Pravardės jų turėtojams ne visuomet kelia maloniausius jausmus, tačiau pravardžių kilmės tyrimai atskleidžia, kad taip dažniausiai siekiama apibūdinti žmogų pagal jo individualius bruožus. Neretai pravardės būna net reikšmingesnės nei vardai, nes atskleidžia asmens išskirtinumą, padeda atskirti bendravardžius ar bendrapavardžius. Pravardes tiriančios Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslininkės doc. Ilona Mickienė ir doc. Rita Baranauskienė atkreipia dėmesį, kad jos gali būti net paveldimos ir egzistuoti ilgiau nei pats pravardės turėtojas.
Pravardę galima paveldėti
Pravardės laikomos specifine vardų klase, kuriama pačių kalbos vartotojų neoficialioje aplinkoje. Tradiciškai lietuvių pravardės buvo analizuojamos pagal regionus, daugiausia dėmesio kreipiant į įvairaus amžiaus kaimo gyventojų vartojamas pravardes. Todėl mokslininkės, tęsdamos susiklosčiusią pravardžių tyrimo tradiciją, išnagrinėjo per 780 pravardžių, surinktų Jurbarko apylinkėse, Veliuonos punkte (vienoje seniausių Lietuvos gyvenviečių), struktūros, semantikos ir metaforizacijos aspektais. Panaudojus miestelio mokyklos muziejuje saugomą medžiagą ir palyginus ją su dabar vartojamomis pravardėmis pastebėta, kad analizuotame krašte kai kurios pravardės yra paveldimos. „Jos teikiamos ne tik pagal tėvų̨, bet ir pagal senelių veiklą, pravardes, pavardes. Taip pravardės perduodamos iš kartos į kartą, todėl galima teigti, kad jos gyvuoja ilgiau, nei gyvena pats pravardės turėtojas“, – rašo doc. I. Mickienė ir doc. R. Baranauskienė tyrime „Veliuonos apylinkių gyventojų pravardės: onomasiologinė motyvacija“.
Pravardės žymi išskirtinį bruožą
Įdomu tai, kad pravardės dažniausiai žymi pravardžiuojamų žmonių išskirtinį bruožą ir paprastai daromos iš apeliatyvų (bendrinių žodžių), pvz., Šiurpas (pikta moteris), Fleita (nes turi melodingą balsą), Tundra (dėl sunkaus charakterio), Stulpas (aukšto ūgio žmogus), Siurblys (gerdamas siurbia), Kindziulis (dėl storumo).
Mokslininkės pastebi, kad pravardės sudaromos ir iš senųjų svetimybių, archaizmų (Buožė, Kriaučius, Šiaučius), žargono žodžių (Fuksas, Peckelis). Kurdami pravardes svetimybes, archaizmus renkasi vyresnio amžiaus žmonės, o žargono žodžiai būdingesni jaunimo kalbai. Doc. I. Mickienė ir doc. R. Baranauskienė atkreipia dėmesį, kad žargono žodžiai dažniau būdingi jauniems žmonėms, kurie nori išsiskirti, atkreipti dėmesį, perteikti savo tapatumą, nepriklausomybę. Daug rečiau pravardės sudaromos iš tikrinių žodžių: pavardžių (lietuvių, nelietuvių garsenybių – Sabonis, nes labai aukštas; Katanis, nes panašaus į filmo veikėją būdo), vardų (Tedas, nes panašus į veikėją Tedą iš „Santa Barbaros“), vietų vardų (Pasvalys, nes kilęs iš Pasvalio), prekių ženklų (Miltonas, nes turėjo džinsus „Miltons“).
Pravardės atskleidžia ir socialinį bendruomenės vertinimą
Apibendrindamos atliktą tyrimą mokslininkės pabrėžia, kad pravardės ne tik teikia daug informacijos apie pravardžiuojamą asmenį, bet ir parodo neigiamą pravardes kuriančios bendruomenės požiūrį į tam tikras išskirtines žmonių ypatybes. „Pravardės dėl fizinių ypatybių dažniausiai suteikiamos dėl plaukų ir išskirtinio žmogaus stoto. Pravardėmis pagal būdingą ypatybę dažniausiai pabrėžiamas žmogaus apsukrumas, smarkumas, lėtumas bei kiti neigiami būdo bruožai“, – pažymi jos. Pavyzdžiui, žmogus apibūdinamas pasitelkiant gyvūnų pavadinimus ir tokia pravardė dažniausiai turi neigiamų konotacijų dėl būdo bruožų ir išvaizdos (Gaidys – išsišokantis žmogus, Kiras – klišos kojos, žmogus kreivomis kojomis, Bekonas – nes apkūnus, Šuo – nes daug kalba, ko nereikia).
Šiuolaikinės pravardės – įvertinimas ir pripažinimas
Tyrėjos pastebi ir kitą tendenciją – dabartinės pravardės, lyginant su ankstesnėmis, dažniau yra teigiamai konotuotos. Drauge su užsienio mokslininkais 2023 m. išleistoje monografijoje „Personal Names and Naming from an Anthropological-linguistic Perspective“ („Asmenų vardai ir įvardijimas iš antropologinės-lingvistinės perspektyvos“) mokslininkės, atlikusios tyrimą „Nicknames as a Socio-cultural Phenomenon among Lithuanian Youth“ („Lietuvių jaunimo pravardės kaip sociokultūrinis reiškinys“), atkreipia dėmesį į tai, kad jaunuoliai savas pravardes paprastai vertina teigiamai, nes jos žymi solidarumą su bendraamžiais, savitą identitetą, draugystę, artimus santykius, tarpusavio bendravimo taisykles.
Iki šiol nebuvo nuodugniai ir išsamiai nagrinėtos jaunimo pravardės, jos nėra fiksuojamos duomenų bazėse, nerengiami jaunimo pravardžių žodynai. Mokslininkių atlikti šiuolaikinių pravardžių tyrimai atskleidžia lietuvių jaunimo kultūrinius ir socialinius bruožus. Iš anketinės apklausos metodu apklaustų 246 respondentų (moksleivių ir studentų) nustatyta, kad moksleivių socialinėje grupėje pravardžiavimasis yra atviresnis ir įprastesnis, o abiejų socialinių grupių merginoms būdingas didesnis aktyvumas, pareigingumas pildant anketas.
Jaunimo pravardės – ir anglų kalba
Pravardžių žemėlapio tyrimas atskleidė, kad lietuvių jaunimo kalbinėje bendruomenėje išryškėja lietuvių, kaip valstybinės, ir anglų, kaip populiarios užsienio, kartais rusų, kaip tautinės mažumos, kalbų kontaktai. Dabartinės jaunimo pravardės labiau orientuotos į Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kultūrą – filmus, knygas, sporto ir politikos atstovus. Kitų kalbų žodžiai, vartojami pravardžiuojant, adaptuojami prie lietuvių kalbos sistemos, rašomi lietuviškais rašmenimis, pvz., Ken – Kenas, Marge – Mardžė, arba rašomi originalia forma. Jaunimo pravardžių tyrimai rodo, kad mokiniai ir studentai vis dažniau kuria pravardes anglų kalba, nes bendraudami tarpusavyje vartoja anglų kalbos žodžius ir frazes. Be to, anglų kalba dėl globalizacijos procesų yra tapusi lingua franca Europos Sąjungoje, o lietuvių jaunimo kalbinėje bendruomenėje suprantama kaip madinga, populiari ir moderni.
Pravardes, kaip savitą kalbos kodą, jaunimas vertina palankiai ir dažniau sieja su simetriniais komunikantų santykiais artimoje socialinėje aplinkoje siekdamas trumpumo, žaismingumo, tikslesnio įvardijimo, norėdamas išsiskirti ar išskirti. Pravardžių vartojimas sustiprina jaunimo bendruomenę ir rodo jų tapatybę. Pravardės teikiamos remiantis jaunimo bendruomenės vertybėmis, o savęs vertinimas atskleidžia santykį su pačiu savimi ir požiūrį į pasaulį, todėl pravardės gali išmokyti į savo ydas žiūrėti su humoru, priimti save.
Atlikus tyrimą pasitvirtino socioonomastikos teorijos įžvalga, kad požiūris į pravardes ir jų vartojimą kinta. Šio ir ankstesnių tyrimų pagrindu galėtų būti kuriamas pravardžių duomenynas, kurį pildant atsiskleistų pravardžių daryba, kilmė, motyvai, vartosenos ypatumai, kaita.