„Žaviuosi darbščia mūsų tauta“, – lietuves ir lietuvius giria Ieva Puriuškytė, kurią būtų galima vadinti Karoliukų karaliene. Nors be galo mėgo savo ankstesnį darbą ir tebėra mielai laukiama buvusių darbdavių svetur, vis dėlto ji pasirinko tolesnį gyvenimą sieti su gimtine ir tuo, kas ją pakerėjo dar vaikystėje, – karoliukais. Kurdama įvairius papuošalus, auksarankė Ieva Lietuvoje pasigedo rankdarbiams skirtų detalių įvairovės. Nusprendusi šią padėtį pakeisti, įkūrė įmonę „Beadshop“ – karoliukų ir rankų darbo aksesuarų parduotuvę. Nuolatinė naujovių paieška ir siekis tobulėti, nuoširdžios pastangos įgyvendinti visų besikreipiančiųjų pageidavimus, tikėjimas savo veiklos prasmingumu ir pasitikėjimas savimi – visa tai padėjo Ievai sukurti savitą karoliukų karalystę, kurioje detalių savo išskirtiniams darbams atranda net ir žymūs Lietuvos kūrėjai.
Ieva, papasakok, kokia buvai vaikystėje.
Vaikystėje buvau gana ramaus būdo, labai mėgau įvairią veiklą. Pirmoje klasėje pradėjau lankyti būrelius. Pirmasis ir pats mėgstamiausias buvo šokių būrelis. Šokome tautinius ir įvairius ritminius šokius. Dar lankiau muzikos mokyklą – mokiausi groti fortepijonu ir kanklėmis. Deja, fortepijono mokytoja kartą liepė pasirinkti muzikos mokyklą arba šokius, nes jautė, jog esu labiau atsidavusi šokiams nei muzikai.
Šokiai buvo mano mėgstamiausia veikla iki pat 12 klasės. Buvo labai liūdna, kai mūsų šokių vadovė, visko mus mokiusi nuo pat pirmos klasės, nusprendė išeiti iš darbo. Bet nepasidaviau ir toliau lankiau šokius kitame mieste. Toliau važinėjau su kolektyvu į pasirodymus, dainų ir šokių šventes. Akimirkos, praleistos su šokių būrelio kolektyvu, buvo pačios nuostabiausios.
Mokydamasi mokykloje dar lankiau dailės, pynimo iš vytelių būrelius. Pynimo mokytoja stebėjosi mano užmojais: aš norėjau pradėti pinti tik rimtus daiktus, pavyzdžiui, krepšelį vaisiams, saldainiams, gobtuvą dujų balionui, šviestuvą ir pan. Manęs nedomino žaisliukai iš šiaudų, nes jie atrodė nepraktiški, nepanaudojami buityje.
Dalyvaudavau įvairiose olimpiadose, vaidinimuose, skaitovų ir kitokiuose konkursuose. Labiausiai patikdavo komandinis darbas per konkursus.
Sakei, kad dar būdama maža mergytė ieškodavai, iš kur gauti karoliukų. Kaip apskritai tuo susidomėjai?
Karoliukais susidomėjau būdama 7 ar 8 metų. Pas mano kaimynę vis atvažiuodavo jos vaikaitė. Vieną kartą ji atsivežė smulkių karoliukų (biserio). Man jie be galo patiko – tokie smulkučiai, gražūs. Ir, svarbiausia, iš tų mažyčių karoliukų galėjai padaryti, ką tik nori. Draugė man jų davė ir parodė, kaip juos reikia verti ant valo. Kartu vėrėme bitutes, apyrankes ir kita. Nuo tada visus gautus kišenpinigius atiduodavau draugei prašydama jos atvežti iš miesto karoliukų. Mamai nieko nesakydavau baimindamasi, jog supyks, kad mokyklos pietums skirtus pinigus leidžiu karoliukams.
Mama mane augino viena. Be abejo, prisidėdavo ir tėtis, taip pat amžinąjį atilsį močiutė. Mes negyvenome vargingai, tiesiog niekada neišlaidaudavome, kad nereikėtų skolintis. Todėl daugiausia mano drabužių būdavo iš „turgelio“, t. y. vietos, kur prekiaujama padėvėtais drabužiais. Kiekvieną laisvą rytą eidavome į „turgelį“, ten vis rasdavome sau tinkančių apdarų. Ir vieną dieną radau palaidinukę, ko gero, indišką. Ji buvo visa nusiuvinėta smulkiais karoliukais ir žvyneliais. Sumokėjau už ją vos kelis litus. Viską nuardžiau ir turėjau tiek karoliukų… Visus juos laikydavau šokoladinių saldainių dėžutėse. Visada, kai tik kas atvažiuodavo į svečius su saldainių dėžute (o taip būdavo nedažnai), laukdavau, kada ta ji ištuštės ir galėsiu išrūšiuoti karoliukus pagal spalvas, dydžius. Ir visada, nuėjusi į „turgelį“, ieškodavau drabužių su karoliukais.
Kuo svajojai būti užaugusi? Kokius mokslus pasirinkai ir kaip Tau sekėsi?
Svajojau būti gydytoja, galbūt šeimos gydytoja. Dar labai domino aplinkosauga. Man labai įdomi žmogaus biologija. Taip pat gamta, kuri yra tobula, tik reikia mokėti ją suprasti. Nežinau, ar aš tai sugebu, bet stengiuosi. Kadangi aplinkybės sudėliojo gyvenimą, netapau nei gydytoja, nei aplinkosaugininke. Bet džiaugiuosi dėl to, kuo tapau. Tikiu tuo, ką darau. Gal banaliai nuskambės, bet iš visos širdies trokštu, kad pasaulis būtų gražesnis, nebūtų karo, bado, ligų ir visų kitų negandų.
Kaip atsitiko, kad šiandien vadovauji didžiausiam karoliukų verslui Lietuvoje?
Tiesiog pamačiau, kad Lietuvoje nėra didelės detalių, kurias moterys (ir, žinoma, vyrai) gali naudoti rankdarbiams kurti, pasiūlos. Iš tikrųjų Lietuvoje labai trūko madingų detalių, spalvų. Mano įkurta įmonė „Beadshop“ pirmoji pradėjo į šalį vežti žalvario, aukso, vario spalvos detales. Iki tol kitose parduotuvėse būdavo tik sidabro spalvos intarpų ir kitokių detalių. Aš pradėjau gilintis į adatėlių kokybę, į tai, kodėl vienos pajuoduoja, o kitos ne. Ir taip pamažu išaugo mano karoliukų karalystė.
Pamenu, kai tik atidariau pirmą (septynių kvadratinių metrų ploto) parduotuvytę, viena jauna klientė atsiliepusi telefonu draugei pasakė: „Aš esu toje karoliukų parduotuvėje, kur nieko nėra.“ Žinoma, išgirdus tokius žodžius buvo nesaldu, bet, kita vertus, tai paskatino dar labiau stengtis. Tad visi klientai, užėję į dabartinę parduotuvę, stebisi, pvz.: „Oho, kiek čia visko! Net nežinau, nuo kurio galo pradėti rinktis, man reikėtų čia praleisti mėnesį, kad viską apžiūrėčiau…“ Gerų atsiliepimų girdžiu kone kasdien. Tai labai glosto širdį ir skatina tobulėti. Dėl savo klientų ir klienčių galiu padaryti labai daug.
Tau patinka tai, ką darai?
Man labai patinka mano darbas. Myliu, netgi dievinu tai, kas mane supa. Visų pirma man patinka žmonės, kurie lankosi mano parduotuvėse. Aš laukiu ir mažyčių mergaičių, kurios bando susikurti kažką gražaus, laukiu ir solidžių damų, kurios gerai žino, ko nori, kurioms mūsų kolektyvas gali pasiūlyti išskirtinių rankų darbo papuošalų, pačių gražiausių akmenų. Man patinka padėti žmonėms ieškoti to, ko jiems trūksta, ko jie neranda, įgyvendinti jų norus. Dar labai džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau vyrų atranda mano stebuklingą krautuvėlę. Jie domisi papuošalų kūryba, gamyba ir apskritai rankdarbiais.
Ką manai apie lietuves auksarankes?
Lietuvės auksarankės ir, norėčiau pabrėžti, auksarankiai vyrai, yra pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis. Jos žino, ko nori, gerai jaučia madą, stilių ir jų tendencijas. Kiekviena turi savitą stilių ir jo pojūtį. Ir labai malonu, kai mūsų auksarankės jaučiasi laimingos, gavusios tai, ko ieškojo. Smagu, kad galime klientėms ir klientams atvežti tai, ko jiems reikia. Iš tiesų žaviuosi mūsų tauta. Turime labai daug darbščių ir nagingų žmonių ne tik rankdarbių srityje, bet ir visose kitose. Tikiuosi, mūsų auksarankės ir auksarankiai ir toliau nestokos gražių idėjų, kurs ir gamins tai, kas savita ir nuostabu.
Kokie karoliukai, detalės dabar yra patys populiariausi?
Jeigu atvirai, nėra tokios kategorijos, kuri būtų nepopuliari. Tiesiog kiekvienas klientas renkasi tai, ko jam reikia. Manau, kad reikia visko, nes kiek žmonių – tiek skirtingų nuomonių, stilių ir skonių. Vieniems patinka blizgučiai, kitiems – natūralūs akmenys, tretiems – metalinės detalės. Aišku, galima pastebėti tam tikrų tendencijų. Prieš porą metų visi ėjo iš proto dėl žalvarinių detalių. Dabar daugelis mieliau renkasi aukso spalvos detales. Kiekvienas sezonas turi savo spalvą ir nuotaiką. Bet kadangi mano parduotuvėje yra visko, klientai lengvai gali derinti viską tarpusavyje ir gauti nepakartojamą rezultatą.
Ką manai apie papuošalų gamintojų konkurenciją?
Stengiuosi į viską žiūrėti filosofiškai. Žinoma, nėra malonu išvysti savo gaminio kopiją, bet konkurencija visada skatina tobulėti. Pati žinau, kaip nemalonu, kai nukopijuoja tavo idėją (kai kurių karoliukų parduotuvių savininkai ar jose dirbančios merginos ateina, nusiperka vieną detalę, ir, žiūrėk, po kurio laiko tose parduotuvėse atsiranda tai, kas buvo mano sugalvota ir atvežta), bet dėl tokių dalykų karūna nukristi negali. Turi tiestis ir žengti pirmyn, sugalvoti ką nors dar įdomesnio. O mano parduotuvės yra atviros visiems. Visi auksarankiai yra laukiami, mylimi ir gerbiami. Žmonės atsirenka, kas yra kas. Vien kopijuodamas ilgai neužsibūsi šiame versle. Kaip ir visur kitur, būtina tobulėti.
Ar pati daug papuošalų gamini?
Kai tik pradėjau šį verslą, gaminau labai daug papuošalų, bet dabar viena tiesiog nespėčiau visko: gaminti, kontroliuoti parduotuvės veiklos, užsakinėti prekių, ieškoti naujovių. Todėl stengiuosi kiek įmanoma geriau išmokyti personalo merginas, suteikti joms pakankamai žinių ir stiliaus pojūtį, kad būčiau rami žinodama, jog jos darbą atlieka gerai ir klientės gauna kokybiškus, stilingus produktus. Bet prisipažinsiu: kai tik turiu laisvą minutę, griebiuosi kūrybos, nes taip atsipalaiduoju, išsivaduoju nuo neigiamų minčių, gaunu įkvėpimo ir daug teigiamos energijos.
Pradėjai kurti ir nuostabius atvirukus, puošti gėlėmis dėžutes. Iš kur semiesi idėjų?
Popieriaus menas mane sudomino prieš dvejus metus. Aišku, viskam reikia laiko, todėl labiau gilintis į jį pradėjau praeitą žiemą. Vasarą jau turėjau pakankamai aparatūros ir medžiagų, kad galėčiau pasinerti į šį meną. Pamažu bandžiau, kūriau, gilinausi. Ir dabar savo klientams galiu pasiūlyti ne tik profesionalią teorinę ir praktinę informaciją apie popieriaus meną, bet ir jo gaminių: rankų darbo kvietimų, vardų kortelių, dovanų dėžučių, sveikinimo atvirukų, įdomių dovanų kuponų ir įvairiausių kitokių gražių dalykų, kuriuos galima sukurti iš popieriaus ir karoliukų. Beje, norėčiau paminėti, kad daug įkvėpimo gavau iš vienos tada su manimi dirbusios merginos, kuri skrebinimą (popieriaus meną) išmano tikrai labai gerai. Esu dėkinga šiam perliukui, kuris atsirado mano gyvenimo vėrinyje. Be abejo, ir mano pačios noras tobulėti, mokytis, pažinti ir suprasti veda į priekį.
Ar pati mėgsti puoštis arba puošti savo gamintais papuošalais artimus žmones?
Aš labai mėgstu puoštis, bet dar labiau man patinka puošti kitus. Būnu laiminga, kai net ir mažyčiai gražūs poelgiai suteikia nors truputėlį laimės man rūpintiems žmonėms. Man patinka stengtis. Kiek pamenu, nuo pat vaikystės atkreipdavau dėmesį į smulkmenas ir detales. Man patikdavo derinti spalvas, formas, faktūras, nors nelabai daug žinojau apie stilių, madą. Bet manau, kad šis pojūtis atkeliavo iš mano giminės šaknų. Iš gamtos, šeimos, kuri mane sukūrė.
Išduok paslaptį, kokie įžymūs Lietuvos žmonės perka iš Tavęs karoliukų.
Labai malonu, kad mano parduotuvėse lankosi žinomi ir daug pasiekę savo srityse žmonės. Mano karoliukus perka garsus dizaineris Liutauras Salusevičius, kurį gerbiu ne tik už pasiekimus, bet ir už šiltą bendravimą, dizaineris Robertas Kalinkinas, kuris, kaip ir jo žmona, yra nuostabus, šiltas žmogus. Taip pat karoliukų čia perka stilistas Mantas Petruškevičius. Papuošalų dizainerė Elvyra Monginienė visada čia randa detalių savo įspūdingiems papuošalams. Simona Brazdžionytė ir dar daug kitų garsių kūrėjų taip pat lankosi pas mus. „Dalitavita“ gamina iš pas mane išsirinktų karoliukų išskirtinius papuošalus ir parduoda juos Ibizoje įkurtoje savo parduotuvėje. Labai daug auksarankių, kilusių iš Lietuvos (ir ne tik), realizuoja savo gaminius užsienyje. Ir bene kiekviename gaminyje galima rasti karoliukų ar kitų detalių iš mano parduotuvės! Argi tai nėra nuostabu? Esu be galo laiminga, kad tokie žmonės lankosi mano parduotuvėse ir randa tai, ką gali pritaikyti ir panaudoti savo kūriniuose.
Be to, džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie žurnalo „Karoliukai“, skirto visiems žmonėms, kurie neabejingi išskirtiniams rankų darbo papuošalams, grožiui, kūrybai, populiarinimo Lietuvoje. Nuoširdžiai ir šiltai bendraujame su jo įkūrėja Inesa Uktveriene.
Ar piktų ir nepatenkintų klientų būna mažiau negu nuoširdžiųjų?
Būna visko: ir malonių atsiliepimų, ir kritikos. Kiekvieną dieną pasitaiko nepatenkintų klientų. Pavyzdžiui, vieni sako, jog tam tikri akmenys per pigūs, kad būtų tikri, kiti – kad tam tikri karoliukai yra per brangūs ir panašiai. Yra ir labai teigiamai į viską žiūrinčių klientų, kurie džiaugiasi viskuo, ką randa mano parduotuvėse. Visada stengiuosi paaiškinti žmonėms visas subtilybes, kad jiems būtų aišku, ką perka ir ką gali su tomis detalėmis padaryti.
Manau, kad susidarius bet kokiai nemaloniai situacijai svarbu kalbėtis ir gebėti klausytis. Juk mes turime dvi ausis ir tik vieną burną. Ir didžiausią Dievo dovaną – kalbą. Tik reikia mokėti susikalbėti ir suprasti viską tinkamai. Man, kaip karoliukų imperijos įkūrėjai, svarbu išgirsti ir suprasti, ko žmonės tikisi ir nori, o klientams – išklausyti ir suvokti, ką mes, parduotuvės „Beadshop“ bitutės, norime jiems pasiūlyti ir duoti.
Ar sunku Lietuvoje turėti savo verslą, ar įmanoma iš jo gyventi?
Turėti verslą Lietuvoje nėra lengva. Turi stoti į akistatą ne tik su konkurentais, bet ir su valstybe. Be galo dideli mokesčiai, didelis nepasitikėjimas smulkiaisiais verslininkais dažnai verčia žmones viską mesti. Mažoji dalis dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje nori tau paaiškinti, ką darai ne taip, nurodo, kaip daryti. Daug kas nori tave pagauti, nubausti. O juk mes stengiamės, bandome kurti savo ir šalia esančių žmonių gerovę, nesvarbu, ar taisydami automobilius, ar užsiimdami karoliukų verslu, ar kepdami pyragus.
Turėdamas savo verslą, darai viską: plauni grindis, nešioji dėžes, ieškai prekių ir jas užsakinėji, bendrauji su klientais ir t. t. Bet tokie dalykai lieka užkulisiuose. Niekas to nepastebi ir neįvertina, visi mato tik galutinį rezultatą. Pamenu, buvo karšta vasaros diena, reikėjo atlikti daug įvairiausių darbų, be to, aptarnauti klientus, užsakyti prekių ir pan. Tada į parduotuvę atėjusios pažįstamos moters žodžiai mane pribloškė: „O kaip smagu būtų turėti tokį verslą: ateini, pasipuoši, pinigų dar uždirbi.“ Ir daugiau nepamenu, ką ji šnekėjo. Bet tikrovė yra tokia, kad rankų darbo papuošalais aš pasipuošiau tik šį pavasarį. Po penkerių metų veiklos nusprendžiau, kad pagaliau galiu sau leisti turėti rankų darbo papuošalų komplektą. Mat iki tol viską, ką norėdavau nešioti, tiesiog parduodavau…
Gyventi iš verslo įmanoma, jeigu labai daug dirbi ir atiduodi visą save. Tai nėra darbas nuo 8.00 iki 17.00 val. Visu tuo, ką darai, reikia gyventi, tikėti. Negali darbo dienos gale tiesiog užrakinti durų ir keliauti namo.
Kaip manai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti moteris verslininkė?
Niekada apie tai nesusimąsčiau. Galbūt reikia būti stipriai, mąstyti racionaliai, nepasiduoti emocijoms (jas ne visada mums, moterims, pavyksta kontroliuoti, bet reikia stengtis). Moteris verslininkė turi nepasiduoti neigiamai įtakai, eiti aukštai iškėlusi galvą ir pasitikėti savimi, tikėti tuo, ką daro (nors manau, kad tokios turi būti visos moterys, nesvarbu, kokia jų veikla). Moteris verslininkė turi žinoti, ko nori, privalo mokėti bendrauti su žmonėmis, juos gerbti, turi turėti įkvėpimo šaltinį ir palaikymą, atramą. Labai svarbu yra gerbti ir mylėti save, daryti viską, kas geriausia, viską, kas nuo tavęs priklauso. Tik padarius viską, kas tuo metu buvo įmanoma, širdis ir protas gali būti ramūs. Taip pat labai svarbios vertybės ir tradicijos (pvz., Kalėdų eglutės puošimas šventų Kūčių vakarą), kurios skatina daryti gerus darbus. Ir, svarbiausia, reikia nepamiršti, kad genialumo paslaptis – paprastumas.
Kam skiri savo laisvalaikį? Iš ko semiesi jėgų?
Stengiuosi laisvalaikį, kad ir kiek nedaug jo lieka, skirti savo brangiems žmonėms, kurie mane myli, vertina, palaiko ir stengiasi suprasti. Daugiau laiko norėčiau praleisti su mama, kuri mane augino, auklėjo, ugdė ir dabar yra stipriausias mano ramstis gyvenime. Turėjau be galo stiprią amžinąjį atilsį močiutę. Ji siuvinėdavo paveikslus. Jie būdavo tokie dideli, kad net uždengdavo kambario sieną. Turiu nuostabų krikšto tėtį, kuriam noriu skirti daugiau savo laiko ir dėmesio. Mano pačios tėtis man yra vidinės ramybės šaltinis, patarėjas. Ir mano dėdės, tetos, visi kiti giminaičiai yra nuostabūs žmonės. Be to, visai neseniai atradau dvi seseris ir dar vieną mamą. Jos – ne kraujo, o sielos giminaitės. Šiems visiems žmonėms noriu atiduoti viską, kas geriausia: nuo papuošalų iki dėmesio, supratimo. Ir, be abejo, labai svarbūs man yra draugai – nuoširdūs, tikri ir patikimi. Labai gera, kad ir kai kurie verslo partneriai tampa artimais draugais.
Turėdama daugiau laisvalaikio, prisigalvočiau įvairiausios veiklos: nuo knygų skaitymo, mokymosi, tobulėjimo iki sporto ir kelionių. Vis dėlto maloniausia laiką leisti bendraujant su teigiamos energijos nestokojančiais ir veikliais žmonėmis.
Kurį laiką gyvenai svetur. Ką ten veikei?
Taip, man teko gyventi Jungtinėje Karalystėje, Londone. Dirbau ten, kur ir norėjau, – parduotuvėje „The Body Shop“, Vestfildo (Westfieldo) prekybos cente, Stratforde, šalia olimpinio miestelio, kur pernai vyko olimpiada. Kadangi buvau dirbusi šio tinklo parduotuvėje Lietuvoje, išmaniau, rodos, viską: parduodamų produktų sudėtį, kaip reikia bendrauti su klientais, kaip išdėstyti prekes, kaip daryti makiažą ir rankų masažą, kaip pakviesti klientus užeiti į parduotuvę, sudominti ir t. t. Neieškojau darbo niekur kitur, tik ten.
Ar greitai pavyko įsidarbinti norimoje vietoje? Kaip sekėsi šiame darbe?
Kai pirmąkart nuėjau į tą parduotuvę ir padaviau savo gyvenimo aprašymą, man pasakė, kad nėra laisvų darbo vietų. Nuėjau antrą kartą ir paprašiau ten dirbančios merginos nesuplėšyti mano gyvenimo aprašymo ir perduoti jį parduotuvės vadovei. Ji nusišypsojo ir pasakė: „Taip, brangioji, visų gyvenimo aprašymus mes plėšome ir metame į šiukšlių dėžę. Bet tavąjį rytoj įduosiu vadovei tiesiai į rankas. Rytoj ji dirbs nuo 8.00 iki 15.00 val. Parduotuvė atidaroma 10.00 val. Būsiu ir aš. Lauksiu tavęs ir pakviesiu vadovę su tavimi pasikalbėti.“
Kitą dieną tiesiog bėgte bėgau į tą nuostabią parduotuvę. Ir gavau darbą! Parduotuvės vadovei labai patiko mano entuziazmas ir noras dirbti. Jau pirmą dieną visi žavėjosi, kaip aš sugebėjau bendrauti su kliente taip, kad ji prisirinko visko, ką jai rekomendavau. Nors mano anglų kalbos įgūdžiai tuo metu nebuvo itin geri, aš jai viską pasakojau iš širdies. Be to, gerai išmaniau apie produktus, žinojau, kas jai tiks ir patiks.
Mane darbe labai vertino, gerbė ir mylėjo. Ir dabar kolektyvas, su kuriuo dirbau, man rašo, kviečia į svečius ir labai manęs laukia. Pamenu, kai pasakiau, kad noriu išeiti iš darbo, grįžti į Lietuvą, visi labai nuliūdo. Kolegos surengė man išleistuvių vakarėlį. Ir viena mergina, britė, dirbanti kartu, pasakė: „Žinai, tu esi ypatinga, nes mes išleistuvių vakarėlių niekada nerengiame net tiems, kurie dirbo įmonėje kelerius metus.“ Iš jos lūpų tai nuskambėjo ganėtinai kandžiai, bet pati mintis man buvo kaip medus širdžiai.
Darbas toje parduotuvėje iš tikrųjų suteikė man daug patirties. Kadangi tuo metu tai buvo vienintelė įmonės „The Body Shop“ parduotuvė, įrengta pagal naujausius standartus, pas mus atvažiuodavo mokytis žmonės, įgiję franšizės teisę atstovauti šiai įmonei savo šalyse. Teko bendrauti su partneriais iš Kanados, Vokietijos, Ispanijos ir kitų šalių. Sutikau ir buvusią vadovę iš Latvijos. Ji nuoširdžiai didžiavosi, kad aš su visa komanda mokau verslininkus, kaip reikia dirbti įmonės „The Body Shop“ parduotuvėse. Prašė susisiekti su ja, kai grįšiu, žadėjo aukštas pareigas. Bet likau ištikima savo karoliukams.
Ar dar turi neįgyvendintų didelių svajonių?
Didžiausia mano svajonė – turėti stebuklingą lazdelę, kuria galėčiau padėti savo mylimiems ir artimiems žmonėms vienu mostu. Apie kitas svajones nenoriu pasakoti. Noriu pasilikti jas sau ir tikėtis, kad jos virs tikrove. O kai nors viena svajonė bus įgyvendinta, širdyje bus ramu, gera, tada galėsiu drąsiai apie ją papasakoti.
Ačiū už nuoširdų pokalbį.
Parengė Inesa Uktverienė
Fotografas Nerijus Šabanauskas