Retorikos mokytojas, autorius, lektorius, ugdomojo vadovavimo specialistas Donaldas Duškinas, sukūręs savo metodą – retoterapiją, skirtą savęs pažinimui mokantis kalbėti viešai, pastebi, jog su auditorijos baime susiduria daugiau nei 80 proc. visuomenės. Tačiau šis reiškinys, vadinamas sociofobija, kai bijoma kitų žmonių, ar glosofobija, kai nerimaujama ruošiantis viešam kalbėjimui, anot specialisto, gali įgyti visai kitų spalvų žinant, kokius veiksmus reikėtų atlikti.
Žmonių, kurie išgyvena nemalonius jausmus žinodami, kad turės kalbėti viešai, skaičiai yra įspūdingi.
Įvairūs autoriai, sveikatos centrai ar tyrimus atliekančios organizacijos pateikia tik truputį besiskiriančius duomenis. Tačiau, kalbant apie sociofobiją bei glosofobiją, akivaizdu, kad tai susiję su ne mažiau nei 75 proc. visuomenės. Ir, reikėtų pažymėti, įtakos viešojo kalbėjimo baimei neturi nei amžius, nei rasė, nei žemynas ar kiti socialiniai parametrai.
Daugiausia glosofobija kyla iš vaikystėje įgytos patirties. Tarkim, sakydamas eilėraštį žmogutis užsikerta, pamiršta žodžius, pasako ne tai, ką norėjo. Jei tuo metu jo situacija yra pakomentuojama, nuskamba juokas ar pašaipa, galima tikėtis, jog išlikęs prisiminimas ateityje bus suvokiamas kaip galima grėsmė. Kalbėtojas net ir suaugęs nevalingai jaus, kad nemaloni emocija, kaskart jam kalbant viešai, gali pasikartoti, todėl jis visomis pastangomis vengs rizikos.
Tiesa, žmogus įprastai bijo ne pačios baimės, o kažko labai konkretaus – komentaro, pašaipos, nuobodulio klausytojų veide.
Ar yra būdų įveikti viešojo kalbėjimo baimę?
Laikino pagerėjimo galima sulaukti pasitelkus tam tikrus pratimus, vizualizacijas, bet gilesniam sprendimui prireiks daugiau pastangų.
Žinoma, mintys, kurios mus valdo prieš pasirodymą auditorijai, yra labai svarbios. O baimė ir yra jų produktas. Nėra būdo visiškai eliminuoti baimę, bet kontroliuoti ją galime. Tai – ilgesnis sveikimo kelias.
Retorika yra laisvų žmonių menas. Tų, kurie patys savęs nebando pastatyti į nepatogią padėtį, bet atvirkščiai – jaučiasi komfortiškai neribodami savo emocijų ir nemenkindami savivertės, ją palaikydami.
Nuo ko reikėtų pradėti?
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra charizmatiškas, nes charizma – tai unikalumas ir įrodymų, jog nėra dviejų identiškų žmonių, turbūt pateikti nereikia (šypsosi). Mokytis retorikos yra tinkamas laikas bet kokiame amžiuje. Geriausių rezultatų pasiekiama treniruojantis grupėje, kuriai vadovauja profesionalas. Kartais tam, kad kuo labiau atsiribotum nuo neigiamos patirties, rekomenduojama net išvykti į užsiėmimus užsienyje. Balandžio pabaigoje kartu su sertifikuota sąmoningo kvėpavimo specialiste Agne Zinkevičiūte vesiu mokymus Madeiroje. Ir, neabejoju, pakeitus aplinką, būnant ten, kur daug malonių įspūdžių, greičiau atsipalaiduojama, tampa lengviau atsigręžti į save ir mokytis naudingų įgūdžių.
Labai įdomios yra Jūsų įžvalgos apie balso valdymą.
Dirbdami grupėse, analizuojame ir viešojo kalbėjimo baimės priežastis. Labai prasminga tai išsiaiškinti ir prie to dirbti. Retorika iš tiesų turi ryškią bendrystę su psichologija.
Ne vienas grupės narys yra pasipasakojęs, kad yra nepatenkintas savo balsu, jo tembru, tonu. Tačiau nerimaujančius noriu nudžiuginti – yra patikimų lavinimo pratimų, kurie padeda susikurti tokį balsą, kokio tik nori. Ir tai labai rimta.
Viską įmanoma pasiekti, bet, kaip ne kartą minėta, reikia perprasti specialistų siūlomas technikas, o vėliau – pasitreniruoti. O kaip geriau tai padarysi, jei ne kalbėdamas viešai? Pradėkite nuo mažų dalykų – kalbėjimo to paties siekiančiųjų grupėje, namuose artimiesiems, draugų būryje, per šventes ir t. t. Kuo dažniau viešai kalbėsite, tuo lengviau bus. Ir dar kartą primenu – baimės iš tiesų nėra. Ji – mūsų minčių produktas. Mokydamiesi retorikos, jos visiškai nepanaikinsime, bet išmoksime kontroliuoti.