Artėjantys brandos egzaminai ir stojimai į aukštąsias mokyklas pamažu ima tampyti nervus ne tik absolventams ir mokytojams, bet ir atžalų ateitimi suinteresuotiems tėvams. Tačiau ne visi tėvai žino, kaip gali pagelbėti karjeros kelią besirenkančiam paaugliui. Specialistai siūlo mažiau brukti savo nuomonę ir daugiau klausytis, ką nori pasakyti vaikas.
„Natūralu, kad tėvai visomis išgalėmis bando padėti gyvenimo kelio ieškančiam vaikui, tačiau daugelis nežino, kaip tai padaryti nekenkiant. Dažniausiai tėvai bando primesti savo įsivaizdavimą ir norus nesuvokdami, kad vaikas yra sąmoninga asmenybė. Ir nors kartais kalbėtis su paaugliais nėra lengva, pirmiausia reikia stengtis įsiklausyti į jo norus ir lūkesčius. O vaikas karjeros planavimą turėtų pradėti nuo savęs, nuo savo norų, nuo vaikystės svajonių prisiminimo, nuo savo interesų supratimo“, – teigia karjeros konsultantas Kęstutis Mikolajūnas.
Jo teigimu, brandos egzaminų sesija sukelia daug streso visiems – ir vaikams, ir jų tėvams, ir mokytojams. Vis dėlto derėtų išlaikyti savitvardą. Ypač tėvams, kurie dažnai, užuot padėję nusiraminti vaikams, patys savo nepamatuotą nerimą užkrauna ant atžalų pečių.
„Didžiausia klaida, kurią daro tėvai, yra ta, kad bando vaikui įpiršti tokią profesiją, kuri jiems patiems atrodo perspektyvi, naudinga ar įdomi. Pagrindiniai argumentai, kuriais remiasi tėvai, yra pinigai, neva ekonomistai ar verslo vadybininkai uždirba daugiau, giminės tradicija, jei tėvai teisininkai, tai ir vaikas toks turi būti. Tačiau tai nebūtinai geriausias pasirinkimas vaikui“, – tvirtina karjeros konsultantė Dalia Gaidamavičiūtė-Apulskė.
Jos manymu, labai dažnai tėvai tiesiog nesugeba įvertinti vaiko stiprybių ir polinkių, kurie labai svarbūs renkantis profesiją.
„Atsakyti į klausimą „Kokios mano stiprybės?“ vaikui yra labai sudėtinga, todėl šiuo atveju tėvų vaidmuo yra labai svarbus. Jie žino, kokius žaidimus vaikas žaidė iki tol, kol jam sukako septyneri metai, žino, kas jam buvo įdomu. Būtent tai ir yra užslėptos stipriosios savybės, kurios renkantis profesiją yra ypač svarbios ir ateityje gali garantuoti sėkmingą karjerą“, – sako D. Gaidamavičiūtė-Apulskė.
Kai paauglys bent preliminariai žino, kuo norėtų būti, kokį darbą dirbti, reikėtų nepagailėti laiko ir supažindinti jį su specialybe.
„Jei vaikas nori sekti tėvų pėdomis, jie turėtų nusivesti atžalą pas save į darbą ir parodyti, ką dirba, supažindinti su įvairiomis darbinėmis situacijomis, galinčiomis lemti pasirinkimą. Jei jis nori pasirinkti kitokį karjeros kelią, reikėtų rasti pažįstamų ar draugų, kurie galėtų parodyti, kaip dirba savo darbe. Pavyzdžiui, jei vaikas nori tapti muziku, kodėl gi jo nenuvedus į repeticiją?“ – pataria K. Mikolajūnas.
Parodos „Studijos 2016“ organizatorių archyvo nuotr.