Įsibėgėjus Prezidento rinkimų kampanijai, vieni kandidatai puola žadėti, kiti – puikuotis, treti – kritikuoti, tačiau KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto politologai prof. dr. Vaidas Morkevičius ir lekt. Vytautas Valentinavičius pastebi, kad rinkiminės komunikacijos metu kandidatams labiau rūpi bet kokia kaina patraukti rinkėją nei komunikuoti visapusišką informaciją apie save ir savo nuostatas.
Tyrimai rodo, kad rinkiminė komunikacija pasižymi nepalankių dalykų nutylėjimais ir palankių akcentų išryškinimais, mėginimu atliepti rinkėjų lūkesčius, kurie nebūtinai įgyvendinami ir realistiški.
Žiniasklaida dirba gerai
„Puikiai atlikdama sarginio šuns vaidmenį žiniasklaida demokratinėse visuomenėse padeda rinkėjui suprasti, kas slypi už kandidatų gražių žodžių, pažadų, atskleisdama, ar kandidatų žodžiai bei deklaruojamos vertybės dera su jų veiksmais“, – pastebi KTU politologas V. Valentinavičius.
Pasak jo, būtina ne tik vertinti kandidatų žodžius, bet ir analizuoti jų aplinką, darbus ir veiksmus. Tikrąjį vaizdą susidaryti padeda žiniasklaidos kritiškumas.
Informacija apie kandidatų šeimos narius, kurių verslas galimai turi tam tikrų sąsajų su Lietuvai priešiška valstybe, nuostatos, kurios nebūtinai dera su demokratinės valstybės principais, ar tam tikros korupcijos užuomazgos, kai proteguojami šeimos nariai, – visa tai svarbūs aspektai, kuriuos rinkėjui būtina žinoti ir įvertinti ruošiantis Prezidento rinkimams.
Tradicija – ydinga
KTU politologai įsitikinę, kad pastaraisiais metais Lietuvoje nusistovinti tendencija, kai Prezidentas antrai kadencijai perrenkamas be didesnės konkurencijos, – ydinga, nes konkurencijos stoka pareigas einančiam Prezidentui nesukuria prielaidų iš esmės pasitempti ir imtis realių veiksmų visuomenės gerovei didinti dar pirmoje kadencijoje.
Kita vertus, Prezidento vaidmuo Lietuvoje suvokiamas labiau kaip prievaizdo, kuris, esą, turi prižiūrėti, kaip dirba kitos institucijos. Tokį įvaizdį, pasak politologų, galimai padėjo sukurti ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri labai dažnai vadovavosi vadinamuoju botago ir morkos principu kritikuodama ministrus ir valdžios pareigūnus ir, esant reikalui, pagirdama juos, taip paskatindama pritarti jai.
„Svarbu ne tik tai, ką kalba kandidatai, bet ir kaip argumentuoja ir kuo grindžia savo teiginius. Labai dažnai kandidatų teiginiai prasilenkia su Prezidento kompetencijomis arba neaišku, kaip jie imsis įgyvendinti savo siekius“, – pastebi politologas prof. dr. V. Morkevičius.
Politologo V. Morkevičiaus nuomone, rinkėjai ne itin dažnai susimąsto, ar išties kandidatų pažadai realiai įgyvendinami: „Rinkėjų abejingumas ir kritiškumo stoka leidžia kandidatams atsipalaiduoti ir kalbėti deklaratyviomis frazėmis, kurias nori girdėti rinkėjas, todėl žiniasklaidos vaidmuo rinkimų laikotarpiu itin svarbus.“
Trūksta pilietiškumo ugdymo
Politologai pastebi, kad kritiškumą, kuris yra tam tikras pilietiškumo bruožas, būtina ugdyti mokykloje, apie tai kalbama ir politikos mokslų studijose. Politikos moksluose kritinis mąstymas yra būtinas, nes leidžia studentams kritiškai vertinti viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus. Šiai disciplinai naudingas kritinis požiūris, kuris leidžia suvokti ir analizuoti politinius procesus – sprendimų priėmimą, jų pasekmes ir valdysenos subtilybes.
V. Valentinavičiaus teigimu, nėra būtina būti politologu, kad būtų galima įvertinti tam tikrus procesus ar kritiškai pažvelgti į kandidatų retoriką, dėstomas mintis, pateikiamus argumentus: „Juk nuo mažens diegdami kritinio mąstymo įgūdžius, ruošiame mąstančius piliečius, kurie geba kritiškai analizuoti argumentus, įvertinti įvairias aplinkybes. Kita vertus, demokratinėse visuomenėse žiniasklaida visuomet padeda piliečiams atskleisti kandidatų tikrąjį veidą, kurio šie ne visada linkę rinkėjams parodyti.“
Patikimumas – esminis vadovo bruožas
Vis dėlto politologai sutaria, kad vertindami kandidatus į Prezidento postą rinkėjai turėtų atsižvelgti į tai, kaip kandidatai suvokia įvairius viešosios politikos (pavyzdžiui, sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo ir mokslo) klausimus, įvertinti kandidato patirtį, ar kandidatas tinkamas pareigoms, į kurias kandidatuoja. Patikimumas – esminis vadovo bruožas, todėl sąžiningumas, atskaitingumas bei etikos normų laikymasis taip pat turėtų būti vertinami.
„Svarbios savybės yra kandidato gebėjimas aiškiai išdėstyti savo idėjas, jas pagrįsti, žinoma, išklausyti, atsisakyti pagiežos ir kitų menkinimo, gebėjimas imtis lyderystės vienijant dėl bendro tikslo. Žinoma, rinkėjai turėtų atsižvelgti į tai, ar kandidato ilgalaikiai šalies tikslai yra ne tik ambicingi, bet ir įgyvendinami, ar jie susiję su ateities iššūkiais ir galimybėmis“, – sako politologas V. Valentinavičius.
Pasak politologų, nenoras dalyvauti debatuose ir viešuose forumuose taip pat atskleidžia kandidatų nenorą tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, vengimą diskutuoti vienais ar kitais klausimais, dėl kurių išryškėtų jų kompetencijos stoka ar ydingos nuostatos.