Pradinis / Žmonės / Rimantas Kaukėnas: „Paramos fondas man – kaip bažnyčia“

Rimantas Kaukėnas: „Paramos fondas man – kaip bažnyčia“

Sergančių vaikų aprūpinimas trūkstama medicinos įranga, nekompensuojamais vaistais, ligoniukų užimtumo didinimas organizuojant jiems renginius, malonias veiklas ir apgaubiant dėmesiu, jų svajonių įgyvendinimas… Tai ir dar daugiau labdaros ir paramos fondas „Rimanto Kaukėno paramos grupė“ daro dėl vieno tikslo – palengvinti gyvybei pavojingomis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą. Padėti jiems išgyventi sunkios diagnozės traumą, ilgą gijimo kelionę ir pripildyti vaikų gyvenimą šviesos. Fondo steigėjas Rimantas Kaukėnas džiaugiasi, kad geradarių dėka per aštuonerius metus pavyko nuveikti išties daug, ir nė negalvoja sustoti.

Kaip kilo idėja įkurti paramos fondą sergantiems vaikams?

2012 metais fondas buvo įkurtas bendradarbiaujant su Lietuvos krepšinio federacija. Tuo metu Lietuvos rinktinės žaidėjams buvo suteiktos visos galimybės užsiimti labdara ar kita visuomenei naudinga veikla, o ši paramos kryptis man buvo labai jautri ir prasminga, mane papildė visokeriopai.

Imtis to iš dalies pastūmėjo ir asmeniniai išgyvenimai šeimoje, susiję su baisia diagnoze. Džiaugiuosi, kad tuo metu nesustojau, kad žmonės noriai jungėsi prie fondo veiklos, padėjo ją vystyti. 2020 metų vasario pradžioje fondui suėjo net aštuoneri metai! Kartu su rėmėjais, savanoriais, kitais nuostabiais žmonėmis nuveikėme tikrai labai daug. Ir aš nesiruošiu sustoti. Fondas man – kaip bažnyčia. Matyti vaikus, jų šypsenas, didelę viltį pasveikti – tai yra mano motyvacija eiti pirmyn, nesustoti.

Kokie buvo tie aštuoneri fondo gyvavimo metai?

Kiekvieni metai buvo prasmingi, vis daugiau žmonių jungėsi prie mūsų veiklos, suteikė paramą vaikams. Per aštuonerius metus matėme šimtus vaikų, jų šypsenų, viltingas akis. Pastaraisiais metais parama padidėjo tris kartus. Žinoma, tobulėjimui ribų nėra – augsime, didinsime paramą mažiesiems pacientams.

Kiek žmonių dirba kartu su Jumis, siekdami palengvinti sunkiomis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą?

Mūsų yra labai daug. Kaip ir minėjau, mūsų rėmėjų, savanorių vis daugėja, veiklos apimtys didėja. Fondas šiuo metu turi tris darbuotojus, kurie nuo ryto iki vakaro rūpinasi jo reikalais. Tai branduolys, aplink kurį yra šimtai geradarių. Nė vienas nemėgstame to vadinti darbu, bet iš tiesų tai yra darbas, reikalaujantis daug energijos, didelės emocinės ir fizinės ištvermės. Džiaugiuosi, kad veikla pritraukia daug stiprių asmenybių, savo srities profesionalų, kurie savanoriškai prisideda prie fondo misijos.

Su kokiais sunkumais susiduriate šioje veikloje?

Didžiausias sunkumas mūsų veikloje, žinoma, yra netektys. Mes kovojame, o JIS (vėžys) kartais iš mūsų pasijuokia. Būna labai apmaudu, kad tokie maži, kupini optimizmo vaikai pralaimi sunkioje kovoje. Akimirkai apima bejėgiškumas, didelis pyktis, bet supranti, kad padaryti dar turi labai daug, negali sustoti. Šeimoms reikia palaikymo, reikia paramos, reikia paprasčiausios vilties…

Ar kada pagalvojote, kad valdžios atstovai skiria per mažai dėmesio šiai problemai spręsti?

Pagalvojame, kai tenka pakovoti dėl vaikų ar suaugusiųjų gyvybės. Pagalvojame, kai mes, Lietuvos fondai, turime pasirūpinti ligoninėje esančiomis patalpomis… Kai mes, fondai, turime siųsti sveikatos specialistus tobulintis į užsienį, kai turime prašyti valstybės kompensuoti vaikui ar suaugusiajam gyvybiškai reikalingus vaistus ir to nepadaroma, kai tenka pirkti vaikams medicinos įrangą ir kitas slaugai reikalingas priemones. Pagalvojame… Bet kadangi mes tikrai turime ką veikti, kartais net pamirštame apie tai pagalvoti…

Turbūt tokioje veikloje itin svarbus šeimos palaikymas?

Manau, gyvenime užsiimant bet kokia veikla visada reikia palaikymo, abipusio supratimo. Mano šeima mielai įsitraukia į fondo veiklą, duoda patarimų, pastabų. Supranta, jei kartais tenka laiką su jais iškeisti į labdaringą veiklą. Tai tampa puikiu pavyzdžiu ir praktika vaikams: galima ugdyti jų sąmoningumą, parodyti, kad padėti gali kiekvienas ir kad tai daryti reikia.

Galbūt galite pasidalyti istorija, kuri Jums labiausiai įsiminė ar kažko pamokė?

Kiekviena istorija yra įsimintina, labai skirtinga, verčianti susimąstyti. Mūsų veikloje sutinkami vaikai ir jų tėvai yra stiprybės, drąsos pavyzdys, kiekvienas jų duoda labai daug pamokų mums, kiekvienas susitikimas virsta giliais apmąstymais. Onkologinė liga smogia visa jėga ir duoda suprasti, kad gyvenimas tik vienas, kad turime mėgautis juo ir kas yra tikrosios problemos.

Kartą su vieno Lietuvos krepšinio klubo draugais nusprendėme aplankyti Kauno klinikų vaikų onkologijos skyrių ir išpildyti visų tuo metu jame gulėjusių vaikų svajones. Kai vienas komandos draugas nešinas dovana jau žengė pro palatos duris, iš jos išbėgo gydytojai ir verkianti mama… Mums nusviro rankos, komandos draugui iš rankų iškrito vaikučio išsvajota dovana… Buvome pritrenkti… Ko gi mes visada laukiame?..

Kita pusė – sėkmingos istorijos, kai vaikas, kuriam gydytojai buvo pasakę, kad jam gyventi liko vos kelios savaitės, po metų dalyvauja didžiausiuose Lietuvos sporto renginiuose – maratonuose, velomaratonuose – ir įveikia distancijas su „Aplenkime vėžį“ komanda…

Visa tai yra įsimintina ir tampa vertingomis pamokomis.

Lietuva – krepšinio šalis. Kaip manote, ar Jums būtų pavykę į fondo projektus, labdaros renginius, kitas veiklas įtraukti tiek daug žinomų žmonių, jeigu nebūtumėte garsus krepšininkas?

Lietuvoje gerai žinomi veidai yra tokie patys žmonės kaip visi – jie turi širdį, supratimą. Kiekvieno jų gražus darbas gali užkrėsti tūkstančius. Jie tai žino ir nelieka abejingi. Manau, kad visai nesvarbu, ar tai yra geriau žinomo asmens įkurtas fondas, ar tiesiog puikių žmonių sukurta organizacija. Mūsų visų tikslas vienas ir tas pats. Žinoma, neslėpsiu, kad būnant populiariausios Lietuvoje sporto šakos atstovu man galbūt yra lengviau užkalbinti ir įkalbinti prisidėti, bet manau, kad jie tai daro būtent dėl vaikų, dėl pačios kilnios idėjos, dėl pasitikėjimo. Jie visi yra nuostabūs žmonės, kuriems dėkingas liksiu amžinai.

Ar tai, kad esate sportininkas, leidžia lengviau siekti užsibrėžtų tikslų?

Tikrai taip. Sporto išugdytos savybės labai praverčia tokioje veikloje. Tai maksimalizmas, ryžtas, psichologinė stiprybė, siekiamybė daryti geriau, daugiau. Yra ir daug kitų emocinių, fizinių veiksnių, padedančių šioje veikloje.

Jeigu ne krepšinis, kokią kitą sritį būtumėte pasirinkęs?

Jeigu kalbėtume apie sportą, tai būtų futbolas arba daugiakovė. Jeigu atitrūktume nuo sporto, mane visada domino finansai, ekonomika.

Labai daug Lietuvos vaikų svajoja būti krepšininkais. Kokios savybės svarbiausios šiame sporte?

Sportininkas turi turėti daug motyvacijos, norėti dirbti daugiau už kitus. Jeigu kažkas pasako, kad galbūt dirbi per daug, bando tave pristabdyti – turi jiems parodyti, kad dirbti reikia dar daugiau. Tik per sunkų darbą ateina rezultatai.

Inesa Uktverienė

Fotografai – Nerijus ir Gintarė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top