Nuo vaikystės su obojumi nesiskiriantis Andrius Puskunigis, kurį Prancūzijos žiniasklaida tituluoja magišku atlikėju, džiaugiasi reta proga koncertuoti gimtinėje. Spalio viduryje Vilniuje pasirodymą rengiantis muzikas publiką pakvies į gurmanišką muzikos puotą, kurioje skambės krištolo skaidrumo klasika. Belaukdami koncerto, kalbamės su A. Puskunigiu apie tai, kaip jo gyvenime atsirado šis instrumentas, jo pedagoginę patirtį ir artėjantį pasirodymą Lietuvoje.
Obojų scenoje išgirstame rečiau nei daugelį kitų instrumentų. Kodėl pasirinkote groti obojumi, kuo jis Jus žavi?
Obojininkų iš esmės nėra daug, o dar mažiau koncertuojančiųjų. Tai gana kaprizingas instrumentas, nelengvai įvaldomas dėl įvairių priežasčių: dėl dvigubo liežuvėlio, kurį reikia pasigaminti pačiam, dėl to, kad reikalauja geros fizinės formos ir specifinės kvėpavimo technikos.
Šiuo instrumentu susižavėjau tėčio dėka. Jis yra obojininkas, dar ir dabar dėsto Kazlų Rūdos mokykloje. Mano mama – pianistė, tad mane nuo mažens supo muzika.
Obojus mane žavi tembro ieškojimo paslaptingumu, išraiška, garso intensyvumu ir savotiška melancholija. Obojininkui labai svarbu atrasti, išgauti gerą garsą, o tam reikia daug darbo ir nuolatinio ieškojimo.
Siekti grojimo meistriškumo išvykote į užsienį. Ten gyvenate jau daug metų. Kaip manote, kodėl Lietuvoje šis instrumentas ne toks populiarus nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje?
Obojininkų nereikia daug, pvz., simfoniniame orkestre užtenka 4 žmonių. Pagal Lietuvos gyventojų skaičių, kiek žinau, studentų užtenka. Šiuo metu matau tik kylantį, aukštą Lietuvos pūtikų lygį, nemažai Lietuvos atlikėjų išvažiavo studijuoti į Vakarus ir grįžo atveždami vis kažką naujo. Taip, išvažiavau ir aš, tačiau niekada nemaniau, jog Lietuvoje nieko neišmokau ar kad obojaus specialybė Lietuvoje nėra populiari.
Prancūzijoje yra kitaip, nes čia obojus – nacionalinis instrumentas nuo labai senų laikų. Daugelis regionų turi savo šio instrumento atitikmenis. Yra išlikę Renesanso, baroko, klasikos laikų obojų, bylojančių apie aktyvų kultūrų judėjimą ir meno evoliuciją.
Grojimo meistriškumu dalijatės su kitais. Ką Jums suteikia tokia patirtis?
Turiu apie trisdešimt studentų ir mokinių. Konservatorijose puikios sąlygos mokytis – suteikiamas geras instrumentas, liežuvėliai, natos. Kiekviename mieste yra daug įvairių mėgėjų ir profesionalių ansamblių bei orkestrų. Juose mokiniai vėliau groja ir gali išreikšti save, o tai – svarbi jų motyvacijos detalė.
Su mokiniais dalijuosi savo patirtimi ir žiniomis, noriu, kad kiekvienas būtų geresnis už mane. Ši patirtis man teikia ypatingą malonumą, nes žinau, kad atiduodu viską, ką pats žinau.
Be pedagoginio darbo, jau 5 metus groju Vokietijos Heidelbergo simfoniniame orkestre. Grojimas šiame kolektyve papildo mano artistiškumą, suteikia pusiausvyros tarp pedagoginio ir atlikėjo darbo.
Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė Lietuva nuo tada, kai išvykote?
Grįžtu kiekvienais metais, labai pasiilgstu Lietuvos, šeimos, kalbos, valgių ir kitų smulkmenų, kurių nė viena kita šalis nepakeis.
Prancūzijoje gyvenu jau 14 metų. Lietuva labai pasikeitė, tačiau nežinau, kaip įvardyti tuos pasikeitimus. Kiekvienais metais pastebiu kokių nors pokyčių. Sakyčiau, jog Lietuva atsivėrė, tapo daug kosmopolitiškesnė, nepriklausoma, greitai užmiršo sovietinius laikus, žmonės yra nuostabūs ir atkaklūs. Dėl visų šių priežasčių man svarbu grįžti į Lietuvą ir čia koncertuoti.
Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir maestro Donatu Katkumi įrašinėsime antrą kompaktinę plokštelę. Dalyvavimas tokiuose projektuose – didelis pasididžiavimas ir garbė, kad galiu garsinti Lietuvos vardą ir jos menininkus.
Su žmona esate ne tik gyvenimo, bet ir scenos partneriai. Ar nekyla sunkumų, derinant šeimą ir profesinę veiklą?
Ne, mūsų atveju tai – pranašumas. Žinoma, būna, jog kartais susikerta nuomonės, tačiau mes visada randame išeitį. Koncertų akimirkos sustiprina mudviejų jausmus ir yra atlygis už įdėtas pastangas.
Mano žmona Selin groja klavesinu, o obojus – idealus šio instrumento partneris. Spalio 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje taip pat pasirodysime kartu. Koncerte atliksime du Lietuvoje dar niekada neatliktus obojaus koncertus: K. Ditterso von Dittersdorfo ir L. Hoffmanno koncertus obojui.
Andriaus Puskunigio ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) koncertas „Obojaus muzikos puota“ vyks spalio 16 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.
Organizatorių inf. ir nuotr.