Praėjusių metų pabaigoje pasirodęs debiutinis iš Klaipėdos kilusios ir šiuo metu Vokietijoje gyvenančios Jolitos Herlyn romanas „Trys mano vieninteliai“ netruko patekti į populiariausių knygų dešimtuką. Sulaukusi tokio įvertinimo ir daugybės skaitytojų atsiliepimų, klausimų apie romano herojės tolesnio gyvenimo vingius, Jolita vėl panyra į fantazijas. Tačiau pirmojo romano tęsinys bus jos trečioji knyga, nes štai dabar knygynuose jau puikuojasi šviežut šviežutėlis antrasis šios žodžio meistrės romanas „Mano vyrai ir jų žmonos“, kuriame gvildenama meilės ir gyvenimo prasmės paieškų tema, netrūksta kelionių ir nuotykių, juokingų situacijų ir emocinių išgyvenimų. Įdomu tai, kad dalis šios knygos istorijų – galbūt net pačių keisčiausių – nėra išgalvotos. „Gyvenimas dažnai būna išradingesnis už mūsų fantaziją“, – intriguoja rašytoja ir kviečia į antrosios savo knygos pasaulį.
Papasakokite, ko gali tikėtis skaitytojai iš antrosios Jūsų knygos „Mano vyrai ir jų žmonos“. Ar tiesa, kad ją kurdama nemažai rėmėtės draugių patirtimi?
Antrąjį savo romaną dedikavau draugėms, išsibarsčiusioms po visą pasaulį ir vis dar ieškančioms savojo kelio. Esu dėkinga daugeliui jų ne tik už ilgametę draugystę, bet ir už tai, kad paskolino egzotiškiausius savo gyvenimo nutikimus mano herojės istorijai. Tad jei skaitytojai kurioje nors knygos vietoje pagalvos, jog taip nebūna, tegu turi omeny, kad, ko gero, taip kažkada kažkam išties nutiko. Gyvenimas dažnai būna išradingesnis už mūsų fantaziją… Bet romanas yra romanas – tai tikrai nėra kurios nors mano draugės autobiografija. O pagrindinė šios knygos, kaip ir „Trijų mano vienintelių“, tema – moteris ir vyrai jos gyvenime, meilė ir gyvenimo prasmės paieška.
Į kokias keliones leidosi naujos Jūsų knygos herojė Gintarė?
Kelionių šioje knygoje bus tikrai daug, bet nenoriu iš skaitytojų atimti netikėtumo efekto. Manau, kad romanas turėtų patikti Italijos gerbėjoms – skaitytojos į šią šalį ir jos vyrus galės žvilgterėti joje gyvenančių lietuvaičių akimis. Įspūdžius iš savo viešnagės pas studijų draugus Libane taip pat įpyniau į Gintarės istoriją. O kita telieka paslaptimi.
Jūs pati daug keliaujate. Kur keliavote dirbdama prie šios knygos ir kas Jums paliko įspūdį?
Kelionės man – tai pertraukos tarp rašymo, kai gyvenu tikrame, o ne savo herojų pasaulyje. Šiemet pirmą kartą aplankiau Tailandą. Man ši šalis labai patiko. Vos nusileidus Bankoko oro uoste, lyg iš dangaus nukrito epitetas „švelnumas“. Būtent tokią etiketę konservuodama kelionių prisiminimus užkabinčiau šiai šaliai.
O štai Izraelis – ne mano šalis. Lankiausi joje ne pirmą kartą, šįkart ji man pasirodė labai rūsti. Prieš dvidešimt metų išgyvenau Izraelyje dvasinę palaimą ir iš jo grįžau pakylėta, o dabar pamačiau, kaip iš religijos daroma komercija, kaip piligrimai lyg pamišę ant Jėzaus kapo akmens meta pašventinti ne tik plastikinius maišus (tikriausiai pilnus religinių relikvijų), bet ir savo akinius nuo saulės. Buvo sunku atsiriboti nuo tokios pasaulietiškumo invazijos. O gal pati kalta, kad šį kartą Jeruzalėje neišgyvenau dvasinio katarsio.
Vis dėlto labiausiai mane žavi mūsų su vyru kelionės motociklu po Europą. Šį birželį kirtome Prancūziją ir viename kaimelyje apsistojome labai keistuose svečių namuose. Trijų šimtų metų pastatas stebino ne tik interjeru (jis tikrai atras vietos kitoje mano knygoje), bet ir tuo, kad čia apsistoja gimdyvės ir pasaulį išvysta kūdikiai. Prancūzijoje galioja įstatymas, neleidžiantis moterims gimdyti namuose, jei nuo jų neįmanoma pasiekti ligoninės automobiliu per pusvalandį. Taigi norinčiosios gimdyti namų aplinkoje apsistoja šiuose svečių namuose, nes ligoninė nuo čia ranka pasiekiama, reikia tik tiltą per upę pereiti.
Pristačiusi pirmąją savo knygą turbūt sulaukėte daugybės atsiliepimų. Ar tai turėjo įtakos dirbant prie antrosios knygos?
Tiesą sakant, nesitikėjau, kad pirmoji knyga bus tokia populiari. Atsiliepimų sulaukiau daug. Bene dažniausias klausimas būdavo apie tolesnį Kamilės likimą. Tas klausimas mane paskatino imtis pirmosios knygos tęsinio. Bet tai jau bus trečiasis romanas. O antrasis kūrinys „Mano vyrai ir jų žmonos“ nieko bendra su pirma knyga neturi.
Per kiek laiko šįkart Jūsų mintys sugulė į knygą?
Naująją knygą rašiau septynis mėnesius.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų rašymo procesas.
Pirmiausia išsigryninu pagrindinę knygos idėją – ką noriu pasakyti skaitytojams, ką jie turėtų perskaityti tarp eilučių. Paskui sudėlioju pagrindinę siužeto liniją, bandau įsivaizduoti herojų portretus ir pradedu rašyti. Kai rašau, mano mintyse sukasi filmas. Vaizduotėje matau viską, ką aprašinėju. Antrasis etapas, kai siužetas sudėliotas, – emocijų, charakterių gilinimas. Trečiasis etapas – kalbos šlifavimas, tikslesnių ir skambesnių žodžių, įdomesnių metaforų paieška. Nuo pirminės knygos idėjos galutinis rezultatas skiriasi maždaug trisdešimt procentų.
Kas Jums yra rašymas? Kai kurie kūrėjai sako, jog rašo todėl, kad negali nerašyti…
Aš rašau tikrai ne todėl, kad negaliu nerašyti. Romano rašymas man yra valios aktas. Norint pasiekti rezultatą, būtina labai daug ir kantriai dirbti. Kartais labai nesinori. Daug mieliau skaityčiau, žiūrėčiau gerą filmą, o ne barškinčiau kompiuterio klavišais. Kartais taip pavargstu, kad pagalvoju, jog užbaigsiu šį romaną, ir viskas. Taip buvo ir šį kartą. Bet iš leidyklos „Alma littera“ gautas atsakymas, kad rankraštis jiems labai patiko, prilygo naujam energijos pliūpsniui. Naujas siužetas iškart pradėjo belstis į sąmonę ir tada nusprendžiau, kad sėsiu ir prie trečiojo romano. Tad skaitytojų pageidavimu jau tęsiu Kamilės istoriją. Ji kaip tik šiuo metu blaškosi po Peru. Kuriant šią dalį, man labai padėjo vyresnio sūnaus Karlo patirtis, mat prieš porą metų jis pakeleivingais automobiliais keliavo po Lotynų Ameriką ir lankėsi pas šamanus Amazonės džiunglėse.
Ką Jūs, kaip moteris, sukaupusi nemažai vertingos gyvenimo patirties, norėtumėte patarti ar palinkėti moterims, kurios vis dar ieško savo vienintelio?
Viltis temiršta paskutinė. Ir dar. Vienintelio paieškos tikrai neturi tapti nė vienos moters gyvenimo tikslu. Nebent tas vienintelis yra esminė paskata tobulėti. Mano manymu, yra daug svarbiau kurti darnius santykius su aplinkiniais: giminaičiais, draugais, bendradarbiais, kaimynais… O meilė… ji nutinka… arba ne.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Sauliaus Jokužio, Alionos Titarenko ir asmeninio Jolitos Herlyn archyvo nuotraukos