Socialinė partnerystė gali padėti Lietuvai suklestėti, paskatinti ją būti ir sumania, ir išradinga, ir laiminga, sako Lietuvos edukologijos universiteto profesorė dr. Giedrė Kvieskienė. Anot jos, glaudesnė socialinė partnerystė (darbuotojų ir darbdavių atstovų tarpusavio santykių sistema) yra būtina sąlyga Lietuvos gerovei kurti.
Remiantis Pasaulio gerovės indekso tyrimais, per pastaruosius kelerius metus Lietuvos socialinio kapitalo rodiklis krito 10 proc. Socialinio kapitalo rodiklis nurodo, kiek žmonės pasitiki vieni kitais ir linkę remti vieni kitus. Mūsų šaliai skirta 135 vieta pasaulyje – žemiausias rodiklis tarp ES šalių! Tai rodo, kad pasitikėjimo ir savitarpio pagalbos Lietuvoje tarp žmonių labai trūksta.
Anot prof. G. Kvieskienės, per mažai investuojame į vaikus ir jaunimą, o ministerijose ir mokyklose vyrauja baimės atmosfera, draudimų taktika. Šios problemos, sako profesorė, rodo, kad dar neišmokome pasitikėti vieni kitais, o norint jas įveikti reikia stiprinti bendruomenes, skatinti privataus ir viešojo sektoriaus partnerystę, vystyti socialinį verslą.
„Lietuvoje socialinė partnerystė sunkiai skinasi kelią. Daugelis problemų mūsų visuomenėje kyla, nes per mažai pasitikime vieni kitais. Kol to neišmoksime, negalėsime geriau ugdyti savo socialinių kompetencijų, o be jų negalėsime kurti valstybės gerovės, – teigia profesorė. – Integralūs holistiniai sprendimai, kai skirtingų sektorių atstovai veikdami kartu siekia bendrų tikslų, yra efektyviausias būdas spręsti problemas.“
Pasitikėjimas vieni kitais, socialinė partnerystė turi būti ugdoma nuo mažų dienų. „Mokykla turi būti atvira. Ji turi būti bendruomenės centras, kuriame veikia nevyriausybinės organizacijos, dienos centrai. Kodėl mokyklos jų neįsileidžia? – retoriškai klausia mokslininkė. – Tėvų susirinkimai turi vykti kartu su vaikais, jų nebarant, neišvarant iš klasės, galbūt prie kavos ar arbatos puodelio, prie apskritojo stalo.“
Anot prof. G. Kvieskienės, pažangios mokyklos bendruomenės veikla turi būti grįsta susitarimais, o ne kontrole. Švietimo institucijų decentralizacija, pasitikėjimas mokytoju leidžia kurti inovatyvią, kūrybišką ir įtraukią mokyklą. Laisvas ir kūrybingas mokytojas, atskaitingas tik vaikams ir bendruomenei, natūraliai iš pasakotojo ar pamokslautojo taptų gyvenimo ugdytoju, skatinančiu pažinti, kurti, bendradarbiauti ne tik vaikus, bet ir kitus gyventojus bei institucijas.
Mokslininkė rekomenduoja nuo teorijomis ir žiniomis paremto mokymosi pereiti prie kūrybinio, atviro ir inovatyvaus lavinimo, nuo technokratinio mąstymo – prie idėjų generavimo ir jų įgyvendinimo. Jos teigimu, prie sumaniosios edukacijos turi prisidėti ne tik mokykla, bet ir kitos viešosios ir privačios institucijos. Pavyzdžiui, bankai ar kitos verslo įmonės galėtų patraukliai mokyti finansinio raštingumo, politikai ir pilietinės organizacijos – padėti surinkti ir apibendrinti savo, kaimynų ar vietos bendruomenės reikalavimus, rašyti peticijas ir kt.
„Informacinių technologijų raida, kintančios vertybės keičia ir mūsų tarpusavio santykius, lemia pasitikėjimo vienų kitais lygį, – teigia prof. G. Kvieskienė. – Mes nespręsime tų problemų, kurias spręs mūsų vaikai, todėl negalime jiems primesti savo sprendimų, turime atsiverti vaizduotei.“
Prof. Giedrė Kvieskienė nominuota 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Pozityviosios socializacijos ir socialinės partnerystės sąsajos kaip sumaniosios edukacijos strategija“.