Studentė Kristina Pelenytė į Prancūziją vyko pagal universiteto mainų programą. Pašnekovė kelis mėnesius gyveno Bresto mieste, Bretanės pusiasalyje. Ji Prancūziją vadina stebuklinga meilės šalimi. Merginai gyvenimas čia nepagailėjo iššūkių, tačiau patirtos nuostabios akimirkos atpirko visus sunkumus. Kristina pasidalijo gyvenimo šioje šalyje įspūdžiais.
Koks buvo pirmas įspūdis, išėjus iš oro uosto?
Net ir dabar sunku pasakyti, kaip tuo metu jaučiausi. Dar lėktuvui leidžiantis, dairiausi aplinkui, įtikinėjau save, jog tikrai nesapnuoju. Nors ir nežinojau, kur tiksliai vykstu (gyvenamąja vieta nebuvo pasirūpinta iš anksto), jaučiausi tokia pakylėta dėl to, kad štai pagaliau aš čia, Prancūzijoje.
Oro uoste viskas vyko labai greitai: atsiėmiau bagažą, nusipirkau autobuso bilietą ir skubėjau į autobusą važiuoti į patį Paryžių (nusileidau Bovė oro uoste, kuris yra gana toli nuo Paryžiaus). O tada ir prasidėjo tikrieji pirmieji įspūdžiai. Dar nepasiekusi Paryžiaus pamačiau Eifelio bokštą, prilipau prie lango, šokinėjau iš laimės. Paryžiuje skubėjau išlipti iš autobuso, kad tik galėčiau kiek galima daugiau pamatyti. Tuo metu jaučiausi laiminga, atrodė, kad mano svajonė virto tikrove.
Kuriose Prancūzijos dalyse teko apsilankyti?
Per keturis mėnesius keliavau ne tik po Bresto miestą, bet ir po visą Bretanės regioną, aplankiau aplink esančius miestus, t. y. Reną, Nantą, Kemperą, Roskofą, kaimelius. O Paryžiaus šiek tiek daugiau pamačiau tik prieš išvykdama.
Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir Prancūzijos universitetus?
Lietuvos ir Prancūzijos universitetai daug kuo skiriasi. Prancūzijoje mokiausi privačioje verslo mokykloje. Joje dvi savaites nuo ryto iki vakaro mokydavomės tik po vieną dalyką, o antrosios savaitės pabaigoje laikydavome to dalyko egzaminą. Po tokių dviejų savaičių visada būdavo savaitės trukmės atostogos.
Prancūzijoje yra dvidešimties balų vertinimo sistema, vėliau pažymiai balais paverčiami į raides, kurios ir reiškia galutinį pažymį. Universitete, kuriame aš studijavau, maksimalų įvertinimą gauti buvo beveik neįmanoma.
Viena paskaita Prancūzijoje trunka 3 valandas, o Lietuvoje, kaip žinome, – pusantros valandos. Tokios trukmės paskaitų turėdavau po dvi per dieną. Daugumą darbų galėdavau padaryti universitete, tad grįžusi namo būdavau pakankamai laisva.
Pati universiteto aplinka daug jaukesnė nei mano matytų Lietuvos universitetų. Jame viskas buvo nauja, gražiai įrengta. Niekur nepamatysi lentų, ant kurių rašoma su kreida. Universiteto biblioteka maža, tačiau joje yra daug vietų, kur galima dirbti grupelėmis, mokytis, konsultuotis su dėstytojais.
Studentų, kaip ir visur, buvo visokių. Tačiau jie buvo išties draugiški. Aišku, prancūzai studijuoti pradeda labai anksti. Aš ir dar viena lietuvė savo grupėje buvome vyriausios, nors mums tik 21 metai. Visiems kitiems studentams mūsų grupėje buvo po 17–18 metų. Buvo matyti, jog jie dar jauni, gal kiek nesubrendę, lyg mokyklinukai. Vis dėlto jie aktyviai dalyvaudavo paskaitose, laisvai reikšdavo savo nuomonę, diskutuodavo.
Jaunuoliai paskaitose jausdavosi gana laisvai: valgydavo ir dalydavosi auditorijoje maistu su draugais, sėdinčiais kitame patalpos gale; buvo keli atvejai, kai, sėdėdami priešais dėstytoją pirmoje eilėje, studentai pasibučiavo. Tai man atrodė keista, kaip nepagarba dėstytojui, o jiems tai buvo visiškai normalu.
Tarp studentų buvo labai populiaru rūkyti elektronines cigaretes. Kartą per paskaitą vienas studentas užsirūkė. Tačiau dėstytoja į tai sureagavo, ir jis buvo sudrausmintas.
Kokia Jūsų nuomonė apie vietinius gyventojus?
Vietiniai man buvo draugiški, paslaugūs. Tačiau visas dokumentų tvarkymo procesas ten trukdavo labai ilgai. Tvarkantis dokumentus, kad ir kokie malonūs atrodo žmonės, jei nemoki prancūzų kalbos, kyla problemų. Kai norėjau susitvarkyti paprasčiausius dokumentus, į atitinkamą įstaigą reikėjo minti takus ne vieną ir ne du kartus.
Darbuotojai visose institucijose atrodė labai malonūs, draugiški, pasirengę padėti, tačiau iš tiesų mažai padėdavo. Internetą mums į butą vedė mėnesį laiko, reikėjo vis eiti ir prašyti.
Kalbant apie elgesį viešajame transporte, prancūzai nebuvo vieni iš maloniųjų. Breste žmonės, įlipę pro priekines duris, tiesiog atsistodavo vidury autobuso (kur jiems atrodydavo patogu) ir nesitraukdavo, kad praleistų kitus lipančius žmones. Tačiau, kitaip nei keleiviai, vairuotojai visada buvo labai malonūs, sveikindavosi, šypsodavosi, buvo tiesiog smagu kaskart įlipant matyti išsišiepusį veidą, o ne rūškaną miną, kurią paprastai pamatysi bene visų Kauno autobusų vairuotojų veiduose.
Vienas dalykas, kuris labai nepatiko, – tai, jog Bresto gyventojai toleravo girtuokliavimą viešosiose vietose. Žmonės gėrė tiek miesto centre, aikštėje, gatvėse, tiek autobusuose. Pamaniau, jog Prancūzijoje galima gerti viešosiose vietose, tačiau, kaip pasakė vienas prancūzas, tai yra griežtai draudžiama, tik šio miesto gyventojai tai toleruoja.
Bresto benamiai yra visiškai kitokie nei Lietuvos. Visų pirma jie visi turi daug šunų: šie guli susitraukę, sušalę, gailiai žiūri į praeivius ir taip prašo išmaldos už benamius. O patys benamiai, atrodantys gana padoriai, stovi ir geria vyną arba alų, o žmonės jiems aukoja pinigėlius.
Nors miesto gyventojai, kaip minėjau, atrodė labai draugiški, paslaugūs, tačiau man paskutinius įspūdžius paliko ne itin gerus. Dieną prieš Kūčias per didelę audrą vienoje centrinėje miesto gatvėje (joje aš gyvenau) dingo elektra, ir niekas jos nesutvarkė iki antrosios Kalėdų dienos. Kūčių dieną atvyko atsakingasis darbuotojas, pažiūrėjo ir paliko tą gatvelę per šventes be elektros. Baisiausia buvo tai, jog šildymui, viryklei, karštam vandeniui reikėjo elektros ir per šventes nedirbo nė viena parduotuvė. Tad tris dienas reikėjo gyventi be nieko. Studentėms iš užsienio tai buvo kiek sunkoka.
Papasakokite apie tradicinį prancūzų maistą. Ką neįprasto ar labai skanaus teko ragauti?
Daug tradicinio prancūzų maisto ragauti neteko. Ragavau jų tradicinį sviestinį ragelį ir bandelę su šokoladu, kurie tikrai labai skanūs. Lietuvoje galima nusipirkti panašią sluoksniuotos tešlos bandelę su šokoladu, tačiau ji skoniu visiškai neprilygsta prancūziškajai. Taip pat ragavau prancūzų tradicinių blynelių („la crepe“). Jie dieviško skonio. Blyneliai buvo su šokoladu, džemu ir karamele. Tačiau jų kavinukėse galima gauti ir su daržovėmis, kiaušiniu, grybais ir pan. Taip pat jų galima nusipirkti supakuotų ir paprastame prekybos centre. Dar ragavau tradicinių saldainių „Macarons“. Jie irgi labai skanūs, iki tol nebuvo tekę ragauti tokių gardžių saldumynų.
Gyvenant Prancūzijoje teko paragauti ir kinų, libaniečių, indų virtuvės maisto.
Ar Prancūzijoje labai brangu? Gal yra kokių produktų ar daiktų, kurie daug pigesni nei Lietuvoje?
Prancūzijos prekybos centruose galima įsigyti „Eco“ linijos prekių, kurios panašios į „Optimos“ linijos prekes, tik jos, manau, kokybiškesnės už pastarąsias. Produktai geri, nebrangūs ir skanūs. Prancūzijoje dauguma prekių supakuota pirkti didesniais kiekiais, ne po vieną. Sunkoka buvo rasti prekybos centruose kai kurių prekių. Pvz., kepimo miltelių apskritai nepavyko rasti.
Vieni produktai buvo brangesni, o kiti pigesni nei Lietuvoje. Ypač pigus vynas. Taip pat pigesni pelėsiniai sūriai.
Kaip leidote laisvalaikį, kokias vietas aplankėte?
Laisvo laiko turėjau nemažai ir stengiausi jį praleisti kuo turiningiau. Lankiau įžymias savo gyvenamo miestelio vietas. Kadangi šis miestas per karą buvo sugriautas, tai daug istorinių vietų pamatyti nepavyko. Aplankiau vieną išlikusią didelę pilį, taip pat jūros gyvūnų muziejų.
Vykome pasidairyti ir į aplinkinius miestus. Šie pasirodė gražesni už mano gyvenamą miestelį, turi pribloškiančio grožio senamiesčius. Taip pat aplankiau labai gražų „La Conquet“ paplūdimį.
Paprastai laisvalaikį leisdavau su draugais. Vakarais keliaudavome į įvairius barus, klubus. Dažnai vykdavome į vieną barą, kuriame vakarais šokama ant stalų. Į barus žmonės eidavo pašokti, linksmai praleisti laiko, o ne gerti ar pasigerti.
Kokias Prancūzijos vietoves patartumėte aplankyti žmonėms, norintiems nuvykti į šią šalį?
Norintiesiems nuvykti į Prancūziją, be meilės miesto Paryžiaus, siūlyčiau būtinai aplankyti Nantą, „La Conquet“ paplūdimį, Sen Malo pilį. Apskritai verta aplankyti visą Bretanės regioną. Prancūzai juo labai didžiuojasi, nes jis labai gražus, turi daug įžymių vietų, žavingų miestų, miestelių.
Trimis žodžiais apibūdinkite šią šalį.
Šalis, kupina paslapčių.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Rasa Minkevičiūtė
Nuotraukos iš asmeninio Kristinos Pelenytės albumo