Skyrybų statistika negailestinga: 2015 m. duomenimis, skyrybų procentas Lietuvoje siekė 42,6. Besiskiriantiems tėvams tenka ne tik išspręsti patiems kylančius sunkumus, bet ir padėti šią sudėtingą situaciją išgyventi vaikams, kuriems dažnai sunku suprasti, kas vyksta, ir labiausiai jie nori toliau mylėti tiek tėtį, tiek mamą. Kaip padėti vaikams tėvų skyrybų metu, pasakoja psichologė, lektorė Aušra Kurienė, kuri kovo 25–26 d. „Litexpo“ centre vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ skaitys pranešimą „Skyrybų vaikai: tarp netekties ir ištikimybės“.
Jūs daug dirbate su vaikais iš išsiskyrusių šeimų. Žinoma, kiekviena situacija skirtinga, bet su kokiomis problemomis dažniausiai tokie vaikai susiduria, kas juos sieja?
Turbūt sunkiausiai pakeliamas ir dažniausiai pasitaikantis yra vadinamasis lojalumo konfliktas. Vaikams tikrai yra sunku tuo pat metu mylėti abu – ir tėtį, ir mamą. Ne todėl, kad jiems patiems sunku, o todėl, kad suaugusieji nepadeda jiems saugoti daugiau ar mažiau prarasto mamos ar tėčio, nes dažnai jie patys yra paskendę savo skausme, nuoskaudose, pyktyje ar liūdesyje. Tas lojalumo konfliktas, kurį vaikas išgyvena bandydamas saugoti savo mamą arba tėtį, slėpdamas jausmus, norą susitikti, pasiilgimą, norą apsikabinti tėtį ar mamą, kurio nėra šalia, vaikui yra labai sunki būsena.
Sakote, tėvai dažniausiai nepadeda. Kaip jie gali padėti, ką padaryti, kad vaikas geriau jaustųsi?
Skyrybos reiškia, kad vaiko poreikis turėti šeimą nėra patenkintas ir jis turbūt jaučiasi labai sutrikdytas, praradęs stabilumo jausmą. Tačiau tėvai turi suprasti, kad kitas vaiko poreikis turėti abu tėvus išlieka. Labai svarbu, kad, pavyzdžiui, jei vaikas didžiąją savaitės ar mėnesio dalį gyvena su mama, ji galėtų vaikui padėti išsaugoti žinojimą apie tėtį, pasikalbėti apie jį su vaiku, padėti jam išlaukti susitikimo. Reikia vaikui labai paprastai ir atvirai pasakyti, jog mama žino, kad jis myli tėtį, jo laukia, ir kad ji nieko prieš ‒ ji supranta, kad tėtis vis tiek yra jo tėtis ir niekada kitaip nebus. Svarbu atliepti vaiko nerimą, pabrėžti, kad tėtis ar mama nepaliko jo, tiesiog nepavyko santykiai. Deja, bet dažnai mes girdime atvirkščiai, kai įskaudintas tėtis ar mama vaikui sako: „Štai tave paliko, tu nebereikalingas, mes nebereikalingi.“ Tai įneša dar papildomo sunkumo.
Kas turėtų priimti sprendimą, su kuo gyvens vaikas? Dažniausiai nusprendžiama, kad geriausia jam bus su mama. Ar galima pačiam vaikui užduoti tokį sudėtingą klausimą?
Vaikui galima užduoti visokius klausimus, bet tai nereiškia, kad vaiko atsakymas būtinai turi būti įgyvendintas. Tačiau svarbu suprasti, iš kur ateina vaiko atsakymas, ką jis galvoja ir kodėl taip jaučiasi. Teisiškai nuo dešimties metų vaikas gali išreikšti savo nuomonę, kuri yra pagrįsta kokiais nors jo jausmais ar mąstymu. O sprendimą idealiu atveju turėtų priimti susitarę abu tėvai. Jei jiems sunkiai sekasi susitarti, tam yra tarpininkų paslaugos. Tada tėvai, kurie abu supranta savo pareigą ir atsakomybę ir nori rūpintis vaiku, susitaria, kaip vaikui bus geriau. Jeigu tėvai negali bendradarbiauti, negali kalbėtis dėl emocinių sunkumų, sprendimą priima teismas. Bet savaime galvoti, kad vaikui visada yra geriau su mama, ne visada teisinga. Kartais ‒ taip, bet pasitaiko įvairių variantų.
Dažna situacija, kai tėvai, jausdami kaltę dėl skyrybų ar norėdami pasirodyti geresni už buvusią antrąją pusę, lepina vaikus pirkdami brangias dovanas ar leisdami dalykus, kuriuos buvęs sutuoktinis draudžia. Kokios gali būti tokio elgesio pasekmės?
Tai yra tos pačios lazdos kitas galas: nebaigti santykiai su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine, kur aš vis dar kariauju savo karą, įrodinėju, kad esu geresnis ar svarbesnis, bet tai visai nesusiję su vaiko interesais. Rūpestingas tėtis ar mama supranta, kad vaiko interesas nėra turėti kuo daugiau žaislų ar kuo daugiau kartų nueiti į boulingą. Vaiko interesas iš tikrųjų yra būti saugiam, kad jo poreikiai būtų patenkinti, kad jis turėtų galimybę nuolat susitikti su bet kuriuo iš tėvų, kad jie padėtų vienas kitam išsaugoti tėčio ar mamos autoritetą, kad vaikas žinotų galintis bet kuriam iš jų pasiguosti.
Kita vertus, jei santykiai buvo tokie, kad, pavyzdžiui, mama neprileisdavo tėvo prie vaiko auginimo, ugdymo, manė viena žinanti, ko reikia vaikui, ir viską pati spręsdavo, skyrybos gali atnešti galimybių tėčiui sukurti savo santykį su vaiku ir jie abu gali iš to labai išlošti: atrasti naują buvimo kartu kokybę, rasti bendrų užsiėmimų. Kaip ir santuokoje žeminta mama gali susigrąžinusi savo orumą ir vertę, kokybiškai bendrauti su vaikais likusi viena. Kartais skyrybos tikrai lemia naują santykių tarp vaiko ir tėčio ar mamos kokybę.
Kaip tėvams pranešti vaikui apie tai, kad jie skiriasi?
Taip ir pranešti, kaip jie nusprendė: nemeluoti, nekaltinti vienas kito. Labai svarbu kalbėti pabrėžiant „mes“: „Mes nusprendėme, mums nepavyko.“ Reikia stengtis vaikui išlaikyti tą integralumą, koks dar yra įmanomas, suvokimą, kad vis tiek yra abu tėvai, tėtis ir mama: „Mes nusprendėme, mes pasitarėme, mums nepavyko kartu gyventi, bet mes dabar abu tavimi rūpinsimės, tik gyvensime atskirai.“
Jei toks visų pokalbis yra neįmanomas, jei jaučiamos didelės emocinės audros, emocinis išsekimas, tada su vaiku turėtų kalbėti tas, kuris yra ramesnis, kuris jaučiasi pajėgesnis, kuris su vaiku ir anksčiau labiau kalbėdavosi. Tokiu atveju jis turėtų vaikui ramiai pasakyti: „Toks yra sprendimas, taip mes nutarėme ir dabar bus taip: kartais taip atsitinka, kad suaugę žmonės nebesutaria ir nebegali kartu gyventi.“ Bet tikrai negalima užversti vaiko, kad ir kokio jis amžiaus būtų, nei smulkmenomis, nei konfliktų detalėmis, nei nuoskaudomis, keiksmažodžiais, „palinkėjimais“ kam nors, prakeiksmais ir panašiais dalykais.
Kiekvienam vaikui tėvų skyrybos yra psichologinė trauma, bet kokie yra ženklai, kad jis turi itin didelių iš to kylančių problemų ir tėvams reikėtų susirūpinti, kreiptis į profesionalus pagalbos?
Bet kokius emocinius vaiko sunkumus išduoda jo elgesys. Labai mažai tikėtina, kad vaikas ateis ir pasipasakos išplėstiniais sakiniais, kad jam liūdna, baisu, ar jis nežino, ką sakyti tėčiui, kai jo ilgai nebūna. Bet vaiko elgesys dažniausiai pasikeičia. Mažesni vaikai regresuoja, pasidaro kūdikiški, gali būti irzlūs, gali sutrikti jų miegas, valgymas, jie pasidaro dirglūs, gali atsirasti pykčio priepuolių. Vyresni vaikai, pradinukai, gali būti atvirai liūdni, verkti, jiems gali atsirasti psichosomatinių simptomų: pilvo, galvos skausmų, pykinimas, nenoras mokytis, taip pat dirglumas, piktumas. Paaugliai dažniausiai darosi pikti, nors kartais, atvirkščiai, gali pasidaryti labai paslaugūs, tapti mamos riteriu ar tėčio virėja ir guodėja: jie lyg praranda savo vaikišką vaidmenį ir pradeda rūpintis tėvais labiau nei savimi. Bet paauglys dažniausiai bus piktas, pradės elgtis netinkamai, gali, pavyzdžiui, imti vogti ar prisigerti. Apibendrinant pasikeitęs, iki tol nebūdingas elgesys turėtų būti tėvams ženklas, kad yra emocinių sunkumų, su kuriais vaikas viduje nesusitvarko, ir jam yra negerai. Tada rekomenduotina pasitarti su profesionalais ir suteikti vaikui pagalbą.