Karantinui einant į pabaigą ir kalbant apie postkarantininį laikotarpį pradeda blankti medicinos, gyvybės mokslų žinovų aiškinimai, žmonėms vis svarbesni tampa psichologiniai aspektai.
„Bet kuris gyvenimo reiškinys turi ir psichologinį komponentą. Net ir viruso plitimas, nes tai yra susiję su žmonių tarpusavio kontaktais, su grėsmės supratimu“, – mano Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys. Laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“ mokslininkas bando nusakyti tiek koronaviruso grėsmės, tiek karantino laikotarpio psichologinius padarinius.
Epidemijos veikia visas sritis
Jau iš anksčiau kilusių epidemijų (SARS, MERS ar gripo) tyrimų aišku, kad jos nepraeina be trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių. Mes šiuo metu matome tūkstančius procesų ir tiek pat galimų poveikių žmogaus psichikai, tarpusavio santykiams, mūsų pagrindinėms gyvenimo veikloms ir kitoms sritims.
„Kiekviena gyvenimo sritis šiuo metu yra bent minimaliai paveikta arba paties viruso ir ligos grėsmės, arba galimų karantino padarinių. Viena iš tokių sričių – mūsų savijauta, taip pat naujos nuotolinio darbo praktikos. Kyla klausimas, kaip jos paveiks mūsų veiklą ateityje“, – svarsto mokslininkas.
Reakcijos – individualios
Doc. A. Kairys pastebi, kad kalbant apie šią pandemiją labai dažnai remiamasi gedėjimo modeliu, kuris teigia, kad ko nors netekę (artimo žmogaus, darbo, o šiuo atveju – įprastinio gyvenimo) žmonės pereina tam tikrus gedėjimo etapus: neigimą, pyktį, liūdesį, derybas ir susitaikymą.
„Bet kai mes tai sakome apie visą populiaciją, ignoruojame vieną svarbų dalyką – žmonės yra labai skirtingi. Kai kalbame apie žmogaus elgesį plačiąja prasme (apimantį ir reakcijas), turime kalbėti apie jo aplinką ir apie patį žmogų“, – aiškina docentas.
Jis primena, kad kalbant apie žmonių reakcijas į karantiną taip pat visų pirma reikia atsižvelgti į skirtingas aplinkas ir skirtingas asmenybes. Vienokia reakcija į šią krizę bus žmogaus, kuris neteko darbo ar artimųjų, kitokia to, kuriam didžiausias nepatogumas karantino laikotarpiu buvo „Zoom“ aplinkoje vykstantys susitikimai.
Taip pat žmogus žmogui nelygus, pavyzdžiui, ekstravertui reikia daug stimuliacijos iš aplinkos, daug kontaktų, kitų žmonių, o intravertui viso to nereikia tiek daug. Todėl universalios reakcijos yra nelabai įsivaizduojamos.
„Mes turime žmonių, kurie per dieną perėjo visus gedėjimo etapus, yra žmonių, kurie iki šiol sako, kad gyvena, kaip gyveno, gal tik truputį mažiau eina į darbą“, – sako psichologas.
Koronavirusas atnešė naujų stigmų ir pagilino senas
Psichologo teigimu, kalbant apie koronavirusą psichologiniu požiūriu vienas labai retai minimas dalykas yra stigmatizacija, kai žmogus išstumiamas iš tradicinės grupės, kuriai priklausė, jam užklijuojama etiketė, kad jis yra kažkoks kitoks.
Žinoma, ir prieš COVID-19 mūsų visuomenėje būta daug įvairių stigmų (rasinės, religinės, seksualinės orientacijos), tačiau kartu su koronavirusu atkeliavo ir papildomos, kai dalis žmonių – apsikrėtę asmenys ar priskirti koronaviruso rizikos grupei – buvo išskirti iš kitos visuomenės dalies. „Atskyrimas nuo grupės yra baisus jausmas ir nuo amžių amžinųjų viena didžiausių bausmių žmogui, žiūrint evoliuciškai, susijusi su mirties nuosprendžiu“, – tvirtina ekspertas.
Koronaviruso rizikos grupės išskyrimą psichologas vadina tam tikra specifine diskriminacijos forma. Lietuvoje mes ir taip esame linkę stigmatizuoti ir diskriminuoti vyresnio amžiaus žmones, patys apie tai nesusimąstydami.
„Taip jau sutapo, kad ir taip diskriminuojama grupė tapo koronaviruso rizikos grupe, ir atrodo natūralu, kad jų laisvę galima varžyti kažkiek labiau. O ką tai reiškia pačiam žmogui, kurį mes saugome jo buvimu namuose, retai kalbame“, – sako psichologijos mokslų daktaras ir priduria, kad ši krizė paryškino didžiąją dalį socialinių problemų (pvz., smurto artimoje aplinkoje, skurdo, sąmokslo teorijų suaktyvėjimą), bet, kita vertus, pademonstravo, kad mes gebame mobilizuotis, galime veikti sutelktai.
Suaktyvėjo sąmokslo teorijos
Paklaustas, kodėl grėsmingų krizių metu padaugėja netikrų naujienų, mokslininkas aiškina, jog sąmokslo teorijos neapibrėžtų situacijų akivaizdoje patrauklios tuo, kad turi labai aiškų ir pagrįstą paaiškinimą, kas tuo metu vyksta. O mokslinės informacijos yra labai daug, ji sudėtinga ir gali būti skirtingai interpretuojama. Norint ją suprasti, dažnai reikia turėti papildomų žinių.
Psichologas primena, kad sąmokslo teorijai kilti reikalingos tam tikros psichologinės prielaidos: žmogaus jautrumas neigiamai informacijai, žmogaus tapatumas – priklausymas grupei ir sutapimų (patterns) pastebėjimo mechanizmas, kuris žmones kasdien verčia pastebėti tam tikrus sutapimus: „Sąmokslo teorijos yra šių trijų dalykų lydinys. Situacijoje, kuri kelia grėsmę, žmonės pradeda ieškoti sutapimų, o jų galima rasti tonomis.“
Pasak psichologo, sąmokslo teorija leidžia labai greitai gauti atsakymus, suprasti naujos situacijos priežastis ir nustatyti aiškią kaltininkų grupę: „Tai supaprastina pasaulį ir įvykio interpretaciją ir tam tikra prasme padeda ištverti spaudimą, kylantį dėl neaiškumo, dėl grėsmės, dėl visos neapibrėžtos situacijos. Bandymas ginčyti vieną ar kitą faktą sukels bumerango efektą ir ne pakeis, o tik sustiprins pirminį argumentą.“
Todėl kova su sąmokslo teorijomis, psichologo manymu, nebus greita, ji turėtų būti lėto ir ilgo edukacinio proceso, nukreipto į 5 metų ateities perspektyvą, dalis.
Reikalinga psichikos sveikatos strategija
Psichologo teigimu, bet kuris valstybių sprendimas, bet kuri krizė yra susijusi su visuomenės reakcijomis, paveikia kiekvieną žmogų, bet paveikia skirtingai. Todėl tiek sprendžiant kritines problemas, tiek kalbant apie grupes, kurioms labiausiai reikia pagalbos, ar apie visos visuomenės reakciją, tai turėtų būti ne tik psichologų, bet ir socialinės politikos, skurdo tyrėjų ir žmonių, kurie analizuoja bet kurį visuomenės funkcionavimo procesą, darbo dalis.
Svarstant, kaip Lietuvos valstybė ir Vyriausybė galėtų padėti žmonėms, kurie per šią krizę patyrė psichologinių problemų, ar tiems, kurie buvo ištikti psichologinės krizės jau prieš visuotinę krizę, ekspertas siūlo pagalvoti apie atskiras psichikos sveikatos strategijas, sukurtas bendradarbiaujant su mokslininkais.
„Mes neturėtume ignoruoti socialinių mokslų, neturėtume remtis vien mechaniniu pinigų paskirstymo požiūriu. Nes tikrai dar ne kartą turėsime grįžti prie krizinių situacijų, krizinių grupių ir jas reikės grąžinti į diskusijų lauką“, – reziumuoja doc. A. Kairys.
Laidose „VU ekspertai padeda suprasti“ Paulius Gritėnas kalbasi su Vilniaus universiteto mokslininkais – savo srities ekspertais, kurie padeda atsakyti į svarbiausius mūsų keistos ir netikėtos naujosios dabarties klausimus. Pokalbių tikslas – tiesiogiai supažindinti žiūrovus su mokslininkais ir jų darbu, padedančiu suvaldyti, perprasti ir permąstyti mus užklupusias krizes.