Kuo lietuvaičius stebina tolimoji Pietų Korėja? Savo įspūdžiais dalijasi veiklios, žavios ir save laimingomis vadinančios studentės Simona Gegieckaitė (22 m.) ir Jurgita Lipeikytė (20 m.), kurioms dvišalių mainų programa universitete leido išvykti į Pietų Korėją stebėti tekančios saulės anksčiau, nei tai gali daryti namiškiai Lietuvoje.
Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai atvykus į Pietų Korėją?
Jurgita: Buvau girdėjusi, kad azijiečiai nevengia pasnausti, bet tikrai nesitikėjau išvysti to beveik kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, netgi metro. Važiuojančius šia transporto priemone žmones galima suskirstyti į dvi grupes: miegančius ir įkišusius nosis į išmaniuosius telefonus, kuriuos turi tiek vaikai, tiek tikrai garbingo amžiaus žmonės. Keisčiausia, kad laikui bėgant tai pasidarė taip natūralu ir priimtina, kad net pati nusnausdavau važiuodama metro.
Simona: Pirmas dalykas, kuris mane pribloškė, buvo oras – karštis ir drėgmė. Po kurio laiko, atsikvošėjusi nuo nuovargio ir saulės, pradėjau pastebėti aplinką ir žmones. Kelių eismas taip pat buvo vienas iš mano draugų dažnai aptariamų dalykų. Ypač daug mūsų dėmesio sulaukė patrakę maisto išvežiotojai su savo burzgiančiais ir greitai lekiančiais motoroleriais. Važiuoja, kur nori, kaip nori. Nemanau, kad jiems galioja kelių ar apskritai kokios nors taisyklės.
Kodėl nusprendėte vykti plėsti savo pažinimo srities būtent į Pietų Korėją?
Jurgita: Studijuoju Rytų Azijos kultūras ir kalbas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), todėl natūralu, kad pasirinkau vieną iš Azijos šalių. Esu mentorė (VDU mentorių programos dalyviai rūpinasi į Lietuvą atvykusiais studentais – red. past.) universitete ne vieną semestrą, sutinku puikių studentų iš įvairių pasaulio vietų. Pagalvojau: jei jie gali atvykti į visiškai svetimą šalį, kodėl man nepabandžius? Pirmas pusmetis svetimoje šalyje prabėgo akimirksniu, supratau, kad vieno semestro tikrai neužteks pažinti kraštui, todėl nuspendžiau prasitęsti dvišalių mainų studijas universitete ir dar kurį laiką pabūti Pietų Korėjoje.
Simona: Prieš pradėdama studijuoti VDU žinojau, jog pagal tarptautinių mainų programą galima išvykti mokytis į tolimas, kerinčias šalis, bet žinojimas buvo lyg sausas faktas, kol atsidūriau čia – Pietų Korėjoje. Apie šią šalį nemažai girdėjau iš kurso draugų ir korėjiečių kalbos dėstytojos universitete. Pati šiek tiek buvau mačiusi internete. Bet vos tik atvykus viskas, ką žinojau ar turėjau žinoti, išgaravo. Džiaugiuosi, kad prieš atvykdama neturėjau rožinių akinių žvelgdama į šią šalį. Manau, sugebėsiu ir grįžti be jų. Dėstytoja dažnai sakydavo – šalyje reikia įžvelgti ir gera, ir bloga. O kaip kitaip pažinsi?
Kokius pagrindinius kultūrinius skirtumus galėtumėte įvardyti? Kuo korėjiečiai skiriasi nuo lietuvaičių?
Jurgita: Daugelis esame girdėję, kad amžius ir pagarba vyresniesiems yra bene vienas svarbiausių Azijos kultūros bruožų. Turbūt vienas iš pirmųjų klausimų, kurį girdėdavau atvykusi, buvo apie mano amžių. Lietuvoje žmonės nesivargina klausti pašnekovo amžiaus, nes tai tikrai nėra itin svarbu. Įdomu tai, kad visi jaunuoliai į vyresnius kreipiasi kaip į brolį ar seserį ir tik bendraamžius vadina draugais. Man tai buvo naujiena. Būtent prie šio kultūrinio aspekto buvo gana sunku priprasti.
Simona: Nors iš pažiūros korėjiečiai gali pasirodyti šiek tiek rūstūs, tačiau jie yra draugiški ir ištikus bėdai gelbstintys žmonės. Jaunoji karta šiek tiek vengia užsieniečių (to priežastis, manau, yra kalbos barjeras), tačiau man ir mano draugams ne kartą į pagalbą atskubėjo vyresni korėjiečiai.
Buvau nustebinta „porų kultūros“. Būti vienišam čia, – varge, kaip negerai. Asmenys, kurie yra vieniši, visada pabrėžia, kokie yra nelaimingi ir kaip nori rasti savo meilę. Sutikau vos keletą žmonių, kurie nesuka sau dėl to galvos. Bet būnant poroje akivaizdus ar per „ryškus“ santykių demonstravimas nėra priimtinas. Net bendrabutyje prie ribos, kur išsiskiria įeigos į merginų ir vaikinų gyvenamas zonas, buvo pakabintas pranešimas, prašantis „nedemonstruoti meilės neracionaliai“ (angl. „Do not show your love irrationally“).
Pietų Korėjos visuomenė yra gana vienalytė. Turiu galvoje, jog dauguma žmonių domisi panašiais dalykais, vaikosi panašių mados tendencijų, klausosi populiarios muzikos, stengiasi turėti ir naudoti naujausias technologijas. Viskas vyksta labai masiškai, nėra noro būti kitokiam. Na ir, žinoma, – visi visur skuba, įsikniaubę į savo išmaniuosius telefonus. Bet beskubėdami jie visada atranda laiko pakelti taurelę su kolega iš darbo ar universiteto. Lietuvoje alkoholio vartojimas yra daugiau ar mažiau smerkiamas, tačiau Pietų Korėjoje tai yra kultūros dalis. Žmonės liūdi ir džiaugiasi su alkoholiu, rodos, kaip ir pas mus, bet čia didesnių problemų dėl to lyg ir nekyla.
Kokie ten gyvenančių žmonių kasdieniai įpročiai labiausiai stebina?
Jurgita: Miegojimas viešoje vietoje iš pradžių glumino. Stebino ir reikalavimas nusiauti batus atėjus į restoraną pavalgyti. Negaliu to teigti apie visus restoranus, bet atėję į tradicinį restoraną būsite paprašyti nusiauti. Jei vieta, į kurią atėjote pavalgyti, yra populiari, teks susidurti su sunkumais perlipant per krūvą batų, kol pasieksite staliuką. Prie staliuko sėdėsite ne ant kėdės, o ant grindų. Tai buvo įdomi patirtis, vėliau ji tapo kasdienybe.
Kitas dalykas, kuris privertė nusijuokti, tai korėjiečių rūpinimasis burnos higiena. Ar teko kada nors matyti žmogų, valantį dantis viešoje vietoje? Man teko. Pietų Korėjoje tai yra visiškai normalu. Išgėrei puodelį kavos ir skubi valytis dantų. Per paskaitą pajutai nemalonų skonį burnoje? Išsitrauki dantų šepetėlį iš kuprinės ir eini valytis dantų. Dantų valymas viešoje vietoje yra visiškai normalus dalykas korėjiečiams.
Simona: Vienas iš keistesnių dalykų – nuogų pečių tabu. Ir kai sakau nuogų, galvoje turiu paprasčiausius marškinėlius be rankovių. Gana neįprasta pamatyti merginą, dėvinčią pečius apnuoginančius drabužius. Tačiau visiškai normalu lakstyti trumpais sijonėliais.
Ar akademinė kultūra Pietų Korėjos universitetuose labai skiriasi nuo esančiosios Lietuvoje?
Jurgita: Pietų Korėjoje, kitaip nei Lietuvoje, egzistuoja studentų miesteliai, kuriuose yra bendrabučių, universitetas ir visos kitos studentams reikalingos įstaigos, – tai yra labai patogu.
Soongsil universitete, kuriame studijuoju, visi dėstytojai paskaitas dėsto įdomiai, jų anglų kalbos įgūdžiai geri, todėl keblumų klausantis studijų dalykų nėra. Universitetas taip pat siūlo prisidėti prie įvairiausios studentų veiklos. Norintieji gali išmokti tekvondo ar kitų kovos menų, besidomintieji muzika gali prisijungti prie choro ar išmokti groti tradiciniais instrumentais.
Simona: Korėjiečių ir lietuvių akademinė kultūra be galo skiriasi. Atvykusi maniau, kad studentai per naktis mokosi tik prieš svarbius atsiskaitymus. Laikui bėgant pamačiau vis daugiau žmonių, kurie mokosi įnirtingai nuolatos. Ilgiausias valandas sėdi kavinėse – ir pavalgo, ir pasimoko, ir pamiega ten pat. Kai esu taip dažnai apsupta knygomis apsikrovusių studentų, ir pati jaučiu poreikį lėkti į kavinę ir mokytis.
Studijavimas universitete korėjiečiams yra labai svarbus gyvenimo etapas. Priešingai nei Lietuvoje, pertrauką pabaigęs mokyklą daro retas, nieko negirdėjau ir apie akademines atostogas universitete.
Ką su draugais veikiate laisvalaikiu? Ar laisvo laiko praleidimo būdai labai skiriasi nuo įprastų Lietuvoje?
Jurgita: Su draugais užsieniečiais stengiamės apžiūrėti kuo daugiau, aplankyti populiarias vietas. Laisvalaikis su draugais, kuriuos sutikau Pietų Korėjoje, nesiskiria nuo laisvalaikio su draugais Lietuvoje: einame į kavines, kiną arba apsipirkti. Korėjiečiai mėgsta karaokė ir žaidimų kambarius.
Man labai patinka, kad Pietų Korėjos gatvės niekada nemiega ir yra pilnos žmonių. Lietuvoje, kai sutemsta, gatvės ištuštėja ir žmonės yra priversti eiti namo, nes kavinės užsidaro gana anksti. Seule gyvenimas tiesiog verda naktimis, visos parduotuvės dirba, galima rasti vietų pavalgyti ir pabūti su draugais. Jauniems žmonėms tikrai yra ką veikti visą parą.
Simona: Kadangi švęsti galima ir gatvėse, ir pačiame universiteto miestelyje, šiltesniu metų laiku studentai užgrobia visus galimus staliukus ir suoliukus, apsikrauna maistu, gėrimais ir naktinėja skleisdami geras emocijas. Manau, to pasigesiu grįžusi namo. Studentų miesteliai turi kažką ypatinga ir suteikia visai kitokios studentavimo patirties.
Galbūt planuojate savo ateitį Pietų Korėjoje?
Jurgita: Ši patirtis tikrai neįkainojama. Susiradau naujų draugų, susipažinau su nauja kultūra, ji tapo dalele manęs. Manau, tai tikrai padės man ieškant darbo ateityje ir toliau planuojant savo gyvenimą. Šiuo metu rengiuosi pavasario semestrui Pietų Korėjoje, tačiau kalbėti apie gyvenimą šioje šalyje dar per anksti, nes visų pirma reikia pabaigti bakalauro studijas VDU, o tada galvoti apie magistro studijas… Galbūt ir Pietų Korėjoje.
Simona: Perspektyvos ir jų suvokimas mus „persekioja“ nuo studijų universitete pradžios. Per pusantrų metų šioje studijų srityje supratau, jog ji manęs neapriboja. Kalbų mokėjimas ir kultūrinis regiono suvokimas suteikia naudos, kad ir ką veikčiau. Žinoma, žinias reikia nuolat atnaujinti ir įgytų įgūdžių nevalia apleisti. Mane domina daugybė kitų dalykų. Kol kas viliuosi, kad pabaigusi studijas su įgytomis žiniomis galėsiu brautis ir į kitas sritis – dizainą ar fotografiją. Kas žino, gal nuspręsiu studijas tęsti Azijoje. Man svarbiausia nesustoti tobulėti kaip asmenybei, o tai, manau, reiškia nuolatinį mokymąsi. Savo ateitį matau Pietų Korėjoje, kaip ir bet kuriame kitame pasaulio kampelyje. Neturiu tikslaus plano ar vienos svajonės. Dabar mano užduotis – kuo geriau išmokti korėjiečių kalbą ir kuo daugiau sužinoti apie šalį bei visą Rytų Azijos regioną.
Interviu autorė Gabrielė Gugytė
Nuotraukos iš asmeninio merginų archyvo