Artėjant šventėms kaip iš gausybės rago pasipila akcijos ir projektai, kurių metu jautrūs piliečiai kviečiami prisidėti prie skurdžiai gyvenančių, pamirštų ar ligų kamuojamų šalies gyventojų. Žmonės, kurių pajamų vos užtenka vaistams ar maistui, dažniausiai priversti pamiršti pramogas ir kultūrinį laisvalaikį. Tarptautinė prodiuserinė įmonė „Ars Libera International“ rodo socialiai atsakingo verslo modelio pavyzdį ir nuolat neprašyti ir be jokių progų ar projektų stengiasi padovanoti kultūrinio gyvenimo akimirkų tiems, kurie sau tokių pramogų leisti negali. Kalbame su įmonės vadovu Gintaru Kamsiuku.
Labai dažnai viešojoje erdvėje girdime sąvoką „socialiai atsakingas verslas“. Ką ji reiškia verslo atstovams?
Sąvoka „socialiai atsakingas verslas“ pasiekė mus iš gerokai labiau pažengusių Vakarų valstybių, kur filantropija gyvuoja jau daug metų, yra susiformavusios aiškios rėmimo tradicijos bei kriterijai ir verslininkams yra garbės reikalas remti socialines programas, ne pelno siekiančias organizacijas, fondus. Juk verslininkai, kurie ištiesia pagalbos ranką kažkam, laimi dvigubai: padeda tiems, kam labiausiai to reikia, ir kartu sukuria savo įmonėms pridėtinę vertę tarp savo partnerių, konkurentų ir visuomenėje apskritai. Be to, niekam ne paslaptis, kad padaryti geri darbai visada grįžta dešimteriopai. Tačiau kad tai suprastum, reikia mąstyti globaliau ir suprasti pasaulyje veikiančius dėsnius.
Manau, kad visas verslas be išimties turėtų būti socialiai atsakingas, nepriklausomai nuo verslo specifikos ir apimties, juk kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie pozityvesnės ir visapusiškai turtingesnės visuomenės kūrimo. Manau, Lietuvoje verslas dar turi nueiti ilgą evoliucijos kelią, kad galėtų vadintis socialiai atsakingu ir galėtų lygiuotis į vakarietišką, nors ir ten visko būna. Dauguma Lietuvos verslininkų vis dar mano, kad, teikdami paramą, jie atimtų iš savęs dalį pelno, kuris jiems priklauso.
Kažkada vienos konferencijos metu žinomas lietuvis verslininkas mane tiesiog šokiravo savo pasakymu, kuriuo jis tarsi bandė apibendrinti daugumos verslininkų poziciją. „Verslininkai visai nenori remti, tačiau priversti dėl to blogai jaustis, nes kaip ir reikėtų paremti silpnesnius ir mažiau turinčius, todėl jie patiria nuolatinį diskomfortą“, – tada pasakė jis. Po tokių pareiškimų supranti, kad mums dar toli iki normalaus filantropinio mąstymo. Be abejo, prisideda ir įstatymai, formuojamos politikos įtaka.
Žinoma, kultūrą su verslu lyginti turbūt būtų kiek netaktiška?
Kultūra, kaip ir kitos veiklos, gali būti traktuojama kaip verslas, ir tai puikiai įrodė tokios šalys kaip JAV, Didžioji Britanija ir kt., kur yra sukurta galinga kultūrinė industrija. Tiesiog kultūra, kaip produktas, nėra materialus. Tai jausminis, emocinis dalykas, kurio tarsi negali paliesti rankomis, tačiau jo poveikis didžiulis ir ilgai išliekantis. Todėl kultūrinis verslas yra ypatingas, reikalaujantis daug pastangų, išmanymo, įdirbio, ir turi būti vystomas labai atsakingai, suprantant, kokį didelį emocinį poveikį jis daro žmonėms.
Ar šiandien Lietuvos visuomenė, gaunanti vienus mažiausių atlyginimų Europoje, dažnai gali pradžiuginti save kultūriniais vakarais?
Lietuva turbūt daugybe aspektų yra fenomenali valstybė. Atlyginimai čia vieni mažiausių Europoje, o renginių gausa nuolat stebina pas mus atvykstančius užsienio svečius, suprantama, ir mus pačius (šypsosi). Renginių pasiūla yra gerokai per didelė tokiai mažai rinkai, todėl nekeista, kad atsiranda tiek daug mažos meninės vertės programų, kurios greitai pamirštamos. Tačiau reikia pripažinti, kad įdomūs kultūriniai renginiai sutraukia nemažai klausytojų ir žiūrovų, gana aktyviai lankomi ne tik užsienio, bet ir žinomų Lietuvos atlikėjų pasirodymai, kurie dažnai kainuoja tikrai nemažai. Bilietai į gruodžio mėnesio renginius dažniausiai išperkami iš anksto, nepriklausomai nuo jų žanro ir stiliaus. Todėl, pasižiūrėjus į labai stipriai konkurencingą Lietuvos renginių rinką, susidaro įspūdis, kad gyvename vienoje iš turtingiausių pasaulio valstybių (juokiasi).
„Ars Libera International“ – tie koncertų organizatoriai, kurie nuolat stengiasi padėti klausytojams patekti į koncertą, net jei neužtenka pinigų bilietui…
Mus visada stebina toks reiškinys Lietuvoje, kai renginio metu salė pustuštė, o bilietų kainos protu sunkiai suvokiamos, kitaip tariant, gerokai per didelės. Manome, kad bilietų kaina turi būti demokratiška ir prieinama kultūros bei meno mėgėjams. Juk reikia vertinti daugybę veiksnių, tokių kaip meninis žanras ir stilius, tikslinės grupės amžius ir perkamoji galia, sezoniškumas, salės dydis, miestas ir t. t. Tiek mums, kaip prodiuseriams, tiek patiems menininkams, su kuriais bendradarbiaujame, svarbu, kad koncertinės salės būtų pilnos žmonių, emocinio palaikymo ir džiaugsmo. Todėl darome prieinamas bilietų kainas, taikome optimalias nuolaidas ir dovanojame kvietimus tiems žmonėms, kurie sau kol kas negali leisti apsilankyti koncerte už pinigus.
Iš kur tas geranoriškumas?
Mūsų įmonės veikla iš principo yra stipriai orientuota į pagalbą visuomenei, jos kultūrinimą ir švietimą per meną bei pozityvias emocijas. Organizuojame ir paramos renginius, kurie, tikimės, palaiko žmonių dvasią. Juk daug svarbiau ir maloniau yra žmonėms duoti ir padėti negu patiems prašyti pagalbos. Manome, kad mes pasirinkome nelengvą, bet ypač jautrią ir atsakingą sritį, todėl ir turime elgtis atitinkamai. Daugybei žmonių trūksta šilumos, palaikymo, teigiamų emocijų, o kultūra – tai ta sritis, kurios misija ir yra sušildyti žmonių širdis ir nors truputį pakeisti pasaulį į šviesesnę pusę.
Kaip į tai reaguoja žmonės? Kiek žinau, būna atvejų, kai patys paskambinate į įstaigas ir padovanojate dešimtis kvietimų į 10–15 eurų kainuojančius koncertus…
Taip, dažnai patys skambiname, o ir mūsų asociaciją jau žino ir į mus kreipiasi įvairios organizacijos. Labai šiltai bendradarbiaujame su Lietuvos „Caritu“, „Samariečiais“, Silpnaregių ir aklųjų draugija ir kt. Žmonės labai džiaugiasi, išeina po renginių pakylėti ir sustiprėja dvasiškai, pasisėmę daug gerų emocijų. Tai nuostabu, o juk tiek nedaug reikia įdėti pastangų – tiesiog paskambinti ir sudaryti galimybę. Visi juk norime gyventi šviesesnėje ir dvasingesnėje visuomenėje, tai patys turime ją ir kurti.
Bet kartu dažnai kalbama, jog kultūra – sritis, kurią reikia remti.
Kultūra – labai plati sfera su daugybe krypčių. Vyksta daug diskusijų, ar „provincialų popsą“ taip pat galima vadinti kultūra. Vestuvių ir vakarėlių muzika – dar viena atmaina, dėl kurios vyksta ginčų. Skirtingų nuomonių tikrai labai daug… Nenorėdamas nieko įžeisti, asmeniškai aš manau, kad yra aiškiai komercinė kultūros kryptis, kuri gali gyvuoti ir be paramos iš šalies. Šalia jos yra ir nekomercinė kultūros kryptis, kurią būtina remti tiek pačiai valstybei, tiek geros valios įmonėms bei piliečiams. Globaliai žiūrint, kultūra neturi sienų, ji yra visuomenės vystymosi variklis ir pati geriausia tarptautinės ambasadorystės apraiška. Todėl normalu, kad kultūrą reikia remti ir visapusiškai puoselėti.
Gruodžio pradžioje su trenksmu nuskambėjo Jūsų organizuotas koncertas „Smuiko ir gitaros amžių dvikova“ Kaune ir Alytuje. Ar šventiniuose koncertuose taip pat atsiranda vietos prisidėti prie nepasiturinčių žmonių gerovės?
Šventiniai koncertai visada susilaukia didesnio publikos dėmesio. Ypač tokia šilta ir emociškai stipri meninė programa kaip „Smuiko ir gitaros amžių dvikova“. Tačiau ir šį kartą pradžiuginome dalį žmonių, kurie dėl ribotų finansinių galimybių negali patys sau leisti ateiti ir pasimėgauti puikiu renginiu. Suprantama, visų norinčiųjų poreikių patenkinti neįmanoma, todėl norėtųsi, kad ir kiti organizatoriai prisidėtų prie socialinės pagalbos. Tikiu, kad taip ir bus.
Dažnai įvairių akcijų ir noro padėti kitiems atsiranda būtent šventiniu laikotarpiu. Tačiau Jūsų asociacija tyliai bilietus dalija ištisus metus. Ar neužtenka būti geriems tik per šventes?
Rengti akcijas prieš šventes jau tapo madinga. Būna daug reklamos, pompastiškų kalbų ir trumpalaikės pagalbos, dažnai pati pagalba nueina į antrąjį planą ir dominuoja viešųjų ryšių būdu kuriamas įvaizdis. Iš principo geriau, kad vyksta taip, negu kad nebūtų jokių labdaros akcijų ir socialinės pagalbos apraiškų. Bet manome, kad tokios trumpalaikės pagalbos tikrai neužtenka, žmonių, vos suduriančių galą su galu, kur kas daugiau negu iš šalies ateinančios pagalbos, o ką jau kalbėti apie neįgaliuosius ir sunkiai sergančius žmones, kuriems pagalbos reikia kiekvieną dieną. Visų mūsų, kaip piliečių, pareiga nuolat daryti gerus darbus ir nebūtinai remti tik pinigais, yra daugybė būdų, kaip galime padėti tiems, kam labiausiai reikia, svarbiausia, kad būtų noras, o galimybių visada atsiras.