvartyta. Išeidama jam visada pamojuoju.“
Vis dėlto šunelis ne veltui vadinamas karališku pekinu – kartais elgiasi poniškai. Ne visada ateina kviečiamas – tik vėliau, kai pagalvoja, atitipena.
Stebina stiprumu
Nors kyla ir nepatogumų, pavyzdžiui, namie būna daug šunelio plaukų, Kristina teigia, kad tai niekis, palyginti su tuo, kiek jis jai suteikia. „Jis be galo džiugina, ramina… Turbūt mažai kas galėtų patikėti, jog jis turi tiek jėgos, kad net patempia mane su vežimėliu (turiu negalią)… Man kažko trūktų, jei jo nebūtų“, – teigia moteris.
Gerumą dalijo ir prieglaudos šuneliams
Moteris teigia labai pykstanti ant žmonių, kurie neprižiūri savo augintinių. Jai teko ir lankytis prieglaudoje, ir savanore pabūti – vedžiodavo šunis, veždavo jiems maisto. Kristinai itin gaila būdavo žiūrėti į gyvūnus, kai šie pamanydavo, kad kažkas atvažiavo jų aplankyti ar pasiimti…
Šį pasakojimą norėtume baigti raginimu: nenuvilkime ištikimų ir mus mylinčių augintinių!