Inžinerinės krypties specialybę baigusiam, tačiau savo profesinį kelią meno srityje visą gyvenimą klojusiam fotografui Algiui Kriščiūnui dirbtinumas yra svetimas. Anot jo, svarbiausia, kad nuotraukose atsispindėtų emocija, kurią geriausiai sukuria ne tik žmogus, bet ir jo aplinka. Vis dėlto norint kokybiškai ją perteikti savo darbuose ir būti lydimam sėkmės šioje srityje vien talento negana – tam be galo svarbus įdirbis ir techninis pasiruošimas. Apie fotografiją ir tai, kas joje svarbiausia, kalbamės su Algiu Kriščiūnu.
Pagal specialybę esate inžinierius, tačiau šiandien jus žinome kaip vieną žymiausių Lietuvos fotografų. Kaip tai nutiko?
Privertė menininko prigimtis ir gyvenimas. Šiaip jau pagal išsilavinimą esu robotų konstruktorius. Vis dėlto, pabaigus universitetą, manęs ši veikla visiškai nedomino ir robotų nekonstravau. Kadangi visą laiką buvau linkęs į meną, baigęs studijas pradėjau kurti reklamas ir maketuoti žurnalą. Tuo metu žurnalo maketams reikėjo nuotraukų, tad pradėjau savarankiškai mokytis fotografuoti ir štai – esu čia, kur esu dabar. Supratimas apie fotografijos meną, kompoziciją, šviesas ar spalvų naudojimą atėjo daugiau iš tapybos, mat visą laiką mėgau piešti, o fotografijai tapyba daro didelę įtaką.
Kokios asmeninės savybės gali lemti sėkmę šioje srityje?
Visų svarbiausia yra gebėjimas bendrauti ir prieiti prie žmogaus. Fotografas turi būti tarsi psichologas, kuris padeda žmogui atsipalaiduoti. Tiesiog atsisėdęs ir fotografuodamas nepasieksi kokybiško rezultato, mat žmogus gali sunkiai atsipalaiduoti ir neparodyti savo natūralumo – rezultatas bus dirbtinis. Kai ruošiuosi fotosesijai, statau šviesas ir ruošiu techniką, visuomet kalbuosi su žmogumi, kurį fotografuosiu, stengiuosi jį geriau pažinti, parodyti jam, kad nėra ko bijoti. Tikiu, kad natūraliai bendraujant tarpusavyje atsiranda ryšys, kuris leidžia pozuojančiam į tave žiūrėti ne kaip į siaubūną su kamera, o kaip į draugą, norintį tave įamžinti tokį, koks esi iš tiesų.
Jūsų nuomone, ar įspūdingus kadrus gebama padaryti dėl talento, ar daugiau dėl įdirbio?
Talentas yra svarbus, nes leidžia įžvelgti daugiau dalykų, kurių paprastas žmogus gali ir nepamatyti. Vis dėlto talentas be įdirbio yra mažai ko vertas. Patirtis ir nuolatinis kasdienis fotografavimas yra pagrindinis dalykas, lemiantis nuotraukų kokybę. Šiuo atveju svarbiausia techniniai įgūdžiai. Pavyzdžiui, nori padaryti įspūdingą kadrą, tačiau nežinai, kaip pakeisti ekspoziciją, suderinti techniką. Tuomet pradedi blaškytis, tavo mintys savaime susikoncentruoja kitur, todėl pamiršti apie kompoziciją, apie tai, ką nori parodyti, kokią žinią pranešti pasauliui. O įgūdžiai leidžia elgtis profesionaliai ir nesiblaškyti, dėmesį sutelkti į patį vaizdą, žmogų ir emociją, kas galiausiai atsispindi ir darbuose.
Prie kokio žanro fotografų save priskirtumėte?
Mano žanras yra portretas aplinkoje. Esu įsitikinęs, kad aplinka gali formuoti nuotraukos perteikiamą jausmą. Todėl savo kūryboje stengiuosi, kad žmogaus psichologinį portretą papildytų aplinka. Pavyzdžiui, kai nuotraukoje sėdi mergaitė, o aplink ją matosi prabangus namų interjeras, galime susidaryti apie ją vieną nuomonę, o jeigu mergaitei paduosime taburetę ir sakysime atsisėsti ant jos prie jūros kranto – interpretuosime ją visiškai kitaip. Taigi, aplinka nuotraukose yra labai svarbi, nes jose galima ne tik užfiksuoti, ką žmogus transliuoja pats iš savęs, bet ir padėti jam atsiskleisti kaip visiškai kitokiai asmenybei.
Galbūt pamenate savo įsimintiniausią darytą fotosesiją?
Man svarbiausia ne tai, kokią gerą nuotrauką padariau, o kokią emociją ir dvasinį sukrėtimą patyriau ją fiksuodamas. Dėl šios priežasties labiausiai įsimena ir įdomiausia yra fotografuoti žmones su neįtikėtinais likimais, apie kuriuos galėtum parašyti knygą. Tada aš turiu peno pats permąstyti savo gyvenimą ir padaryti viską, kad jis būtų prasmingesnis. Štai turėjau projektą, kurio metu kalbindavau ir fotografuodavau gatvėje sutiktus žmones. Kažkada netikėtai sutikau ir fotografavau elgetą prie konteinerio, kuriai nuo alkoholio buvo taip blogai, kad atrodė, jog tuoj mirs. Aš jos paklausiau, kas ją daro laimingą, ir ji visai netikėtai pasakė, kad jaučiasi laiminga kartą per mėnesį, kai jai iš vaikų namų valandai atveža dukrą. Tuomet jos eina po žaliuoju tiltu pasėdėti ir kalbasi. Pati nuotrauka buvo paprasta, bet istorija, kurią ji papasakojo, – tiesiog įspūdinga. Tokie dalykai sukrečia morališkai ir įsimena labiausiai.
Ar didelę reikšmę sėkmingam fotografo kadrui turi technologijos?
Žinoma, yra gerai, kai technika yra tobula. Nes būna, kad padarai neįtikėtinai gerą kadrą, bet jis yra nekokybiškas. Tačiau nuotraukos kokybė ir jai taikomi sėkmės standartai gali priklausyti ir nuo fotografijos rūšies. Pavyzdžiui, peizažinėje fotografijoje nekokybiška nuotrauka bus mažai ko verta, mat čia turi matytis net ir menkiausios detalės. O perteikiant žmonių emocijas aukščiausio lygio kokybė nėra prioritetas – daug svarbiau yra jausmas, psichologinis žmogaus portretas ar netgi pati nuotraukos idėja. Nepaisant visko, geresnės kokybės nuotrauka visuomet parodys daugiau, todėl fotografas visuomet turi siekti aukščiausios kokybės, o vienas iš įrankių tai padaryti yra būtent techninės galimybės.
Esate minėjęs, kad fotosesija žurnalo viršeliui šiandien gali būti atlikta net ir telefonu. Ar tikrai?
Tikrai taip. Yra nemažai mūsų leidžiamo žurnalo viršelio nuotraukų, darytų būtent telefonu. Ir jos yra puikios, dažnai net neatskirsi nuo profesionalaus fotoaparato. Ką jau kalbėti apie tai, kad jas galiu dar ir paprasčiau redaguoti – tiesiog išsidrebiu ant sofos su savo „Samsung Galaxy Note8“ ir krimsdamas kokį skanėstą darbuojuosi. Galiu pasakyti, kad dabar tokia telefonų kamerų kokybė, kad net žodžių trūksta. Pusiau juokais, pusiau rimtai, bet telefonai fotografus daro tinginiais. Nors turiu ir fotoaparatą, ir telefoną, vis dažniau pagalvoju, kad pastaruoju viską daryti yra kur kas paprasčiau ir greičiau.
Galbūt solidus fotoaparatas fotografijos menininkui ir profesionalui šiandien nebėra būtinybė?
Iš dalies taip. Juk išmanieji telefonai gerokai palengvina patį fotografavimo procesą, tai yra tiesiog nuostabu. Paprastam žmogui tai atveria daugiau galimybių bendrauti fiksuojant įvairius gyvenimo įvykius, o profesionalui jie padeda sutaupyti laiko ir, priklausomai nuo aplinkybių, gali atstoti sudėtingą techniką. Aš ir pats kasdien padarau daugybę nuotraukų, nes tiesiog mėgstu tai daryti, ir didžiąją dalį jų įamžinu būtent išmaniuoju telefonu. Ar tai reiškia, kad nekuriu meno? Nemanau.