Piršlybų tradicijos skirtingose pasaulio šalyse

Kiekviena pasaulio šalis turi savo tradicijas, tiek kalbant apie švenčių sutikimą, tiek apie šeimos įpročius. Kalbant apie skirtingas tradicijas, turimos omeny ir sužadėtuvės. Taip, tradicijos iš esmės panašios: sužadėtuvių žiedas su deimantu, priklaupimas ant vieno kelio, svarbusis klausimas ir romantiška atmosfera, tačiau neretai skiriasi vienas ar kitas elementas.

Japonija

Šioje šalyje sužadėtuvės nėra laikomos įvykusiomis, kol neatlikta oficiali piršlybų ceremonija, kai susitinka jaunikio ir jaunosios šeimos. Jie turi apsikeisti devyniomis simbolinėmis dovanomis, kurios supakuojamos į ryžių popierių. Kiekviena teikiama dovana turi simbolizuoti tam tikrą jausmą ir linkėjimą porai, pvz., ilgaamžiškumą, turtą, sveikus vaikus ir pan.

Indija

Indai tradiciškai laikomi susižadėję tik tuomet, kai būsimos jaunosios šeima oficialiai priima būsimo jaunikio šeimos pasiūlymą. Įvykus susitarimui yra rengiamas didelis vakarėlis.

Australija

Šiame žemyne yra įprasta, kad sužadėtuvių metu vaikinas priklaupia ant vieno kelio ir ištaria pagrindinį klausimą: „Ar tekėsi už manęs?“ Tačiau skirtumas tas, kad čia priimta, jog sužadėtuvės turi vykti vakarienės metu, prie žvakių šviesos arba per romantiškas atostogas.

Čilė

Čilėje sužadėtuvių žiedai turi būti įteikiami ne tik merginai, bet ir vaikinui. Abu būsimieji jaunieji turi mūvėti sužadėtuvių žiedus ant dešinės rankos, o po vestuvių juos uždėti ant kairės rankos bevardžio piršto.

Tailandas

Tajų kultūroje sužadėtuvės vyksta kiek kitaip nei didžiojoje pasaulio dalyje. Vyras paprašo savo būsimosios žmonos rankos pasitelkdamas „thong mun“. Tailandietiškai tai reiškia „auksinės sužadėtuvės“. Vietoj deimantinio sužadėtuvių žiedo būsimasis jaunikis dovanoja savo būsimai žmonai įvairias dovanas, kurios turi būti pagamintos iš aukso.

Senosios lietuvių piršlybos

Šiais laikais mylimosios rankos madinga prašyti kuo neįprastesnėje pasaulio vietoje ar egzotika dvelkiančiame kurorte, tačiau taip buvo tikrai ne visados. Tad kuo įdomios ir neįprastos senosios lietuvių piršlybos?

Nors daugelis mano, kad piršlys nuo seniausių laikų – neatsiejamas vestuvių personažas, jo sąvoka atsirado tik XIX amžiuje, o iki to laiko kiekvienoje bendruomenėje būdavo vyriausiasis viršaitis, kuris sujungdavo žmones. Jis taip pat pasirūpindavo, kad vestuvių rytą jaunieji apsikeistų rūtų vainikais, kurie buvo pats svarbiausias vestuvių simbolis, nes atstodavo vestuvinius žiedus. O piršlybos buvo glaudžiai siejamos su žemės deive Žemyna. Piršlybų metu būsimos nuotakos tėvas, demonstruodamas, jog pritaria vestuvėms, melsdavosi ir ant žemės pildavo alų. Tokį patį ritualą atlikdavo ir piršlys.

Sėkmingų piršlybų pabaigoje dar kartą būdavo pagerbiama Žemyna – jaunosios tėvas su piršliu atlikdavo specialią užgėrimo apeigą žemės deivės garbei. O nuo gimtųjų namų atsiskirdama nuotaka turėjo tradiciją pabučiuoti žemę.