Kelerius metus gyvuojantis Klaipėdos „Apeirono“ teatras rengiasi gastrolėms po didžiuosius Lietuvos miestus. Teatro kūrėjai žiūrovams žada pristatyti naujausią savo darbą − spektaklį „Žinduolių perėja“. Teatro režisierė Greta Kazlauskaitė sutiko atvirai pasikalbėti apie ypatingą teatro trauką, materialinės naudos atsisakymą pasineriant į meno pasaulio gelmes, norą kūryboje prabilti apie aktualias žmogiškąsias problemas, slepiamas pasąmonės kloduose, ir naujausią spektaklį „Žinduolių perėja“, kuriame nevengiama kelti klausimo: „Kas žmogus yra žmogui?“
Greta, pakalbėkime apie meilę… Šio jausmo būna visokio: pasiaukojančio, nuoširdaus, praktiško, apsėsto, draugiško, platoniško… O kokia meilė teatrui?
Teatras mano pasąmonėje yra stipriai personifikuojamas. Jis kaip savotiškas fluidas, susiformavęs iš patirtų stiprių emocijų, paaukoto sveiko proto ar pasiekto nušvitimo ir įgavęs mitinį pavidalą. Vidiniai dialogai su juo panašūs į žmogaus dialogą su fortūna. Taigi mano santykis su teatru labai prieštaringas. Kartais apima pojūtis, jog jis mane visiškai uzurpavo, tad ir norėdama pabėgti aš jau nebegaliu. O kartais aplanko supratimas, kad tai – tinkamiausias mano sielos išgryninimo ir išlaisvinimo būdas. Tačiau turiu pripažinti, kad teatras man − paslaptis. Aš negaliu likti abejinga su kiekviena diena vis gilėjančiai jo paslapčiai.
Lietuva kaip erdvė kūrybinei laisvei. Ar mūsų šalyje jos pakankamai? O gal norintys kurti − nykstantis reiškinys?
Manau, laisvės Lietuvoje pakankamai − visai kaip laukinėje gamtoje. Tu gali kalbėti, apie ką tik nori, niekas nedraudžia, tik nežinia, ar kas nors tavęs klausysis. Tačiau jei rėksi garsiai ir kalbėsi apie tai, ką dauguma nori girdėti, − tavęs klausysis didžioji dalis. Savo kelią renkamės mes patys. Tai juk − laisvė. Manau, kad norinčiųjų kurti ir kuriančių žmonių skaičius Lietuvoje yra stebinamai didelis. Kodėl stebinamai? Todėl kad valdžios požiūris į kultūros, kaip valstybės pamato, puoselėjimą yra gėdingas, o toliau viskas kaip tame posakyje: „Qualis rex, talis grex“ („koks karalius, tokie ir pavaldiniai“ – aut. past.). Taigi kūrėjai, nešantys sodrios meninės minties ir raiškos vėliavą, šitame krašte turi gyventi itin asketiškai, stipriai tikėdami savo idėja kaip tikri misionieriai. Reiškiu jiems pagarbą ir palaikymą.
Šiais laikais dažnam itin aktuali materialinė nauda. Kaip nutiko, jog nusprendėte pasirinkti meną, kur materialinę naudą nurungia dvasinis penas?
Tikriausiai toks mano gyvenimo scenarijus. Jau ketvirtoje klasėje pajutau bepradedančią reikštis fobiją skaičiams. Priežasčių niekas nepaaiškino, bet formalus matematikos pamokų lankymas ir gyvenimas kuriant savo matus padarė didelę įtaką besiformuojančiai pasaulėžiūrai bei pasaulėjautai. Iki šiol galiu tik suvaidinti, kad skaičiuoju grąžą. Pinigai lygiai taip, kaip ir skaičiai, man kelia įtampą. O mūsų aplinkos daiktus interpretuoju kaip sužmogintą gamtą, kurioje, priešingai nei natūralioje, viskas paklūsta ir tarnauja žmogui.
Režisuojate spektaklius Klaipėdos „Apeirono“ teatre. Teatras nuo seno siejamas su laisvalaikiu, pramogomis. Tačiau ne paslaptis, jog tuo nesivadovaujate − kūryboje iškeliate opias asmenų, visuomenės dilemas. Kodėl būtent toks kelias?
Nes apie problemas būtina kalbėti. Dauguma žmonių vengia kalbėtis apie problemas, vengia akistatos su nepatogiomis emocijomis. Tačiau reikia suprasti, jog, jei nusigręžiame nuo problemos, ji nedingsta. Priešingai, jei jos neišsakome, neapsvarstome, ji bręsta mumyse ir virsta veiksmu, kuris dažniausiai pasižymi agresyvumu savo paties ir pasaulio atžvilgiu. Teatras šioje situacijoje gali tarnauti kaip savotiškas akistatos ir savianalizės laukas. Noriu, kad žiūrovo ir aktoriaus akistata išprovokuotų bendrą išgyvenimą ir apsivalymą.
Kokia žiūrovo misija tokio pobūdžio spektaklyje?
Pažinti ir pripažinti save esant visokį bei sužadinti mintį kažką keisti.
Kovo 17 dieną į Kauno kamerinį teatrą, o vėliau ir į sostinę žadate atvežti spektaklį „Žinduolių perėja“. Pavadinimas paslaptingas, o turinys? Kas jame?
Žiūrovai išvys pagrindinės spektaklio veikėjos akistatą su savo sąmonės agresoriais priimant lemtingą sprendimą. Tai panašu į abejotiną sprendimą priėmusios sielos kelionę per skaistyklą, kurioje susiduriama su prieštaromis, kaltėmis, savo akluoju „aš“ ir tuo „aš“, kuris dar tik ruošiasi gimti. Tačiau tariamoje realybėje yra vienas didelis pliusas − ji fiktyvi. Vadinasi, viską dar galima pakeisti, juk žmogus visada turi daugiau nei vieną alternatyvą.
Trauminės abortų patirtys, motinystės instinktų defektai, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas bei daug kitų temų viename spektaklyje. Atrodytų, kad „Žinduolių perėjoje“ apžvelgsite žmogiškojo gyvenimo „evoliuciją“. Kuo šios temos aktualios?
Jeigu spektaklyje būtų kalbama apie evoliuciją, sakyčiau, kaipgi tai gali būti neaktualu? Tai tas pats, kaip sakyti, kad žmogui neaktualus jo progresas. Ypač dabar, kai visur it verdiktas girdima mintis apie tai, jog evoliucija sustojo. Mes stovime vietoje: sporto šakose rekordai tepagerinami puse milisekundės, geriausi meno kūriniai jau sukurti, žmonių kūnai vis dažniau apsigimsta ir taip toliau. O juk tai, kas stovi vietoje, anksčiau ar vėliau ima smirdėti.
Tačiau šiame spektaklyje veikiau kalbama apie tai, kas žmogus yra žmogui. Keliamas klausimas: ar suvokiame gylį mus siejančius ryšių, kurie išsiraizgę tarp įvairiausių aplinkybių ir mūsų gyvenimo. Kodėl mes juos nutraukiame? Kodėl esame rūšis, žudanti savo rūšį? Ir kiek brangiai kainuoja perėjimas nuo rūšinio individo į baigtinę, tai yra suvokiančią savo baigtį, būtybę? Motinos ir negimusio kūdikio santykis šiuo atveju yra veikiau aplinkybė. Tačiau prie to galime priskirti ir santykius su šeimos nariu, draugu, priešu. Nesvarbu, kurį iš jų pasirinksime, svarbiausia viso to dalis yra pats ryšio nutraukimo veiksmas. Tai itin aktualu, nes šių dienų žmonės ne tik lengvai nutraukia santykius, bet ir nebemoka užmegzti ryšio su žmogumi. Žmonių tarpusavio santykiai tampa fikcija. Taigi kas dabar žmogus yra žmogui? Baisus posakis: „Homo homini lupus est“ („Žmogus žmogui − vilkas“ – aut. past.), bet dar baisesnė frazė būtų: „Žmogus žmogui niekas.“
Kokioje „perėjoje“ žinduoliai dabar? Kur link jie eina?
Link suvokimo. Aš visada tikėsiu, kad žmogus juda link suvokimo.
Parengė Berta Banytė
Lauryno Butkevičiaus, Eglės Sabaliauskaitės, Monikos Penkutės nuotr.