Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai galima išgirsti, kad šiuolaikiniai vaikai „lipa ant galvos“, o tėvai viską leidžia. Štai viena mama iš Kauno prisimena tokią situaciją: „Keletas vaikų, kartu ir mano, laksto ir pavaiko balandžius Katedros aikštėje. Pro šalį eina dvi garbaus amžiaus nepažįstamos moterys. Kažkuri praeidama pradeda piktintis vaikų elgesiu: jie per daug klega, laksto, „kažkokie nesuvaldomi“. Antroji, išgirdusi bendraamžės skundus, pajunta kažkokį bendrumo jausmą, prisijungia. Dabar piktinasi dviese. Mano jauniausias sūnus bebėgiodamas vos neužmina balandžio. Mes su juo pasikalbam apie atsargesnį elgesį, ir jis žaidžia toliau. Va čia moterims prasideda visiška ekstazė: „Tik pažiūrėkit, tas vaikas vėl žaidžia. Kokia mama! Kaip ji jam leidžia. Va iš tokių vaikų ir išauga žudikai. Bolševikai!“ Jos dar trumpai pašūkčioja ir išsiskirsto į skirtingas puses.“
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas sako, kad ne visi moka priimti mažus vaikus, tačiau vis dėlto tokios ir panašios situacijos nėra dažnos. „Plačiąja prasme tokių konfliktų nėra daug, tačiau kai kurie iš jų patenka į žiniasklaidą ar socialinius tinklus ir sukelia aršių diskusijų, kurios dažniausiai būna pagrįstos apskritai požiūriu į vaikus, o ne į konkrečią situaciją“, – sako psichologas.
Pasak V. Legkausko, aišku viena, kad tokiomis situacijomis, kai trikdo vaikų elgesys, patys vaikai niekada nebūna kalti, o problemų kyla dėl tėvų arba pačių aplinkinių. „Kartais tėvai leidžia vaikams daryti tai, kas pažeidžia kitų interesus. Tada problema yra ta, kad tėvai objektyviai neįvertina situacijos. Tačiau dažniausiai kalti patys aplinkiniai, kurie savo interesus pernelyg išaukština ir įsijautrina. Žinot, yra toks posakis: negalima smūgiuoti žemiau juostos, bet negalima juostos būti užsirišus ant kaktos“, – įsitikinęs pašnekovas. Psichologas sako, kad jeigu viešoje vietoje vaikas nepažeidžia kitų asmenų interesų, tai jam reikia leisti daryti tai, ką jis nori.
Kartų konfliktas
Psichologas V. Legkauskas pasakoja, kad vaikai visais laikais buvo labai panašūs, tiesiog praeitis visada yra pagražinama. Absoliučiai kiekviena karta (nuo tada, kai civilizacijose atsirado rašytinių šaltinių) deklaruoja, kad vaikai blogesni už praeitų kartų vaikus. Jau graikų šaltiniuose galima rasti pasakymų, kad visuomenė eina į prarają, nes dabartinė auganti karta yra „baisi“.
VDU psichologijos dėstytojas teigia, kad ankstesnių kartų atstovus „šiuolaikiniai vaikai“ dažnai erzina, nes jie negalėjo vaikams skirti tiek dėmesio, kiek dabartiniai tėvai. Pasak jo, tai „įjungia“ kaltės jausmą, o kaltės jausmas – gynybą. „Užuot pasidžiaugę, kad jaunosios kartos gali skirti daugiau laiko vaikams, jie pradeda į tai žiūrėti neigiamai, smerkti, kritikuoti ar pan. Taigi toks puolimas yra savotiška gynyba, kuri kyla iš kaltės jausmo“, – aiškina psichologas.
Kita priežastis, kodėl manoma, kad dabartiniai vaikai yra neauklėjami, todėl daro, ką nori, yra ta, kad dauguma tėvų nebenaudoja fizinio auklėjimo. Šiuo klausimu psichologas griežtas: „Sukaupta begalė psichologijos tyrimų duomenų, kurie aiškiai rodo, kad vaikų auklėjimas muštro metodu, kitaip tariant, smurto bausmėmis, nėra veiksmingas ir neduoda gerų rezultatų vėlesniame žmogaus gyvenime. Dauguma tėvų tai supranta ir kitaip auklėja savo vaikus, o vyresnės kartos atstovai buvo įpratę smurtauti, bet to nenori pripažinti ir geriau kritikuoja dabartinius tėvus.“
Raidos kryptį turi pasirinkti pats vaikas
Tarptautinio vaiko teisių instituto direktoriaus pavaduotojas Stuartas N. Hartas savo viešnagės VDU metu teigė, kad atrasti aukso vidurį tarp vaiko teisių užtikrinimo ir pareigų vykdymo bei pavyzdingo elgesio yra nelengvas, bet tikrai įgyvendinamas uždavinys. Svečio teigimu, nesvarbu, kur tu gyveni – Lietuvoje, Meksikoje ar Pietų Afrikoje, – privalai gerbti vaikus. Kad vaikai užaugtų sveiki ir sąmoningi pasaulio piliečiai, turi būti gerbiamos jų teisės ir poreikiai. „Viena problema, kuri būdinga absoliučiai visoms valstybėms, yra ta, kad vaikai paprasčiausiai nėra išklausomi. Jie nepakankamai dalyvauja savo pačių raidos procese“, – teigia Kanadoje esančio Tarptautinio vaiko teisių instituto atstovas.
„Mes pasiekėme labai daug, kalbant apie vaikų saugumą ar sveikatą, tačiau dabar matome, kad vien to nepakanka. Geram vaiko vystymuisi reikia, kad jis ne tik būtų sveikas fiziškai, bet ir galėtų daryti didesnę įtaką savo gyvenimui ir pasirinkimams. Vadinasi, reikia vaikų klausytis ir ne daryti dalykus jiems ar už juos, o daryti tai kartu“, – atskleidžia psichologijos mokslų daktaras. Jo įsitikinimu, augdamas vaikas turi teisę spręsti, ką valgys ar kaip rengsis, su kuo draugaus ar kokias svajones realizuos. Reikia siekti, kad vaikai būtų išgirsti, bet tai nereiškia, kad kiekvienas jų pageidavimas turėtų būti vykdomas.
V. Legkauskas pritaria, kad vaikui raidos kryptį reikia leisti rinktis pačiam. Priduria, jog tam, kad žmogus įgytų tam tikrų kompetencijų, jis turi turėti postūmį nuo pat kūdikystės. „Jeigu vaikui išmokti ko nors nėra būtina, tai jis to ir nesimokys. Vaikui, atsižvelgiant į jo amžių, reikia iškelti tikslus, kuriuos jis sugebėtų pasiekti. Tada ir vystosi kompetencijos. Reikia leisti vaikui rinktis savo raidos kryptį, t. y. arba aš galiu sakyti, su kuo vaikui žaisti, arba jis pats gali pasirinkti, su kuo nori žaisti. Arba aš galiu norėti, kad vaikas sportuotų, o jis nori ne sportuoti, o piešti. Tėvų užduotis yra leisti vaikui rinktis, tačiau užtikrinti, kad jis kažką veiktų, nes jeigu nedarysi postūmio, raidos ir nebus“, – aiškina VDU psichologijos dėstytojas.
Vaikams trūksta dėmesio
Didžiąją savo vaikų gyvenimo dalį kontroliuoja tėvai. Jiems turi būti svarbu suprasti, ką reiškia vaiko teisės ir kad pagarba joms atneša naudos visiems, todėl svarbu tinkamai juos auginti ir auklėti jau dabar. „Koks bus vaikų mąstymas, kokios vertybės, kokios stiprybės, kokiais jie žmonėmis užaugs, daug priklauso nuo tėvų“, – tikina Stuartas N. Hartas. Ir priduria, kad vaikams trūksta paprasto, nuoširdaus bendravimo ir tiesiog buvimo kartu.
Tėvai dažnai per daug ar per anksti ko nors reikalauja iš savo vaikų. „Pirmiausia tėvai turi suprasti – kuo vaikas yra mažesnis, tuo mažesnės jo galimybės užsiimti kažkuo pačiam. Pavyzdžiui, 1,5 metų vaikas pats vienas užsiimti kuo nors gali tik penkias minutes, dvejų metų – 15 minučių, trejų – iki pusvalandžio. Visą kitą laiką vaikui turi būti skiriamas suaugusiųjų dėmesys“, – pasakoja vaikų raidos psichologiją nagrinėjantis V. Legkauskas.
Psichologo teigimu, su bendraamžiais vaikai prasmingai gali užsiimti tik nuo trejų metų, todėl į darželį vaikus reikėtų pradėti leisti nuo šio tarpsnio, ne ankščiau, nes tiek psichologiniu, tiek sveikatos ir socialiniu požiūriu jie yra tam nepasirengę. „Tik trimečiui atsiranda gebėjimas kurti ilgalaikius santykius, todėl reikia, kad nuo trejų metų vaikas bendrautų su tais pačiais bendraamžiais kiekvieną dieną. Taip mezgasi simpatijos ir antipatijos, vystosi tarpusavio santykiai“, – komentuoja pašnekovas.
Būti kartu reikia mokytis
Nors vaikas lanko darželį ar jau ir mokyklą, tėvų dėmesio vaikui niekas nepakeis. Vaikams tėvai yra didžiausias ir svarbiausias autoritetas. Vis dėlto kai kurie tėvai vis dar naudoja televizorių ar planšetę kaip auklę. „Vaiko vystymuisi reikia daug laiko, pastangų ir energijos. Kai su tuo susitaikai, būna mažesnė frustracija, kad tave kas nors prirakino ir dabar esi įkalintas“, – aiškina V. Legkauskas.
Pasak psichologų, bendrauti su vaiku reikia mokytis, tačiau tikrai nereikia bijoti nesėkmių ar bijoti eiti į viešumą ir susilaukti neigiamo aplinkinių vertinimo. Aplinkiniai turėtų suprasti, kad vaikai turi būti gerbiami ne tik savo šeimose, bet ir visuomenėje: „Turi būti gerbiama jų kultūra, norai ir svajonės. Kitaip sakant, reikia būti tolerantiškiems vaiko raidos procesui ir visiems dalykams, galintiems iškilti jo metu. Tik tada kiekvienas vaikas augdamas galės vystyti ir tobulinti savo talentus, išmoks gerbti kitus žmones, kitas rases ir kultūras, mylės ir tausos aplinką ir taps žmogumi, atsakingai priimančiu sprendimus, svarbius jo ir aplinkinių žmonių ateičiai“, – tvirtina Tarptautinio vaiko teisių instituto atstovas Stuartas N. Hartas.
Teksto autorė – Rimgailė Masiulytė
Nuotrauka – Jono Petronio