Agnė Žagrakalytė, Lietuvos edukologijos universitete (LEU) baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, savo gyvenimą susiejo su kūryba. Išleidusi ne vieną poezijos knygą, poetė savo gerbėjus pradžiugino prozos kūriniu ,,Eigulio duktė: byla 117“.
Studijavote Vilniaus pedagoginiame universitete (dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete). Ar norėjote būti mokytoja?
Norėjau būti dailininke, biologe, istorike, aktore, keramike arba veterinare. Ir šis universitetas mane priėmė. Už tai esu jam labai dėkinga. Norėjau būti ir mokytoja, bet buvau labai nedrąsi. Daugiausia laiko praleisdavau rašydama ilgus komentarus po mokinių rašiniais. Raštas man yra geresnis draugas nei liežuvis.
Nuo ko prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias?
Nuo dalyvavimo filologų konkursuose. Stodama į universitetą turėjau keletą respublikinių diplomų. Tiesa, trečiojo laipsnio, bet už publicistiką ir poeziją. Nuo biologijos perėjau prie publicistikos, o nuo jos – prie dar lengvesnės (man taip atrodė) poezijos. Įdomiausia, kad rašydama knygą kai ką jai rinkausi būtent iš pirmųjų publicistinių darbelių „O medis auga, šakojasi“ ir „Žyds juods, žyds raudons“. Medžiagą šiems rašiniams rinkau VIII–IX klasėse, ir štai po beveik dvidešimt metų ji man kuo puikiausiai pravertė. Esu dėkinga tiems mokytojams, kurie išmokė mane eiti ir klausti, stumtelėjo ieškoti ir parodė, kokia smagybė yra „Sinonimų žodynas“. Vėliau „radau“ ir kitus žodynus.
Prisiminkite pirmųjų laimėjimų akimirkas. Ar po įvairių apdovanojimų vis dar pavyksta nuoširdžiai ir entuziastingai džiaugtis net mažiausiais savo pasiekimais?
Jokios šlovės neprisimenu. Pamenu tik kaustantį siaubą, kad štai tuojau teks lipti į sceną ir kažką pasakyti. Skaityti savo ar kitų autorių tekstus yra paprasta, rašyti lengva, o štai kalbėti auditorijai aš taip ir neišmokau. Sulaukti įvairių apdovanojimų, aišku, labai smagu, bet tai yra kaip ledų porcija: greitai sutirpsta ir dar greičiau pasimiršta.
Rašyti pradėjote gyvendama Lietuvoje. Ar išvykimas į Briuselį pakeitė Jūsų kūrybą? Gal namų ilgesys kreipia mintį patriotinės poezijos link?
Nesu specialiai rašiusi jokios patriotinės poezijos. Esu mačiusi, kad tik Minske jauni poetai rašo patriotinius eilėraščius. Neseniai 1902 metų „Tėvynės sarge“ radau puikų apibūdinimą, kas yra tėvynės meilė:
Tėvynės meilė.
Jausmas, užvis labiausiai šildąs žmogų, visų gražiausis ir visų doriausis yra tai – tėvynės meilė. Jei tas įstatymas nebūtų paturiamas kas dieniniu stebūklu, apie kurį męs, kaip apie daugal kitų, anei pamislijame, tai žmonės pasiskubintų užgyventi vietas su švelnesniu klimatu, palikdami visai neužgyventus didelius žemės plotus. Galima numanyti, kokią nelaimę atneštų tas susirinkimas žmonių vienon vieton. Dėl pašalinimo tad tos nelaimės Apveizda pririšo, jei teip pasakysime, kojas kiekvieno žmogaus nepajudinamu magnesu prie gimtinio jo grunto: ledai Islandijos ir karšta smiltis Aprikos turi savo gyventojus.
Vertas pasistebėjimo ir tas, juogei kuo žemė kokio krašto yra prastesnė ir kuo aštresnis klimatas, arba, kas teipogi atsitinka, kuo daugiaus persekiojimų iškentėjo žmogus kokiame krašte, tuo jis meilesnis jam yra. 1902 metai, „Tėvynės sargas“ (cituojamas tekstas iš „Tėvynės sargo“ yra neredaguotas A. Žagrakalytės prašymu).
Lietuvoje kasmet praleidžiu bent po du mėnesius. Visi mano darbai yra Lietuvoje, todėl nesijaučiu išvažiavusi. Blogai tik kartais, kai turėčiau būti ten, tačiau negaliu. Išskirtiniam ilgesiui nelabai yra laiko: čia mano šeima, vaikai, šuo, gėlės. Taigi mano gyvenimas. Tuo reikia užsiimti, o ne dūsavimais.
Aš rašau lietuviškai. Neseniai išėjo 575 puslapių knyga. Visi žodžiai joje lietuviški, turint galvoje ir skolinius, ir tarmybes. Žodžių ten daug. Pavartykite: jei joje jokio patriotizmo nerasite, tai aš jau nebežinau, kaip jį dar demonstruoti.
Neseniai pasirodė Jūsų naujausia prozos knyga ,,Eigulio duktė: byla 117“. Tai knyga, kuri parašyta remiantis tikrais faktais. Kaip išsprendėte fikcijos klausimą?
Šioje knygoje fantazijos nėra. Visi faktai patikrinti. Tai, ko negalėjau patikrinti ar kuo abejojau, išbraukiau. Rašant man nekyla sunkumų. Jei jų būtų, ne rašyčiau, o eičiau daryti ką nors, kas sektųsi labiau. Ši knyga yra suliteratūrinta biografija žmonių, kurie gyveno, labai daug dirbo, o paskui tiesiog išnyko. Nenoriu, kad išnyktų. Rašiau, lyg norėdama už juos atkeršyti. Nežinau, ar pavyko, bet mano sąžinė jau šiek tiek ramesnė.
Jūs esate pavyzdys to, kad kryptingai darant mėgstamus dalykus galima pasiekti savo tikslą. O ko galėtumėte palinkėti studentams, kurie vis dar ieško savo tikslios krypties ir galvoja apie kūrybinį kelią?
Ačiū, malonu ir netikėta. Dažnai tų tikslų prisikeliu per daug, todėl juose susipainioju. Labai daug tikiuosi iš jaunesnių už save. Kai dirbau europinėje mokykloje, mačiau milžinišką skirtumą tarp mūsų kartų – jų akyse jokios baimės. Jokios. To supratimas man it kūju trenkė, todėl linkiu ieškoti, eiti, paklysti ir grįžti. Linkiu pasiklausyti, ką pasakoja tie, kurių tarp mūsų greitai nebebus. Saugoti save nešvaistant jėgų niekams ir nelaukti jokios šviesios ateities – patiems šviesti jau šiandien.
LEU