Nors šalies gyventojų mažėja, sergančių asmenų skaičius didėja, sunkėja ligų eiga. Toks teiginys nuskambėjo pastarojo LR Seimo Sveikatos reikalų posėdžio metu. LR sveikatos apsaugos ministerijos specialistai konstatuoja, kad nedidelio Sveikatos apsaugos ministerijos biudžeto padidinimo nepakanka siekiant sustabdyti tolesnį situacijos blogėjimą. Pamėginkime pagalvoti ir paieškoti atsakymo į klausimą – kodėl taip yra?
Sveikatos požiūriu žmogaus gyvenimas susideda iš dviejų periodų (būklių) – sveikatos ir ligos. Ligos metu sutrinka normalus organizmo fiziologinių sistemų funkcionavimas. Tai žmogui sukelia diskomfortą ir negalią. Norėdamas atsikratyti nepageidautinų reiškinių, jis ieško medikų pagalbos. Šie jam tokią pagalbą suteikia pašalindami nemalonius pojūčius. Manau, kiekvienas sutiks, kad ligos gydymas, jos simptomų nuslopinimas medicinos priemonėmis yra tikrai būtinas. Tačiau, nepašalinus ligą sukėlusių priežasčių, dažniausiai tai tik atideda problemos sprendimą vėlesniam laikui. Todėl žmogus vėl priverstas kreiptis į medikus. Be to, niekam nėra paslaptis, kad pavėluotas ar neadekvatus gydymas gali tapti nedarbingumo ar net negalios išsivystymo priežastimi. Taigi matome, kad medicina gali padėti labai daug, tačiau ji nėra visagalė.
Kitas žmogaus gyvenimo periodas arba būsena – sveikata. Normalus organizmo fiziologinių sistemų darbas yra apibūdinamas kaip gera sveikata. Apie šią būseną nėra įprasta kalbėti daug. Sveiki žmonės mano, kad sveikata – tai natūralus dalykas, kad ji lydės juos visada. Tačiau tam, kaip ir kiekvienam darbui, kad jis vyktų normaliai ir nepertraukiamai, reikalinga energija. Gyvybinei energijai baigiantis, silpsta organizmo gynybinė galia, pasireiškia liga. Norint ligų išvengti, reikia taupyti gyvybinę energiją ir nuolatos ją papildyti rūpinantis savo sveikata. Skiriant reikiamą dėmesį sveikatai, ilgėja sveiko gyvenimo periodas, vadinasi, mažėja tikimybė susirgti, o susirgus ligos eiga būna lengvesnė, ligos periodas trumpesnis, gydymas paprastesnis. Visa tai gerokai mažina gautų medicinos paslaugų išlaidas. Be to, stiprėjant sveikatai ir mažėjant sergamumui didėja darbingo gyvenimo metų skaičius, gerėja gyvenimo kokybė ir ilgėja bendra jo trukmė. Vadinasi, sergamumą galima mažinti ne tik kovojant su ligomis, bet ir stiprinant bei tausojant gyvybinę energiją – sveikatą.
Sveikatą tausojanti ir stiprinanti veikla kol kas yra nevisiškai išnaudotas sergamumo mažinimo priemonių rezervas. Ji dar nesusilaukė reikiamo Sveikatos apsaugos sistemos (SAS) vadovų dėmesio. Šį teiginį pagrindžia pavyzdys. Šalies 2016 metų SAS biudžete Valstybiniam sveikatos stiprinimo fondui paskirta tik 1,3 mln. eurų. Tai sudaro 0,2 proc. viso SAM biudžeto. Planuojamame 2017 m. SAM biudžete ši dalis santykinai yra net dar mažesnė. Šie faktas rodo, kad mes SAM biudžete net 500 kartų daugiau dėmesio skiriame ligų gydymui nei sveikatos stiprinimui.
Pasaulyje jau seniai atkreiptas dėmesys į grėsmingai augantį sergamumą lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL) ir galimybes kovoti su šiomis ligomis stiprinant sveikatą. Jungtinių Tautų, PSO, ES pagrindiniuose dokumentuose, skirtuose sveikatos apsaugos problemoms spręsti, šalių vadovų dėmesys sutelkiamas į grėsmingai augančią disproporciją tarp gydomosios medicinos ir sveikatinančios veiklos. Ši disproporcija įvardijama kaip viena pagrindinių iki šiol neregėto masto pasaulinės LNL epidemijos priežasčių.
Siekiant mūsų šalyje ne deklaratyviai, o efektyviai spręsti augančio sergamumo problemą, būtina, nesukeliant nuostolio gydomajai medicinai, pastebimai sustiprinti dėmesį sveikatos tausojimui ir stiprinimui. Ilgėjantis sveiko gyvenimo periodas ir mažėjantis sergamumas ilgainiui padės sustabdyti įsisukusį augančio sergamumo LNL ir jų gydymo smagratį.
Būtina atkreipti dėmesį, kad mūsų valstybėje sveikatinanti veikla yra finansuojama iš tų pačių šaltinių, kaip ir gydomoji medicina. Man atrodo, kad tokia praktika yra pasenusi ir net klaidinga. Savaime suprantama, kad pirmiausia reikia gelbėti į bėdą patekusį žmogų, o sveikas paramos gali palaukti. Tai tinkamas požiūris, tačiau jame užkoduotas nuolatinis žiūrėjimas į praeitį, pamirštant ateitį. Tai lyg nuolatinis gaisrų gesinimas, neišmokius vaikų elgtis su degtukais. Antra vertus, šios sritys tam tikru mastu net prieštarauja viena kitai. Juk kiekvienas gydytojas, panaudodamas sugebėjimus savo srityje, nori turėti kuo daugiau ligonių, o kiekvienas sveikatinančios veiklos profesionalas siekia kuo daugiau sustiprinti savo pacientų sveikatą ir tuo būdu mažina sergančiųjų skaičių. Reikalavimas vienu metu dirbti du vienas kitam prieštaraujančius darbus nelogiškas.
Atsižvelgiant į tai, kad sveikatinimo veikla reikalauja kitokių kompetencijų ir priemonių ir yra taikoma kitu žmogaus gyvenimo periodu, ji turėtų būti atskirta nuo gydomosios medicinos ir finansuojama iš skirtingų biudžeto šaltinių. Neabejoju, kad artimiausiu laiku susiformuos naujas požiūris, būtinas šiai problemai spręsti, ir atsiras sveikatinimo veiklai vystyti reikalingos valstybinio finansavimo galimybės. Tokie pokyčiai negali įvykti žaibiškai. Jiems būtina suformuoti specialią įstatymų bazę, kuri gali atsirasti tik esant aukštam sąmoningumo lygiui ir geranoriškam politikų bei sveikatos apsaugos sistemos administravimo specialistų bendradarbiavimui. LR Seimo veiklos statute yra numatyti visi reikalingi instrumentai, leidžiantys konsoliduoti Seimo narius šiam darbui. Reikia juos tik panaudoti. Formuojama nauja, neturinti ankstesnių įsipareigojimų, kompetentingų SAM vadovų komanda – tai gera galimybė naujai vykdomajai valdžiai pažiūrėti į šio reikalo esmę.
Esu įsitikinęs, kad dabartinės sudėties LR Seimas ir formuojama nauja LR Vyriausybė turi istorinę galimybę surasti atsakymą į visuomenės užduodamą klausimą – gydysime ligas ar stiprinsime sveikatą?
LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, profesorius Algimantas Kirkutis
„Fotodarijos“ nuotr.