Sausio 15 dieną Homersako mieste, Norvegijoje, Rogalando lietuvių bendrija organizavo 13 kilometrų žygį į Li kalną 1991 m. sausio 13 d. žuvusiems tautiečiams pagerbti. Pasipuošę tautine atributika, pasiėmę Lietuvos valstybinę vėliavą ir nešini neužmirštuolių žiedais 10 valandą nuo Lietuvių namų žmonės patraukė į žygį.
Nors buvo prognozuotas prastas oras su lietumi ir tai iš anksto atbaidė dalį žmonių, bet žygio metu pasitaikė labai ramus, giedras oras. Baigiantis miesto riboms ir prasidėjus kaimo vietovei atsivėrė gražūs vaizdai su kalnų viršūnėmis ir tolumoje tyvuliuojančiu fjordu, juosiančiu daugybę salų ir salelių. Kadangi medžiai numetę lapus ir žiemos metu ilsisi, tas vaizdas įgavo dar ryškesnį horizontą. Pasiekus Li kalno prieigas, lygų kelią pakeitė kieta, gruoblėta uoliena ir teko pėdas statyti atidžiau. Užkopus ant kalno atsivėrė dar didingesnis vaizdas, jis žygeiviams nejučia pakurstė norą įsiamžinti tokių vaizdų fone. Rogalando lietuviai išsiėmė trispalvę, iškėlė neužmirštuoles, sutraukė „Ant kalno mūrai“ ir paliko Rogalando lietuvių bendrijos istorijoje dar vieną antspaudą, liudydami, koks jiems svarbus atminimas žmonių, kurie okupacinės kariuomenės buvo nužudyti gindami mūsų visų laisvę.
Vėliau žygeiviai grįžo į Lietuvių namus, prie kurių kabėjo Lietuvos trispalvė ir Rogalando lietuvių bendrijos vėliava. Čia, neseniai suremontuotoje virtuvėje, tie, kurie dėl sveikatos negalavimų negalėjo prisidėti prie žygiuojančių, šildė barščių sriubą. Sriuba buvo pagaminta ne atsitiktinai, o solidarizuojantis su Rusijos užpulta Ukraina. Beje, ją išvirusi Gitana Gudauskaitė, gerai pažinodama vietovę ir pati išvaikščiojusi kelius, vieškelius ir takelius, vadovavo ir pačiam Sausio 13-osios žuvusiųjų pagerbimo žygiui.
Desertu rūpintis nereikėjo, nes naujasis kavos aparatas gamino kavą nereikalaudamas didesnės priežiūros ir visi vaišinosi saldumynais, kurių anksčiau privežė į Lietuvių kultūros dienas Rogalande ir oficialų Lietuvių namų atidarymą iš įvairių Europos šalių atvykę tautiečiai. Kai alkio kirminas buvo numalšintas ir liežuviai spėjo pavargti nuo kalbų ir kalbelių, buvo pats laikas pradėti metinį Rogalando lietuvių bendrijos susirinkimą.
Sausio 13-oji, kaip ir Kovo 11-oji, mums itin svarbi data. Sausio 13-ąją žuvo mums labai brangūs tautiečiai. Jų ir kitų prie TV bokšto, Parlamento rūmų ir kitose strateginėse Lietuvos vietose budėjusių žmonių dėka įvyko lūžis, leidęs iškovoti Lietuvai laisvę. Jų dėka mes, pasaulio lietuviai, galime gyventi ten, kur dabar gyvename. Dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą gyvenome Sovietų Sąjungoje, ji mus visus buvo uždariusi už geležinės uždangos, iš kurios buvo neįmanoma ištrūkti. Iškovota laisvė atvėrė kelius į laisvąjį pasaulį, tapome laisvi piliečiai, galintys keliauti, pažinti kitas kultūras ir, svarbiausia, mąstyti ir kalbėti laisvai, be represijų, dezinformacijos, žmogaus teisių pažeidimo. Ir labai svarbu, kad turim savo valstybę, būtent SAVO, o ne kažkokį neaiškų tarybų Lietuvos darinį ir netrukdomai galime puoselėti savo kultūrą, istoriją be baltų dėmių, patys spręsti dėl savo ateities, rinkti savo politinius vadovus, atstovauti savo tautai tarptautiniuose sporto ir kultūros renginiuose, tiesiog galime laisvai tobulėti kitų laisvų demokratinių šalių apsuptyje ir šeimoje.
Zenonas Mačiulaitis