Jūratė Paulauskaitė
Gimė Alytuje
Gyvena Saint Prouant, Prancūzijoje
Dirba slidžių nuomos punkte ir kalnų sporto prekių parduotuvėje Alpėse
Didžioji Britanija, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija ir Prancūzija – toks iš Alytaus kilusios Jūratės Paulauskaitės pastarųjų kelerių metų maršrutas. Žinoma, šis šalių, kuriose jai teko gyventi, dirbti ar keliauti, sąrašas toli gražu nėra baigtinis – ji kol kas neplanuoja nuleisti sparnų. Tačiau Jūratę į kitus kraštus gena labiau ne noras užsidirbti – pinigai, kaip ji pati sako, niekada nebuvo jos prioritetas, – o svajonė pažinti kuo daugiau pasaulio, noras investuoti į prisiminimus ir patirtį. Juk turbūt, sulaukę senatvės, savo vaikaičiams pasakosime ne apie tai, kaip užsidirbome pinigų namui ar automobiliui, o apie tai, ką gyvenime pamatėme, pažinome, atradome ir supratome. Be to, gyvendama vis kitoje šalyje Jūratė ne tik semiasi įvairiausių kultūrinių žinių, plečia socialinius ryšius, lanko gražiausius kampelius, bet ir noriai dalijasi mintimis apie Lietuvą su ja besidominčiais vietiniais gyventojais. Pašnekovė teigia netgi nesitikėjusi tokio didelio kitataučių susidomėjimo mūsų mažyte šalimi ir jos kultūra.
Jūrate, ar išvykote ne tik dėl noro keliauti, pažinti kitas kultūras, bet ir dėl kitų priežasčių?
Polinkis keliauti man būdingas nuo labai jaunų dienų. Prisimenu, net trumpos kelionės į Klaipėdą pas močiutę ir į kitas Lietuvos vietas mane labai džiugindavo. Ankstyvoje paauglystėje taupiau arbatpinigius mokyklos ir jaunimo choro rengiamoms kelionėms į užsienį. Žinoma, mama apmokėdavo didžiąją dalį išlaidų, bet džiaugiausi, kad galiu prasmingai investuoti savo santaupas. Vėliau, kai prispausdavo kasdieniai rūpesčiai, imdavau ieškoti pigių skrydžių pasiūlymų, kad galėčiau atitrūkti nuo rutinos bent per ilgąjį savaitgalį.
Vieną dieną, kai labai pervargau nuo darbo, mokslų, pagalvojau, kad pats laikas įgyvendinti savo svajonę gyventi užsienyje. Nenorėjau važiuoti į svetimą šalį tik užsidirbti pinigų – tai niekada nebuvo mano prioritetas. Nors manau, kad moku atsakingai elgtis su finansais, tačiau nesu iš tų žmonių, kuriems būtina užsidirbti pinigų namui ar automobiliui. Nesakau, kad tai nėra svarbu, bet aš pasirinkau investuoti į kelionių prisiminimus ir patirtį.
Kur pirmiausia teko gyventi išvykus iš Lietuvos? Papasakokite apie savo pirmąją patirtį toje šalyje.
Pirmoji mano pasirinkta šalis buvo Didžioji Britanija. Kodėl ji? Nes man patinka anglų kalba, norėjau važiuoti į šalį, kurioje galėčiau paprastai bendrauti su vietiniais žmonėmis, darbdaviais, laisvai reikšti savo poreikius ir mintis. Mąsčiau, kad jeigu nepasiseks, visada galėsiu grįžti namo.
Londonas buvo paskutinėje sąrašo vietoje, traukė mažesni, autentiškesni miesteliai. Taip atsitiko, kad gavau darbą Jorke – nepaprasto grožio mieste. Labai daug kas man toje šalyje patiko: kraštovaizdis, architektūros paminklai, dvarai, neišpasakytas sodų grožis, angliškas humoro jausmas, taktiškumas, vietinių ir turistų polinkis bendrauti, neprarastas kultūros autentiškumas.
Teko dirbti seno (statyto XIX amžiuje) viešbučio registratūroje ir restorane. Aplinka ir darbuotojai kartais primindavo personažus iš anglų humoro serialo „Folčio viešbutis“. Jiems apibūdinti reikėtų atskiro straipsnio. Prisimenu savo pirmą pokalbį su viešbučio vadove. Dėl Jorkšyro akcento supratau tik vieną kitą jos pasakytą sakinį. Ilgainiui pripratau prie šiauriečių dialektų ir galėjau dirbti registratūroje.
Sunkiai sekėsi priprasti ir prie angliško maisto – produktams ir patiekalams trūko skonio sodrumo. Labai ilgėjausi lietuviškos virtuvės. Taip pat stebėjausi, kaip britai nebijo šalčio, yra prisitaikę prie visokių oro sąlygų. Aš taip ir neužsigrūdinau, bet įpratau planų nekeisti ir neatidėlioti dėl blogų oro sąlygų.
Vėliau nusprendėte pasukti į Šiaurės Amerikos pusę…
Su savo drauge kalbėjome apie vizas keliauti į užsienį ir ji užsiminė, kad nėra sudėtinga gauti Kanados vizą. Aš tuo pasidomėjau ir nusprendžiau pabandyti. Neturėjau ilgai Kanadoje gyvenančių pažįstamų, tad labai intrigavo tai, kad teks viską atrasti pačiai. Kelionės ir programos išlaidos buvo didelės, tačiau viską apgalvojusi nusprendžiau priimti šį iššūkį. Atsakymą iš ambasados gavau greičiau, negu tikėjausi, – galima važiuoti.
Ką teko dirbti Kanadoje?
Iš pradžių agentūra padėjo rasti darbą atokiame kalnų kurorte. Teko dirbti klientų aptarnavimo srityje. Kolektyvas buvo labai jaunas ir linksmas, daugiausia dirbo užsieniečiai. Dauguma kalnų kurortų darbuotojų yra iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Skandinavijos šalių, Vokietijos, Anglijos, Lotynų Amerikos – samdyti svetimšalius dirbti sezoninį darbą Kanadoje yra būdinga. Į šalį juos traukia ne pinigai, o galimybė slidinėti ir keliauti. Juokaudavau, kad Kanadoje sutikau daugiau užsieniečių negu pačių kanadiečių.
Ar buvote patenkinta darbo sąlygomis ir krūviu?
Darbo sąlygos buvo iš esmės geros, tik šiek tiek trūko organizuotumo. Vėliau, kai perpratau kanadietišką temperamentą, viskas sekėsi puikiai. Kanadiečiai darbe labai nemėgsta išsišokimų, bendravimo kultūra iš pirmo žvilgsnio atrodo neformali, tačiau yra aiškios pagarbos ribos. Darbo atlikimo kokybė yra svarbi, tačiau kanadiečiai nėra tokie smulkmeniški, kaip lietuviai. Suteikiama galimybių tobulėti profesinėje srityje, jei rodomos nuoširdžios pastangos, elgiamasi atsakingai. Išties daug ką lemia asmeninės savybės, profesiniai gebėjimai yra tik tų savybių rezultatas.
Darbo krūvis priklauso nuo paties žmogaus. Man darbo nebuvo per daug, bet ir netrūko. Sezoninis darbas pasižymi nestabilumu, kintančiomis darbo valandomis: būna lėtesnis periodas ir būna, kai dirbti reikia labai daug. Girdėjau pasakojimų, kad žmonėms labai trūko darbo valandų, o man tiesiog sekėsi: aš rodžiau iniciatyvą, susiradau papildomą darbą ir negalėjau skųstis jo trūkumu.
Kokie gyvenimo Kanadoje įspūdžiai labiausiai įstrigo atmintyje, kas nustebino?
Prisimenu, kai Kalgaryje įlipau į autobusą ir pradėjau judėti miesto centro link, gatvės atrodė be galo plačios, automobiliai – perdėtai dideli (kaip važiuojantys namai), dangoraižiai ir gyvenamieji namai – šalti. Kilo klausimas – kurgi dingo visi žmonės: net miesto centre nebuvo didmiesčiams būdingos spūsties. Tai dėl to, kad miestas yra labai išsiplėtęs. Kalgaris buvo pastatytas tik prieš šimtą metų, tai turbūt jauniausiais miestas iš tų, kuriuose teko lankytis. Pirmieji sutikti kanadiečiai kalgariečius apibūdino kaip žmones, turinčius TMM (angl. „Too Much Money“) sindromą. Tai bankininkų, naftininkų ir teisininkų miestas.
Prieš vykdama į Kanadą maniau, kad norint susirasti darbą pravartu mokėti prancūzų kalbą, tačiau ten nuvykusi įsitikinau, jog dauguma kanadiečių jos nemoka. Vis dėlto visur informacija pateikiama dviem kalbomis. Abi jas būtina mokėti norint dirbti valstybinėse įstaigose. Kad Kanada yra dvikalbė šalis, suvokiau nusileidusi Kvebeke. Negalėjau patikėti, kad vis dar esu toje pačioje valstybėje: anglakalbė aplinka staiga persimainė į prancūzakalbę: gatvių ženklai, nuorodos ir pan. pateikta tik šia kalba. Man labai patiko, kad Kvebeko gyventojai saugo savo autentiškumą, žavėjo jų charakteris – prancūziškas emocionalumas, maišytas su kažkuo, būdingu tik Kanadai.
Papasakokite daugiau, kokį įspūdį Jums paliko kanadiečiai.
Kanadiečius galiu minėti geru žodžiu. Vos tik atvažiavusi pajutau, kad esu visai kitokios kultūros šalyje. Kol nebuvau jos perpratusi, buvo keista, kartais net pikta. Kanadiečiai turi labai griežtas asmeniškumo ribas, jie sunkiai toleruoja žmones, kurie linkę jas pažeidinėti. Jų požiūrį būtų galima apibūdinti taip: „Mano namai, mano gyvenimas, mano darbas yra mano reikalas, aš pats pasirenku, su kuo tuo dalytis ir kaip elgtis.“ Darbe egzistuoja pagarbos ir elgesio ribos: jei kas jas pažeidžia, įprasta apie tai pranešti atsakingajam asmeniui. Žinoma, tobulai tokia sistema neveikia.
Kanadiečiai klientai pasižymi tuo, kad jeigu jiems nepatiko aptarnavimas, jie dėl to nesiginčys ir skandalo nekels – tiesiog daugiau nesinaudos ta paslauga ir jos nerekomenduos savo draugams. Jų manymu, tai yra geriausias būdas skatinti gerinti paslaugų kokybę. Aš tiesiog prisitaikiau prie tokios mąstysenos. Ji, mano manymu, yra naudinga: savotiškai skatina pagarbą kito žmogaus pasirinkimo laisvei, ugdo toleranciją kitaip gyvenantiems ir mąstantiems žmonėms.
Sutikti kanadiečiai mokėjo labai empatiškai reaguoti į kitų žmonių problemas ir buvo linkę padėti. Jie taip pat labai mėgsta gamtą ir su ja susijusias veiklas: žygius, žiemos sporto šakas, ypač ledo ritulį. Vertina maistą, mėgsta gaminti ir daro tai labai gerai. Ir, žinoma, nemėgsta būti lyginami su amerikiečiais.
Kas dar Jus žavėjo?
Žavėjausi Albertos lygumomis ir neapgyvendintais plotais. Ši valstija yra tokia plokščia, kad galima stebėti už 100 kilometrų vykstančią audrą. O apie Rokių kalnų grožį galima būtų parašyti atskirą straipsnį. Provincija, kurioje jie driekiasi, dar vadinama Gražiąja britiškąja Kolumbija (oficialiai angl. British Columbia (BC)). Neoficialiai kanadiečiai BC verčia „bring cash“ (liet. „atsivežk grynųjų“), nes tai ne tik gražiausia, bet ir brangiausia Kanados valstija.
Kodėl vis dėlto palikote šią šalį?
Šią šalį labai pamilau. Jei būčiau norėjusi, būčiau ieškojusi galimybių prasitęsti vizą. Vienintelė rimta priežastis grįžti namo buvo šeima. Mano šeima labai nedidelė, mamai sunkiau sekėsi prisitaikyti prie didelio mus skiriančio atstumo ir šalių laiko skirtumo, todėl nusprendžiau apsistoti Senajame žemyne – kelios valandos lėktuve, ir aš jau Lietuvoje.
Papasakokite apie savo patirtį Kolumbijoje.
Prisimenu draugų reakciją, kai pasakiau, kad po kelionių po Kvebeką (Kanada) ir Ameriką trims savaitėms vyksiu į Kolumbiją. Jie stebėjosi: „Ar tau nebaisu? Ar gerai suvoki, ką darai?“ Šviesiaplaukė mergina su 20 kilogramų sveriančiu lagaminu vyksta į šalį, kuri garsėja kokainu ir nusikaltimais. O mane apėmė azartas, noras vykti ten, kur kiti dar nevažiavo (šypsosi – red. past.). Prieš kelionę draugas Amerikoje nuvedė mane į specializuotą parduotuvę nusipirkti pipirinių purkštukų savigynai, pardavėjas pamokė kelių triukų, kaip apsiginti, jei kas pultų. Tačiau aš puikiai suvokiau, kad Kolumbija nėra tokia pavojinga, kaip dažnai kalbama, narkotikai ir su kontrabanda susiję įvykiai visapusiškai neatskleidžia tos šalies veido. Žinoma, visada reikėjo elgtis atsargiai ir atsakingai, prižiūrėti savo daiktus, tačiau taip pat elgiasi ir žmonės Lietuvoje. Kolumbiečiai per pastaruosius metus labai sustiprino savo saugumo sistemą, jie puikiai supranta turizmo naudą šalies ekonomikai. Turizmo informacijos puslapiuose yra pažymėtos pavojingos zonos, į kurias nerekomenduojama vykti, – tos teritorijos nebuvo įtrauktos į mano planus.
Kuo traukė ši šalis? Ar nenusivylėte?
Visada norėjau pakeliauti po Pietų ir Centrinės Amerikos šalis. Aš labai mėgstu salsą – tose šalyse populiarų šokį. Pirmoje sąrašo vietoje buvo Kuba (salsos tėvynė), tačiau dėl politinių priežasčių skrydžiai iš JAV (tuo metu keliavau po ją) į šią šalį buvo negalimi. Turėjau ieškoti tarpinės stotelės. Buvau girdėjusi nemažai pasakojimų apie keliones po Meksiką, Braziliją, Peru, Čilę, bet nieko nebuvo tekę girdėti apie Kolumbiją: kurį laiką turistai vengė kelionių po šią valstybę dėl įvairių neramumų. Tad ir nusipirkau bilietą į Kolumbiją vildamasi, kad vėliau pavyks apsilankyti ir Kuboje. Tačiau dėl techninių kliūčių bilietų rezervacija į Kubą buvo atšaukta, liko tik Kolumbija. Dėl to labai nenusiminiau. Kolumbija pasirodė esanti nuostabi šalis. Man labai pasisekė: ji dar nėra išlepinta dideliais turistų srautais, vietiniai dar neprarado susidomėjimo užsieniečiais, bendravimo ryšys yra tikras ir nuoširdus.
Kokias vietoves aplankėte?
Pirmoji stotelė buvo Kartachena – pasakiško grožio miestas Karibų dalyje. Teko apsistoti centre. Čia yra daug jaunimo namų, taip pat tai saugiausia vieta turistams. Per balkoną stebėdama vietinius gyventojus, nemačiau jokių skurdo požymių: nauji automobiliai, tvarkinga apranga, maloni restoranų ir kavinių aplinka, pasakiško grožio architektūra. Tačiau vos žengus už senamiesčio sienų prasideda kitoks gyvenimas.
Su sutiktais keliautojais iš Kolumbijos ir Amerikos nusprendėme apsilankyti tikrame Karibų paplūdimyje. Kelio, kurį pasirinkome, beveik neįmanoma įveikti nemokant ispanų kalbos. Pirmas iššūkis – surasti autobusą, kuris važiuotų ten, kur reikia. Įsivaizduokite: didele gatve padrikai, dviem eilėmis važiuoja autobusai, lekiame prie jų vairuotojų ir klausinėjame, ar jie važiuoja reikiama kryptimi, – nėra jokių grafikų ar nuorodų. Galiausiai įlipome į tinkamą autobusą ir pradėjome važiuoti. Kai atitolome nuo centro, negalėjau nustoti stebėtis Kartachenos lūšnynais. Miesto veidas ir kvapas persimainė: dingo prabanga, atsivėrė šiukšlių kalnai, kanalizacijos dvokas maišėsi su žuvies kvapu. Pakeliui į autobusą įlipdavo įvairių prekeivių, kiekvienas jų į rankas įbrukdavo prekę palaikyti, kad galėtum geriau su ja susipažinti, – o gal patiks. Pavyzdžiui, viena jų buvo vaistai nuo vidurių parazitų.
Išlipę iš autobuso plaukėme valtimi ir važiavome motociklu. Nors iki valties – tik 5 minutės kelio, atsirasdavo gudrių motociklininkų, siūlančių pavėžėti (žinoma, ne už dyką). Persikėlus per upę prasidėjo derybos su motociklininkais dėl kainos ir už 15 minučių atsidūrėme Karibų paplūdimyje. Grožėjomės palmėmis, dangaus žydrumo jūra, baltu smėliu, mėgavomės tropiniais vaisiais, leidome naktį hamakuose.
Kaip atsidūrėte Salento miestelyje, kavos plantacijoje?
Labai norėjau apsilankyti Palenkėje (Palenque). Tai autentiškas, archajiškas miestelis. Jo gyventojai buvo pirmieji vergai, išsivadavę iš priespaudos. Čia vyrai vis dar turi po kelias žmonas (nors Kolumbija yra katalikiška šalis, joje dominuoja monogamija) ir simpatiškoms turistėms dovanoja mangų, taip rodydami savo palankumą. Vakare galima stebėti autentiškus afroamerikietiškus šokius ir ritualus. Tačiau aš buvau labai išvarginta karščio, didelės drėgmės, intensyvaus keliavimo ir norėjau rasti ramią vietą pailsėti. Žinojau, kad vyksiu į Kavos zoną, – juk Kolumbija garsėja jos eksportu. Taip atsidūriau Salento miestelyje, čia gyvenančio anglo valdomoje kavos plantacijos fermoje. Labai žavėjausi tos vietovės kraštovaizdžiu: tankiuose miškuose paskendę kalnai; milžiniškos palmės; derlingoje žemėje auga įvairiausi vaisiai, uogos; gausybė paukščių ir kt. Visur žalia, drėgnas oras, lyja beveik kasdien – klimatas idealus kavai auginti.
Nemažai sužinojau apie kavos auginimo kultūrą, teko stebėti visą jos gaminimo procesą. Čia, vietoje, kiekvieną dieną buvo skrudinamos pupelės fermos lankytojams ir gyventojams. Ilgiau skrudinant pupeles pašalinamas kofeinas, todėl sakoma, kad karti kava turi jo mažiau negu švelnaus skonio kava.
Kokie Jums pasirodė sutikti vietiniai žmonės?
Su šypsena prisimenu Kolumbijoje sutiktus žmones. Tiek vietiniai, tiek sutikti keliautojai nuoširdžiai dalijo patarimus, kaip elgtis šioje šalyje vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis ir mokė ispanų kalbos. Jaunimo namuose sutiktas amerikietis man sakė: „Šioje šalyje gyvena arba labai geri, arba labai blogi žmonės.“ Aš sutikau tik labai gerų: visi autobusų vairuotojai man padėjo prižiūrėti savo lagaminą ir rūpinosi, kad nepražiopsočiau reikiamų stotelių; jaunimo namų darbuotojai ir svečiai padėjo planuoti kelionės maršrutus; kavos fermos darbuotojai man buvo kaip šeima.
Karibų dalyje gyvenantys žmonės savo temperamentu skiriasi nuo vidurio zonos gyventojų. Pastarieji yra ramesni, labiau linkę dirbti, neįkyrūs, jų būdas artimesnis europietiškajam. O Karibų gyventojai gyvena šia diena, jiems daug nereikia; labai įkyrūs kaip pardavėjai, daugiau gudrauja. Tačiau abiejose teritorijose sutikti žmonės buvo nuoširdūs, geranoriški ir linkę dalytis.
Kavos zonoje sutikti žmonės buvo labai paslaugūs, tarp jų jaučiausi kaip namie, nepajutau didelio kultūrinio skirtumo. Jų dėka po kurio laiko apylinkes pažinojau kaip savo penkis pirštus. Net šunys buvo draugiški. Kavos fermoje jų buvo šeši, jie kiekvieną dieną lydėdavo lankytojus ir mane į fermą ir iš jos. Kartais jausdavausi kaip šunų piemenaitė: eini, du maišosi tau po kojomis, keli pabėgę į priekį loja, lyg rodydami kelią, ir dar vienas iš paskos velkasi (juokiasi – red. past.).
Neabejoju, kad buvo įvykių, susitikimų, verčiančių susimąstyti…
Įsiminė naktis viename Karibų paplūdimyje (ten galima nakčiai išsinuomoti hamaką). Nakvynės šeimininkas gyveno iš bambukų pastatytoje lūšnoje, kurios grindinys – tiesiog paplūdimio smėlis; tualeto nėra. Mane atlydėję pakeleiviai negalėjo pasilikti nakvynės. Kadangi likau viena, lūšnelės šeimininkas visą laiką rūpinosi mano saugumu, vakare pasidalijo su manimi namie gaminta žuviene, vėliau palydėjo į savo brolio barą, kuriame užklydę argentiniečiai grojo bosanovą ir, žinoma, salsą. Aš paklausiau hamako savininko, ar jis patenkintas savo gyvenimo sąlygomis. Šis nedvejodamas atsakė: „Žinoma, juk daug nereikia. Kiekvieną dieną atsikėlęs galiu matyti jūrą, naktį – žvaigždes, turiu ko pavalgyti, čia yra mano šeima – gyvenu labai gerai.“
Koks gyvenimo lygis toje šalyje ir kokia vyrauja žmonių nuotaika?
Kolumbija nėra atsilikusi šalis, tačiau joje gyvenimo lygis yra žemesnis negu Lietuvoje. Dėl didelės socialinės atskirties yra daug korupcijos ir nusikaltimų. Toje šalyje sutikti vietiniai žmonės suvokia šalies problemas, bet jos jų per daug neslegia, jiems svarbus gyvenimo džiaugsmas, žmonės labai vertina bendravimą, muziką, šokį. Salsą šoka visi ir visur.
Vėliau grįžote į Europą – gyvenate ir dirbate Prancūzijoje. Ką galėtumėte papasakoti apie šios šalies žmones?
Prancūzai, mano akimis, yra nuostabūs žmonės. Labai vertina bendravimą ir maistą – jų vakarienės gali trukti kelias valandas. Viskas prasideda nuo gėrimų su lengvu užkandžiu, tada valgomas kelių rūšių maistas, žinoma, būtinai turi būti sūrio ir gero vyno.
Stebėjausi, kad šioje šalyje būdinga turėti po tris vaikus (kai kur net daugiau). Teko dalyvauti prancūzų vestuvėse. Į jas kviečiama visa giminė, gerokai daugiau nei vienas ar netgi du šimtai žmonių – tai didelė ir linksma šventė.
Norėčiau paneigti mitą, kad prancūzai yra nacionalistai ir ignoruoja atvykėlius, nekalbančius prancūziškai. Priežastis yra labai paprasta – šalies mokyklose anglų kalbos mokymo lygis yra prastas, dažnai jie patys jaučiasi nepatogiai dėl savo užsienio kalbos mokėjimo lygio ar akcento. Tad normalu, kad kai nemoki kitos kalbos, belieka kalbėti savąja. O jie iš tiesų labai mėgsta bendrauti, nesvarbu, ar tu užsienietis, ar ne. Dažnas jų, kad ir labai sunkiai, bandydavo su manimi bendrauti anglų kalba, kai matydavo, kad man sunkiai sekasi dėlioti sakinius prancūziškai. Situacija keičiasi: vis daugiau žmonių stengiasi kalbėti angliškai, tai daro labai noriai.
Galbūt kuriose nors šalyse susipažinote su kitais lietuviais?
Lietuvių teko sutikti nedaug, tačiau daugumą sutiktųjų galiu paminėti tik geru žodžiu. Girdėjau pasakojimų apie pavydžius lietuvius, kurie nelinkę padėti ir nori naujais atvykėliais tik pasinaudoti. Manau, aš tokių žmonių netraukiu, nes esu savarankiška, nepraktikuoju santykių „paslauga už paslaugą“. Tai savotiškai apsaugo nuo žmonių, kurie nori tavimi pasinaudoti arba pyksta, jei ko nors negavo ar ko nors davė per daug. Taigi visi sutikti kraštiečiai buvo daugiau ar mažiau malonūs. Esu dėkinga Kanadoje sutiktoms lietuvaitėms, kurios išvykdamos net savo slidinėjimo įrangą padovanojo, – tai man leido atrasti naują pomėgį.
Tikriausiai tekdavo nemažai pasakoti apie Lietuvą kitų šalių žmonėms?
Žinoma. Netgi stebėjausi kitų šalių gyventojų susidomėjimu Lietuva. Dažnai sulaukdavau klausimų, kaip mūsų žmonės gyvena, koks klimatas šalyje, ką valgome, koks mūsų temperamentas. Keletas jų pažėrė faktų apie mūsų šalį, kurių net pati iki tol nežinojau, pvz., kad esame viena iš daugiausia mėlynakių žmonių turinčių Europos valstybių (daugiau nei 80 proc.). Sutikau keletą žmonių, turinčių pažįstamų lietuvių, – pašnekovai labai draugiškai apie juos atsiliepė.
Dauguma pašnekovų žinojo, kad buvome okupuoti Rusijos, tačiau turėdavau jiems išaiškinti, jog mūsų kalba neturi nieko bendra su rusų kalba. Pasakojau, kad esame maža, bet labai autentiška valstybė, žmonės yra ramesnio temperamento, artimesnio šiaurietiškam. Sakiau, kad mėgstame bulvių patiekalus. Teko draugams netgi kepti kugelį, žemaičių blynų ir dzūkiškų švilpikų – visiems labai patiko. Draugės mama iš Kvebeko prašė žemaičių blynų recepto. Papasakojau, kad turime ilgas ir kartais labai šaltas žiemas. Net ir polką mokiau šokti – buvo linksma pastriksėti.
Galbūt teko sulaukti itin neįprastų klausimų?
Viena draugė iš Kanados domėjosi, kodėl mūsų šalyje tiek daug savižudybės atvejų. Šia tema būna sunku ką nors komentuoti. Negalėčiau sakyti, kad šį mūsų šalies „pirmavimą“ lemia tik gyvenimo sąlygos ar buvusi okupacija, mes tik linkę taip manyti: yra valstybių, kuriose gyvenimo sąlygos prastesnės, kai kurios jų vis dar okupuotos, tačiau jos nedominuoja šio sąrašo viršūnėje. Manau, problemos priežastys yra kur kas gilesnės, reikėtų daug diskutuoti apie lietuvišką charakterį ir požiūrį į gyvenimą, tačiau tai yra atskira tema.
Teko net ir apie laidotuvių papročius papasakoti. Daugumai jie atrodė įdomūs, tačiau svetimi. Pastebėjau, kad užsienyje žmonės kiek ramiau ir natūraliau priima mirtį, laidotuvės yra labai asmeniška (tik šeimos) ceremonija.
Koks šiuo metu Jūsų santykis su Lietuva?
Būna ilgų tylos periodų, bet aš dėl jų visai nesijaudinu. Kai susitinkame su šeima, draugais ar pažįstamais, iš pradžių jaučiuosi keistai, šiek tiek nutolusi, vėliau apsiprantu ir atstumo kaip nebūta. Žinoma, suprantu, kad gyvenimas užsienyje mane kažkiek pakeitė, bet manau, kad viskas tik į gerąją pusę. Keliaudamas turi prisitaikyti prie dažnesnių pokyčių, nėra tiek daug rutinos. Vykstantys asmenybės pokyčiai šiek tiek atitolina nuo kai kurių žmonių ir savos šalies kultūros, dėl to aš kartais jaučiu adaptacinį šoką grįžusi į Lietuvą. Teko apie tai kalbėti su kitais keliautojais, jie jaučiasi panašiai. Tai natūralu.
Ar galėtumėte įsivaizduoti save gyvenančią sėslų gyvenimą Lietuvoje? Ar nėra taip, kad kuo ilgiau gyvenate svetur, tuo labiau nenorite grįžti į savo šalį?
Žinoma, įsivaizduoju save gyvenančią sėslesnį gyvenimą. Mama juokais pyksta: „Kaip ilgai čia pas mane savo daiktus sandėliuosi, reikia gi juos kur nors iškraustyti.“ Sėslus gyvenimas irgi turi savo pranašumų, norisi jais pasimėgauti. Kur ir kada nusėsiu, dar nesakysiu, bet Lietuvos iš sąrašo neišbraukiau.
Mama palaiko Jūsų norą keliauti?
Mama niekada neprieštaravo mano pasirinkimui gyventi užsienyje ar keliauti. Manau, ji seniai pastebėjo, kad esu nenusėdintis vietoje žmogus. Žinau, ji jaudinasi, kol nusigaunu nuo taško A į tašką B, ir visada džiaugiasi, kai grįžtu namo į Lietuvą. Net pasaulio žemėlapį įsigijo: kai keliaujame abu su patėviu, seka, kurioje pasaulio vietoje esame (šypsosi – red. past.).
Dėkoju už pokalbį!
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Jūratės asmeninio archyvo