„Yra tokia magiška, mistiška meno erdvė, kuri gali sujungti labai skirtingus žmones ir labai skirtingus miestus. Tai – kinas“, – tikina kino režisierius Donatas Ulvydas, Kauną laikantis savo svajonių miestu. Pokalbis su Donatu apie filmą, kurio scenarijus veste atvedė į Kauną, „Žalgirio“ buvimą laisvės šaukliu bei kauniečių pasididžiavimą savo miestu.
Kaip kilo mintis filmą „Emiliją“ filmuoti būtent Kaune?
„Emilija“ nebuvo užsakymas su nurodymu filmuoti konkrečiame mieste. Nebuvo ir taip, kad sėdėtume ir galvotume, jog norime kurti filmą būtent čia. Viskas prasidėjo nuo scenarijaus, kuris buvo sugalvotas labai lietuviška tema. Kalbantis apie tą laiką, kai po ilgos stagnacijos pradėjo rastis laisvės šauklių, kai pagaliau gimė tai, ką mes šiandien vadiname laisve. O laisvė iš dalies gimė būtent čia – Kaune. Tad scenarijus tarsi pats atitempė mus į Kauną.
Kaunas yra vadinamas studentų, akademine, kultūros sostine. O su kuo Kaunas susijęs Jums?
Manau, kad neatsirastų Lietuvoje žmogaus, kuris nepasakytų, kad su krepšiniu. Su visa derama pagarba kitoms komandoms, manau, kad Kaunas yra krepšinio sostinė ir „Žalgiris“, jo laisvės įkūnijimas ir be galo reikšmingų pergalių prieš CSKA išsikovojimas yra neatsiejama mūsų, lietuvių, genofondo dalis.
Taip pat Kaunas atlieka didžiulį vaidmenį visuose svarbiausiuose Lietuvos istorijos puslapiuose. Taigi ir kultūrinis, ir politinis Kaunas yra didelis brolis visai Lietuvai, ir, mano manymu, jis tiesiog savaime svarbus kiekvienam iš mūsų.
Visi esame girdėję įvairių stereotipų apie kauniečius. O ką manote Jūs?
Filmuodami „Emiliją“ Kaune turėjome labai daug reikalų su kauniečiais. Keliavome nuo viešbučių iki policijos, nuo savivaldybės iki paprastų žmonių, nuo aktorių iki savanorių. Visomis prasmėmis. Ir po viso to drąsiai galiu pasakyti – Kaunas, palyginti su Vilniumi, yra labai neišlepęs miestas. Čia lengva tartis, žmonės nėra priešiškai nusiteikę, jie girdi tavo prašymus. Jie girdi, jei tu sakai: „Atsiprašau, gal galite čia nestatyti automobilio?“ Kauniečiai nepavargę nuo kino, galbūt priešingai – pasiilgę jo. O galbūt tiesiog dar labai atviri. Atviri naujoms idėjoms, naujam vėjui, naujam judesiui. Visur, kur pasisukome filmuodami „Emiliją“, mes sutikome gerą energiją. Kaune dar sklando tas nepatirtas, dar nenuvalkiotas kino jausmas, ir labai smagu pajusti, kad būtent čia tu gali daug daugiau, nei tikėjaisi.
Žmonės čia tiesiog šilti. Ir jeigu kuriami kokie nors sportiniai anekdotai apie sportinę aprangą, aš manau, kad šiandien tai tėra labiau folkloras. Kauniečiai labai šilti, čia žmonės daug ką daro tiesiog iš idėjos. Tas nuoširdumas paperka. Čia gera, čia paprasta, čia žmogiška.
Kokius pokyčius pastebite Kaune, žvelgdamas iš vilniečio perspektyvos?
Iš tikrųjų, kad ir kaip būtų keista, labiausiai įstringa architektūra. Ir vis dar negaliu suprasti kodėl. Ar tai yra todėl, kad jos yra mažiau nei Vilniuje ir ji labai suspindi tarp senų pastatų, ar todėl, kad ji iš tikrųjų yra truputį drąsesnė. Bet galima pastebėti, kad pavienių, kaip atskirų spindinčių žvaigždučių, pilkuose rajonuose atsirado labai gražių architektūrinių sprendimų.
Kai buvau mokinys, maniau, kad ateityje gyvensiu Kaune ir tik Kaune. Tada man atrodė, kad tai yra pats gražiausias miestas pasaulyje. Manau, kad labai daug kas iš mūsų yra sirgęs šia liga, ir tikiu, jog šiandien čia gyventi yra labai smagu!
Kaip įsivaizduojate Kauną po 10 metų?
Aš manau, kad iki to laiko Kaunas dar labiau priartės prie Vilniaus. Atstumas tirpsta labai greitai, ir ateityje jis bus dar mažesnis tiek kilometrais, tiek ir minutėmis. Tai sujungs miestus taip, kad nebebus problemos gyventi Kaune ir dirbti Vilniuje, arba atvirkščiai.
Taip pat manau, kad ateityje Vilniuje gali tiesiog pritrūkti oro ir netgi kūrybinės agentūros nuspręs persikelti į Kauną, ieškodamos naujo potencialo, naujo akiračio. Tiesiog jaučiu, kad tai artėja, tačiau tuo pat metu netikiu, kad po dešimties metų išvysime daug stebuklų, jei patys jų nedarysime.
Ko palinkėtumėte Kaunui bei kauniečiams?
Nuoširdžiai palinkėčiau Kaunui nesakyti, kad ir Kaune galima gyventi. Nes tai yra savaime aišku. Reikia ne kompleksuoti, o didžiuotis. Kaunas turi kuo didžiuotis. Čia yra gera.