Pradinis / Lietuviai svetur / Neurokoučerė Rūta Mikulėnaitė: „Patyriau, kad tikrai įmanoma išlipti iš bet kokios gyvenimo duobės“

Neurokoučerė Rūta Mikulėnaitė: „Patyriau, kad tikrai įmanoma išlipti iš bet kokios gyvenimo duobės“

Kad ir kaip aukštai karjeros laiptais žmogus užkoptų, ateina metas, kai pakviečia gamta. Pakviečia atsisakyti nereikalingo triukšmo, beprasmiško bėgimo ir įsiklausyti į save. Būtent taip nutiko Ženevoje gyvenančiai neurokoučerei ir gamtos terapijos gidei Rūtai Mikulėnaitei.

Rūta Mikulėnaitė

Kokie vėjai Tave atpūtė gyventi į Ženevą?

Kelias buvo gana ilgas ir neplanuotas. Visų pirma, darbavausi Ispanijoje, užsidirbau šiek tiek pinigų magistrantūros studijoms savo svajonių šalyje Prancūzijoje. Įstojau į Sorbonos universitetą studijuoti tarptautinio verslo trimis kalbomis – prancūzų, ispanų ir anglų. Baigusi magistrantūros studijas Paryžiuje, atlikau praktiką vienoje amerikiečių technologijų kompanijoje.

Padirbėję šioje kompanijoje, daugelis svajoja pereiti į įmonę, kuri yra rinkos lyderė. Kai mano praktika baigėsi, ši įmonė svarstė dėl ilgalaikio darbo pasiūlymo. Per tą laiką aš nusprendžiau pabandyti rasti darbą pas rinkos lyderius, tačiau tokia galimybė buvo tik Šveicarijoje, Ženevoje. Labai nustebau, kai mane priėmė.

Paradoksalu, nes tuo metu aš buvau miesto mergina, man labiau rūpėdavo savaitgaliais vaikščioti po parduotuves, nueiti į muziejų ar kavinę. Labai norėjau likti gyventi Paryžiuje, net rezgiau planus, kaip gyvensiu jame, o dirbsiu Ženevoje. Visgi galiausiai nusprendžiau pabandyti gyventi Ženevoje.

Išties kelelis iki Ženevos tolimas, nė parduotuvių nesinorėtų. O kokiais keliais šiandieną vaikštinėji? Ką juose atrandi?

Labiausiai man patinka vaikščioti mažai žinomais takais, kur kuo mažiau žmonių ir dar mažiau civilizacijos ženklų. Labai traukia kalnų ežerai: kai žygio metu pamatau ežerą, džiaugiuosi kaip maža mergaitė. Mėlynieji kalnų ežerai man atrodo kaip planetos akys, kurios kantriai žiūri į mūsų, žmonių, išdaigas. Būna, tiesiog pasiimu žemėlapį, susirandu mėlyną tašką jame, o tada jau ruošiuosi į žygį. Kartais miegu atokiuose kalnų nameliuose, kartais susirandu slaptą vietelę ir ten įsikuriu nakvynės vietą, miegu palapinėje ar po atviru dangumi. Kai kalnuose leidžiasi ir kyla saulė, man dainuoja širdis.

Vaikščiodama gamtoje atradau ramybę, pradėjau suprasti save ir suvokiau, jog žmogui nieko nereikia, kad būtų laimingas: užtenka tik būti, būti visa savo esybe. Žmogus, gaudamas galimybę gyventi, taip pat gavo galimybę pamatyti, kas yra laimė būti. Gamta turi galią mums tai parodyti, priminti.

Kai matai neaprėpiamą gamtos grožį, supranti, kad visos žmogaus kančios, pykčiai, nusivylimai yra beprasmiai. Švaistydami laiką jiems, neturim laiko pamatyti paprastų dalykų, pavyzdžiui, kaip teka saulė, krinta snaigės, išgirsti, kaip šlama žolės, čiulba paukšteliai. Aš tikiu stebuklais, o gamta mums primena apie juos kiekvieną akimirką.

Esi neurokoučerė ir gamtos terapijos gidė. Gal gali išsamiau papasakoti, kokia tai profesija?

Sujungiau dvi savo didžiausias aistras – veiklas gamtoje ir asmeninį žmogaus tobulėjimą – ir įkūriau judėjimą „Be Outside Coaching“. Pagal žmogaus pageidavimą teikiu arba koučingo (konsultuojamasis ugdymas – red. past.), arba gamtos terapijos, arba abi paslaugas. Taip pat organizuoju žygius. Aš esu koučerė, gamta taip pat yra koučerė, nes koučingo, kaip ir gamtos, tikslas – parodyti žmogui kelią. Atsidūręs gamtoje, žygiuodamas per kalną ar užsiimdamas miško terapija, asmuo suvokia, kad gali daug daugiau, nei manė, nei kažkas jam sakė. Man labai svarbu, kad kiekvienas žmogus pats suvoktų savo potencialą, norus ir jų siektų išlaikydamas savo autentiškumą. Tai ir stengiuosi pasiekti savo darbu.

Koks buvo Tavo kelias iki koučingo?

Dirbau didelėje įmonėje rinkodaros, verslo plėtojimo, pardavimo srityse. Dabar toje pačioje įmonėje esu neurokoučerė. Individualiai konsultuoju jos darbuotojus savęs pažinimo, mąstysenos, efektyvumo, streso, pokyčių valdymo ir kitomis temomis.

Kokios aplinkybės lėmė, kad pasukai būtent šiuo keliu?

Gyvenimo kelyje turėjau įkopti į nemažai asmeninių kalnų. Anksti praradau brangius žmones, tuo metu nežinojau, kaip su tuo tvarkytis, ir išsiblaškiau. Atrodė, kad gyvenimas yra arba balta, arba juoda. Kitų spalvų nebemačiau. Prisipažinsiu, dažnai jausdavausi esanti viena šitame pasaulyje ir buvau beprarandanti viltį kada nors užčiuopti laimę. Bet vis ieškojau, lipau į kalną. Atrodė, vienas žingsnis į priekį, du atgal. Labai norėjau ir stengiausi rasti atsakymus į man rūpimus klausimus, paskui pamažu augau. Galiausiai artimi draugai ėmė mane skatinti imtis šios veiklos, nes juos įkvėpdavau savo kalbomis. Dabar matau didžiulę prasmę šiame darbe, nes savo kailiu patyriau, kad tikrai įmanoma išlipti iš bet kokios gyvenimo duobės, ir supratau, kad to nebūtina daryti vienam.

Ką pati šiame kelyje atradai?

Atradau daug naujų dalykų. Vienas pagrindinių – supratimas, kad įmanoma suvokti ir išmokti valdyti savo emocijas. Kitas labai svarbus dalykas – supratimas, kad kiekvienas esame savo gyvenimo vadovas. Taip pat suvokiau, kad tapimas savo paties geriausia versija man yra pirmenybė. Šis tikslas ne tik suteikia stiprybės, laimės, susikaupimo eiti į priekį, bet ir turi neįkainojamą grįžtamąjį ryšį: kuo geresnė savo pačios versija esu, tuo geriau sekasi santykių, darbo, sveikatos, laisvalaikio srityse. Suvokimas, kaip veikia žmogaus smegenys, – labai svarbus atradimas. Juo kryptingai naudojuosi kiekvieną dieną.

Šiais laikais pasaulis pilnas gyvenimo mokytojų, kurie ne visada turi reikiamų žinių rodyti kelią kitiems ir todėl savo mokinius netgi paklaidina. Papasakok, kaip įgijai kvalifikaciją.

Taip, iš tikrųjų tokių „mokytojų“ egzistuoja (juk visose srityse yra įvairaus plauko specialistų), todėl patarčiau atsargiai rinktis mokslo šaltinį. Kažkodėl šiais laikais daug kam atrodo vertybė gydyti savais metodais, norima mokyti vadovaujantis savo patirtimi ir nuomone. Tačiau kitam žmogui tai nebūtinai veikia, nes kiekvienas esame skirtingas, nėra dvejų tokių pačių smegenų. Rinkdamasi kvalifikaciją daug domėjausi, klausiau žmonių, patyrusių šioje srityje, taip pat įkvėpė vieni mokymai apie augimo mąstyseną. Kreipiausi į neurologijos institutą, kuris sukūrė tuos mokymus, ir pasirodė, kad jie ugdo koučingo specialistus. Šis institutas dirba su pasaulyje žinomais neurologais ir šias žinias naudoja koučeriams rengti. Kvalifikacija kainavo nemažai finansinių ir laiko išteklių.

Lygiai taip pat rinkausi miško terapijos mokymus – susiradau geriausius šios srities profesionalus. Per mokymus, praktiką gavau daug neįkainojamos informacijos. Ne tik įgijau žinių, bet ir dar geriau suvokiau gamtos įtaką žmogui, sustiprinau savo ryšį su ja.

Savo interneto puslapyje žadi, jog gali žmonėms padėti susikurti svajonių gyvenimą. Ambicinga ir kartu intriguoja! Papasakok, kokiais būdais tai gali padaryti, su kokiais žmonėmis dirbi.

Pagrindinis būdas – neurologija paremtas koučinimo procesas, kurio metu žmogui užduodu mąstymą skatinančių klausimų, leidžiančių pačiam suvokti, ko jam šiuo metu labiausiai reikia. Tai ir yra visas mano darbo grožis – žmogus pats daug įžvelgia ir supranta. Aš tik jį palaikau už rankos lipant į asmeninį kalną. Dar pasitelkiu specialius įrankius, kurie padeda klientui, pavyzdžiui, suvokti savo vertybes arba kurti naujus įgūdžius, naujus mąstymo būdus.

Dirbu su labai įvairiais žmonėmis: namų šeimininkėmis, mokytojomis, įmonių direktoriais, bankininkais, komandų vadovais. Dažnos klientės – jaunos kelių vaikučių mamytės, kurios per didelę atsakomybę, atsidavimą šeimai visiškai pamiršo save. Mums tik atrodo, kad kitiems viskas gerai, o iš tikrųjų visi tam tikrame gyvenimo etape susiduria su iššūkiais.

Kas trukdo žmonėms susikurti svajonių gyvenimą be pašalinių pagalbos?

Didžiausias stabdis – įsitikinimai. Jie yra mums taip giliai įsišakniję, kad matome realybę tik per juos. Įsitikinimai formuojasi per įvairias patirtis, kurios kaupiasi nuo pat vaikystės, ir pamažu jie taip giliai įauga į mūsų pasąmonę, kad mes jų net nepastebime. Kitas veiksnys yra baimės. Baimė nepritapti, baimė, kad nepasiseks, baimė būti kitokiam, kitų žmonių nuomonės baimė. Ir galiausiai savo potencialo nuvertinimas. Dažniausiai žmonės daro daug mažiau, nei iš tikrųjų gali.

Kaip žmogui suvokti, kad jis, norėdamas augti, turėtų kreiptis pagalbos? Kokius klausimus sau užduoti?

Tiesiog nuoširdžiai paklausk savęs, kaip jautiesi dabar, kaip jauteisi per pastarąją savaitę, mėnesį, metus. Ar gyveni taip, kaip iš tikrųjų nori? Kitas pagrindinis klausimas: per kiek laiko nori atsirasti ten, kur trokšti būti? Per šešis mėnesius ar per šešerius metus ir daugiau? Dažnai susistrateguoti savo gyvenimą pačiam užtrunka daug ilgiau nei dirbant su specialistu. Ar turi tam laiko? Jeigu aš pati prieš dešimt metų būčiau turėjusi profesionalų asmeninį koučerį, dabar būčiau jau visai kitoje vietoje. Asmeniniai ieškojimai užtruko.

Ar nesi patenkinta tuo, kur šiandien esi?

Esu labai patenkinta. Taip pat vertinu savo asmeninę kelionę, nes suvokiau, kad, kalbant apie žmogų, nėra tokio dalyko kaip rezultatas, vyksta nuolatinė evoliucija.

Sakai, jog Tavo gyvenimo misija yra sukurti tvarų augimą pasaulyje ir kartu išsaugoti gamtą. Ką reiškia augti tvariai?

Tvarus augimas reiškia, kad kiekvienas žmogus auga tiek, kiek jis pasirenka, kiek jam reikia, be dirbtinio skatinimo, liepimo. Augimas taip pat reiškia, kad žmogus labiau įsilieja į natūralų gamtos ciklą – šviesą, metų laikus, orą. Tam neprieštarauja. Priima natūralias aplinkybes. Tai leidžia jam priimti ir save. Tvarumas dar reiškia, kad žmogus, mylėdamas gamtą, ją ir saugos.

Kas paskatino šitaip susirūpinti gamta?

Visų pirma, mano pačios patirtis. Kaip jau minėjau, dar prieš kelerius metus buvau miesto mergina, visiškai atitrūkusi nuo gamtos. Kai iš naujo atmerkiau akis ir vėl pamačiau gamtą, mano gyvenimas pasikeitė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Gamta man suteikia harmoniją, ramybę, savęs pažinimą, suvokimą, kad visko turiu pakankamai. Matau, kiek daug aplinkui yra kenčiančių, besiblaškančių žmonių. Galbūt sutapimas, bet dažniausiai tai būna tie, kurie yra gerokai atitolę nuo gamtos. Kodėl turime tiek daug iššūkių, susijusių su gamtos apsauga? Todėl, kad žmonės jaučiasi aukštesni už gamtą, o juk iš tikrųjų mes esame jos dalis.

Kaip Tavo profesija yra susijusi su gamta?

Esu gamtos ir miško terapijos gidė, taip pat nesudėtingų žygių į kalnus organizatorė. Vedu žmones į gamtą ir taikydama tam tikrus mokymo metodus padedu jiems atrasti su ja ryšį per penkis savo pojūčius. Kai žmogus visa esybe vėl atsiduria gamtoje, įvyksta serija mažų stebuklų.

O kur konkrečiau tie stebuklai gali vykti? Koks Tavo mėgstamiausias pasaulio kampelis?

Dėkoju gyvenimui, kad leido atrasti nepakartojamus pasaulio kampelius. Vieni įsimintiniausių yra Karakorumo regionas Pakistane, Everesto regionas Nepale, Špicbergeno sala Norvegijoje, netoli Šiaurės ašigalio. Nepamirštami yra laukiniai žygiai Šveicarijos Alpėse, savanoriavimas Palestinoje, kopimas į Bolivijos ugnikalnius, žygis į Prarastąjį miestą Kolumbijoje… Tačiau turiu pripažinti, kad mieliausias kampelis man yra Lietuvos miškas. Galbūt todėl, kad jaučiu tvirtą ryšį su protėviais ir savąja žeme.

Kokių Lietuvos miškų takais dažniausiai vaikštinėji? Ar turi mėgstamiausių lietuviškos gamtos kampelių?

Mėgstamiausi, artimiausi širdžiai kampeliai yra du. Vienas jų – Dzūkijos miškai, nes čia nuo vaikystės su šeima rinkdavome grybus ir uogas. Močiutės namas pastatytas vos per šimtą metrų nuo miško, tad daug laiko praleisdavome jame. Seneliai artimai draugavo su to miško girininku. Pamenu, jis mums, vaikams, pasakodavo istorijas apie mišką ir atnešdavo lazdynų riešutų, pririnktų pakeliui. Kitas kampelis – miškas Lietuvos pajūryje, kur jaučiu be galo stiprią energiją. Kai susimaišo girios gaudimas ir jūros ošimas, vyksta kažkas magiško. Galėčiau į tuos medžius žiūrėti ir žiūrėti, būti ir būti tarp jų (svajingai šypsosi).

Nežinojau, jog Kanados, Amerikos, Škotijos ir Švedijos gydytojai pradėjo vietoj vaistų skirti gamtos gydymą. Kas paskatino juos išradinėti dviratį? Tai mada ar nuoseklus grįžimas prie žmogaus prigimties?

Ar žinai, kokia dabar labiausiai paplitusi liga pasaulyje? Tai ne vėžys, ne širdies ir ne skrandžio ligos… Tai yra depresija. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad per pastaruosius dešimt metų sergamumas ja išaugo mažiausiai dvidešimt procentų. O ekrano (televizorių, kompiuterių, telefonų) naudojimo tempas auga dar sparčiau. Vis daugiau žmonių gyvena miestuose. Skaičiuojama, kad iki 2035 metų trys ketvirtadaliai žmonių populiacijos gyvens miestuose. Žmonija primiršo gamtos naudą, deja, kai kuriais atvejais net ją griauna dėl savo egoistiškų tikslų, gyvena atsiskyrusi nuo jos, ir matome ne pačius geriausius to rezultatus. Daugybė tyrimų rodo, kad gamta padeda išvengti depresijos, mažina įtampą, susirūpinimą, gerina imuninę sistemą, reguliuoja širdies darbą ir t. t. Taip pat tyrimais patvirtinta, kad žmonės, kurie naudojasi gamta kaip vaistu, pasiekia teigiamų rezultatų.

Gamta iš tiesų gali būti vaistas nuo kai kurių ligų. Be ko dar žmogus augti tiesiog negali?

Visų pirma, jei neturi tam noro. Antra, jei nesistengia. Trečia, jei nesuvokia, kad turi teikti pirmenybę sau.

Ką patartum žmogui, kuris šiandieną jaučiasi užstrigęs tokiose gyvenimo srityse kaip sveikata, finansai, karjera ar santykiai?

Rask būdą ištuštinti visas emocijas ir viską, kas tave slegia. Vieni tai daro su psichologu, kiti – su koučeriu ar dar kitais būdais. Tada, kai bus tuščia ir ramu, pradėk po truputį save pildyti gražiais dalykais, pagrindinis jų – meilė sau. Pamilk save, skirk laiko sau. Rask savo vidinius išteklius, nes juos naudodamas tu pats apibrėži, kokią grąžą gauni iš pasaulio. Tada augink ir puoselėk tuos dalykus savo viduje kaip gėlių darželį, kuris tau yra pats gražiausias pasaulyje. Tapk kūrėju, o ne auka. Padėkok sau ir kitiems už visas patirtis, nes dėl jų esi tas, kas esi. Įsivaizduok save po dvidešimties metų. Dėl ko tuomet labiausiai gailėsiesi: kad turėjai ryžto gyventi pagal savo geresniąją versiją ar kad pasidavei baimėms ir ėjai pasroviui?

Ne kiekvienas gali sau leisti pabėgti į gamtą ar apskritai trumpam atsiriboti nuo įprastos aplinkos. Kaip savyje susikurti tą oazę, kurioje galima atgyti, atsigauti nuo įtampos, nepriklausomai nuo išorinės aplinkos?

Nebūtina kažkur pabėgti, kad save tobulintum ir rastum gėrį savyje. Tokie pabėgimai yra stiprios patirtys, kurios dažnai iš pagrindų keičia žmogaus gyvenimą. Ne visiems to reikia. Kad susikurtum atsigavimo, poilsio oazę savyje, visų pirma turėtum paklausti savęs, kas tau suteikia ramybę, laimę, ko tau reikia, kad gyventum harmoningai. Ir tada jau susikurk tam tikrus įpročius, pavyzdžiui, leisk sau pažaisti, sportuoti, nieko neveikti, apskritai skirti laiko sau – šiandien žmonijai tai yra iššūkis.

Kalbant apie gamtą, ji yra visur: kiekvienas miestas turi parką ar bent jau medį, gėlių darželį ar daržovių lysvę. Bet koks augalas, bet kokia žaluma žmogui yra naudinga. Galima tiesiog išeiti pasivaikščioti į mišką arba pabūti prie medžio, jį paliesti. Mokslininkai įrodė, kad netgi žalių augalų, gėlių turėjimas namuose, gėlininkystė, daržininkystė mažina streso hormono kortizolio kiekį organizme.

Živilė Kasparavičiūtė

Nuotraukos iš asmeninio Rūtos Mikulėnaitės albumo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top