Kartais reikia tik vieno šviesos spindulėlio, vieno žodžio, paskatinimo ar pagyrimo, kad žmogaus širdis sušiltų ir atsivertų. Atokiuose kaimuose gyvenantiems taip trūksta tos šviesos, to žodžio ir veiksmo. O juk dažnai net ir vieno žmogaus pastangų užtenka suburti, uždegti, įkvėpti daugiau vilties ir pasitikėjimo. Rugsėjo 12 d. Ignalinos krašto muziejuje Dysnos kaimo bendruomenę pristatė jos pirmininkė ir gražių darbų įkvėpėja Jolanta Jurėnienė. Vėliau apžiūrėta šiandienį kaimo gyvenimą įprasminanti kūrybingų moterų rankdarbių paroda „Ruduo ir spalvos“. Šis renginys skirtas Etnografiniams regionų metams paminėti (iš ciklo „Ignalinos krašto kaimų istorijos“).
Bendruomenės pirmininkė Jolanta Jurėnienė – optimizmo nestokojanti entuziastė ir tikra savo krašto patriotė – labai įdomiai, įtaigiai ir su dideliu džiaugsmu pasakojo apie Didžiasalio, Dysnos, Navikų, Galalaukių, Vosiūnų kaimus, tų kaimų šviesuolius, ilgaamžius, vienintelę medinę bažnytėlę, veikiančias koplyčias, žmonių prižiūrimus kryžius, puikiais renginiais ir prasminga veikla bei pasiekimais garsėjančią Didžiasalio „Ryto“ gimnaziją, savo darbą mylinčius mokytojus – visa tai, kas gražiausia, kas verta pasididžiavimo. Atokiame Ignalinos rajono ir ryčiausiame Lietuvos kampelyje, 12 km į rytus nuo Tverečiaus, prie pat sienos su Baltarusija esantis Dysnos kaimas pirmiausia garsus kaip tarpukario Lietuvos Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro gimtinė. Prie gimtojo namo pastatytas paminklas šiam politikos ir visuomenės veikėjui atminti. Šio krašto puošmena – iš Persveto ežero ištekanti Dysnos upė, nuo santakos su Birvėta vingiuojanti Dysnos lyguma. Dalis jos priklauso Dysnos hidrografiniam draustiniui. Didžiausia šio krašto verslo įmonė – E. Brukštuvienės vadovaujama UAB „Birvėtos tvenkiniai“, minėtas ir stiprus J. Mikšto augalininkystės ūkis.
Pasiklausę įdomaus pasakojimo, renginio dalyviai pakviesti apžiūrėti rankdarbių parodos – tai puikūs pynimo darbeliai, servetėlės, įvairios dekoracijos. Visa tai – kaimo moterų (Galinos Spėčiuvienės, Genovaitės Pivoriūnienės ir kt.) kūryba, jas suburianti ir suteikianti daug malonių bendravimo akimirkų. Pakabinti ant sienų, sudėlioti ant stalų, meniškai papuoštų kaštonais, darbeliai spinduliuoja begalinę šilumą. Moterys pina ne iš vytelių, o iš laikraščių skiaučių. Ši technika nėra jų sugalvota, tačiau labai patinkanti. Margai raštuotas popierines kraiteles, dėžutes, vazas vėliau galima lakuoti, dažyti norima spalva. Dėžutės puikiai tinka vaistažolių, džiovintų uogų pripildytiems maišeliams laikyti. O tų maišelių gražumas – dailiai pasiūti, išsiuvinėti, – bet ką tokia dovanėlė pradžiugintų.
Bendruomenės moterys dar ir kulinarija užsiima. Jos kepa skaniausius naminius tortus, spaudžia sūrius. Šiais skanėstais visus svečius vaišina, kitas bendruomenes jų švenčių proga apdovanoja. Renginio dalyviai taip pat neliko neparagavę. Pirštelius laižė ir suaugusieji, ir vaikai iš „Carito“ dienos centro. Vėliau visi kartu nusifotografavo. Dysnos kaimo bendruomenės pirmininkei Jolantai už smagią popietę, gražią parodą ir gerą nuotaiką dėkojo muziejaus direktorė Vida Beržinienė. Bičiulę sveikino ir jos veikla džiaugėsi Kazitiškio bibliotekininkė Rasa Trubilienė. Iš Dysnų kilusi moteris gėlytę įteikė ir savo mamai, aktyviai bendruomenės narei Valentinai Gruzdienei.
„Kaip smagu, kad atgimsta kaimas…“ – pasakė viena renginio dalyvė. Tai turbūt ir buvo geriausias Dysnos kaimo bendruomenės ir jos pirmininkės Jolantos veiklos įvertinimas. Na o artimiausi šios moters planai – pynimo mokymai Palūšėje, kurie organizuojami spalio 10 dieną. Juk taip smagu dalytis, bendrauti ir kurti kartu.
Parengė Lina Kovalevskienė