Živilė Aleknavičiūtė
Gimė: Pasvalyje
Antropologė
Gyvena: 2 metus Paryžiuje, Prancūzijoje
Moto: Atsiverk pasauliui ir pasaulis atsivers tavyje
Ji – Živilė Aleknavičiūtė – Pasvalio krašto vaikas, jau trečius metus gyvuojanti pietiniame Paryžiaus priemiestyje. Jai jau greit sukaks 27 metai. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete ji studijavo anglų filologiją, po to Vytauto Didžiojo universitete pabaigė socialinės antropologijos magistrantūros studijas. Taip pat ši mergina priklauso Europos Sąjungos finansuojamai studentų mainų programos „Erazmus“ jaunimo kartai, kuri nubraižė naujus Europos žemėlapius savo širdyse ir pastatė ne vieną platų tarpkultūrinį tiltą visame pasaulyje.
Pažintis su pasauliu
Į Prancūziją atkeliavau būdama antrame socialinės antropologijos kurse, mokėdama suregzti vos kelis sakinius prancūzų kalba, bet noro pamatyti, pažinti, pajausti nenugalėjo jokios baimės ir artimųjų nuogąstavimai. Pamenu, kaip atsidūriau naktį dideliame Paryžiaus aveniu ir dairiausi aplinkui tarsi beribėje dykumoje. Ieškojau žmonių, kuriuos galėčiau sekti iš paskos, kad nepaklysčiau, o patiems nuoširdžiausiems dalinau mamos įdėtas lauktuves – dešrą, šokoladą, sausainius. Ir nesvarbu, kad tą naktį užmigau be kąsnio burnoje, širdis plazdėjo krūtinėje iš džiaugsmo, kad suradau iš anksto užsakytą lovą svečių namuose. Kitą dieną pasukau Liono link, kur prabėgo patys gražiausi šeši studentavimo mėnesiai tarp būrio draugų iš viso pasaulio. Lione atlikau praktiką, pramokau kalbos ir sutikau dirbantį studentą, studijavusį informatiką, iš Malio. Rimtas vyras, ambicingas ir šiaip chemija suveikė… Jis atsivežė mane į Paryžių ir jau trečius metus mes gyvename pietiniame Paryžiaus priemiestyje. Nedaug dar, bet užtikrintai!
Kai išmokta viso gyvenimo teorija…
Neslėpsiu, kad po šešerių metų švelnaus supimosi studijų sūpynėse ir atkaklaus tikėjimo šviesia profesine ateitimi, teko susidurti su dideliu nusivylimu ir bedarbės statusu. Iš pradžių priimi tai kaip trumpalaikį iššūkį ir leidi sau pailsėti, tačiau ilgainiui apninka abejonės, liūdesys, beviltiškumo jausmas. Tada jautiesi taip, lyg būtum išmokusi visą gyvenimo teoriją, kuri nepasitvirtina praktikoje… O kur dar nesustabdomai bėgantis laikas, noras gyventi intensyviai ir produktyviai! Stengiuosi sukaupti kuo įvairesnės darbo patirties. Dirbau vienoje organizacijoje, kuri globoja vaikus, sergančius autizmu. Praėjusią vasarą leidausi į neužmirštamą kelionę po rytinį Pirėnų masyvą, buvau atsakinga už sunkią fizinę negalią turinčių žmonių gerovę atostogų metu. Šiuo metu pradėjau darbuotis oro uoste ir tuo pat metu ruošiuosi stoti į socialinės antropologijos doktorantūros studijas.
Lietuva ateina pas mane per mamos siuntinukus
Tiesa, nemėgstu būti vadinama Prancūzijos lietuve, nes man tai tas pats, kas būti Kauno pasvaliete. Mamos siuntinukai su šiltomis vilnonėmis kojinėmis, arbatžolėmis ir medumi į Paryžių keliauja taip pat sėkmingai kaip atkeliaudavo į Kauną studijų metais. Visagalis internetas leidžia matyti ir girdėti Lietuvą iš labai arti, o gimtosios žemės gruntas yra tvirtai nusėdęs širdies gelmėse. Mano prancūziškam gyvenime nebūna šv. Kalėdų be kisieliaus ir obuolių pyrago, šv. Velykų be pačios marginamų margučių ar karštos vasaros dienos be šaltibarščių… Nesivaikau tradicijų ir nesistengiu būti lietuviška per prievartą… Tiesiog gyvenu taip, kaip nori mano sąžinė ir vadovaujuosi pagrindinėmis vertybėmis, iš kurių svarbiausia – pagarba sau ir šalia esančiajam.
Ateitis priklauso nuo kiekvieno žmogaus
Esu tokia ideologinė migrantė keliautoja. Ideologinė todėl, kad nuo paauglystės šeimą, o vėliau ir visuomenę, kankinu iš vidaus trykštančiu noru priešintis visokioms neteisybėms ir nuolat klausiu „kodėl“. Tikiu, kad ateitis priklauso nuo kiekvieno žmogaus vidinės kovos ir kūrybinės potencijos. Ir nesvarbu, kokio mąsto ta kova bebūtų… Ar tai būtų vaiko kova žiemą tvenkinyje kapojant ledą, kad žuvys turėtų kuo kvėpuoti, ar pavasarį gesinant pernykštės žolės degintojų sukeltas liepsnas. Šiandien kiekvienas turim už ką kovoti…
Gyvenimas tarp V. Šekspyro sonetų…
Man asmeniškai jėgų, tikėjimo ir pasitikėjimo savimi suteikė antropologijos studijos, kurios darniai supynė mano filologines žinias, aistrą kūrybai – fotografijai, rašymui, tapymui, rankdarbiams – bei meilę žmonėms. Studijų metais sukauptos žinios nulėmė požiūrį į žmogų, kultūrą, visuomenės reiškinius, į save pačią. Tai yra didžiausias mano sukauptas turtas! Juk žmogui išties reikia labai nedaug! Ir nesvarbu, kad galbūt niekada neturėsiu namų su paauksuotomis langinėmis. Jeigu tik bus šalia brangių žmonių, virbalų, teptukų ir balto popieriaus lapo, aš visada galėsiu pradėti iš naujo. Dažnai juokauju, kad gyvenimas yra kažkur tarp V. Šekspyro sonetų ir žymaus prancūzų antropologo Marcelio Mausso raštų.
O koks tas gyvenimas Paryžiuje?
O koks tas gyvenimas Paryžiuje, neabejotinai paklausite jūs. Aš atsakysiu, kad nėra vieno Paryžiaus, yra daug Paryžių. Ir visi jie labai skirtingi… Paryžius – tai meilės iliuzija… Jis gali apsvaiginti kaip pirma raudono vyno taurė ir lygiai taip pat nuvilti, kai su aukštakulniais įklimpsite į šuns krūvelę Eliziejaus laukuose. Čia visada surasi tai, ko ieškai, išskyrus naminės grūdėtos varškės ir dažų velykiniams margučiams… O daugiau kiekvienam pagal norus, kiekvienam pagal poreikius… Fotografams čia nestinga įsimintinų kadrų, manekenėms – podiumų, tapytojams – peizažų, turistams – muziejų, poetams – įkvėpimo. Man kartais trūksta tik plačios žalios ganyklos ir gryno kaimo oro, kurio rieškutėmis čia nepasemsi ir Lietuvos paštas neatsiųs. Nors kas žino…
Živilės kūryba
Ko negali parašyti proza, tą gali sueiliuoti…
Kuo mes tapom, kur mes ėjom…
Saule džiaugtis nemokėjom…
Išsibarstę po dangum,
Mes tikėjom tik žmogum!
Tik pabudę ankstų rytą
Radom laimę išbarstytą…
Paukščių nutiestais takais
Mes pakilom per aukštai…
Čia pabudo ilgesys,
Tu dienų, kurios negrįš…
Braukėm ašaras, kentėjom,
Mes gyvenimą išliejom!
Tarsi taurę sudaužytą,
Radom viltį kitą rytą…
Ji atėjo ir paliko
Dulkes pūvančio vainiko.
Pūtė vėjas, draskė tylą,
O širdis į dangų kilo…
Susirinkę savo lietų,
Grįžtame takais saulėtais…
Štai keliai, kuriais mes ėjom –
Neužžėlė, iškentėjo
Laiko pėdas ten įmynę,
Grįžtam pas tave, Gimtine!
O begalinis laike, mano kelią
Nušvieski žiburiu šviesiu!
Tu juk matai, sparnus jau kelia
Ir skrenda siela iš naktų…
Neleiski jai pražūt, likime,
Aš kūną atiduot galiu…
Te nenutils širdies plakimas,
Te mano siela skries paukščiu!
Aš pasiduodu, laikas kilti…
Sparnai jau skrydžiui pakelti.
Tik sudrumsta širdis negirdi,
Kaip girgžda tiltai sugriauti.
Ir pažvelgiu atgal, kur dyla laikas,
Kur gęsta tūkstančiai akių…
Staiga sapne lyg mažas vaikas
Per šlapią žolę vėl lekiu…
Ir ilgesio audra nurimsta,
Pajutus kibirkštį rasos…
Ir nerimas kažkur vėl dingsta,
Palikęs atgarsį audros…
Siūloma prekė pigi,
Stūgauja vėjai širdy…
Pirkti save ar parduoti –
Saugoti ar dovanoti?
Siūloma prekė pigi…
Vakar turėjai – šiandien perki…
Galinga žmogaus širdis
Man amžiams užvėrė duris…
Nekaltinkit tik mano juoko,
Nes verkti aš dar neišmokau.
Jūs dvelkiančio liūdesio šone
Nupinkit man naują svajonę
Ir šaltį pakinkę žiemos,
Parneškite vėlei namo…
Taip būna gyvent sudėtinga,
Nors nieko, atrodo, nestinga,
Nors natos skambiausios dainos
Širdy lyg benamės klajos…
Nelieskite jūs mano skausmo,
Paklydusią širdį nubauskit,
Kad spindinčio ledo šaly
Aš saulės pabusčiau glėby.
Vėl dvelkia nuo veido vėsa,
O žvilgsnį užklojo tamsa…
Į ašarų siaučiančią jūrą
Širdis kaip benamė pakliuvo…
Tik vietoj aklos abejonės
Pražydo lyg gėlės svajonės,
Ir žvejo skylėtam tinkle
Išliko viltis amžina…
