„Geriau sutikčiau suvaidinti kokius penkis spektaklius nei duoti vieną interviu, – LRT „Stiliaus“ laidoje kalbėjo Rolandas Kazlas. – Man, tiesą sakant, šiuo atveju patinka Bobo Dylano laikysena. Jam paskirta Nobelio literatūros premija, visas pasaulis diskutuoja, ūžia ir niekas neišgirdo jo nuomonės, jis neatsakė į jokius laiškus, niekas nežino, ką jis apie tai galvoja. Nei jis dėkoja, nei jis laimingas ar nelaimingas. Pati jo kūryba ir yra jo atsakas, man atrodo, tai ir yra protingo žmogaus laikysena. Aš padariau kažkokius darbus ir esu už tai įvertintas, ką čia daugiau…“
Rolandas jau seniai atsitraukęs nuo viešų kalbų, humoro žanro, televizijos projektų ir paniręs į dramą, koncertus.
„Tada, kai buvau visur, dar to pertekliaus nebuvo. Aš, kaip įvardiju dabar, esu tos bandomųjų triušių kartos. Mano kartai teko išbandymas laisve. Kai gimei vienoj sistemoj, gavai diplomą jau kitoj ir tau pasakė: „Viskas, kuo tu gyvenai, jau nebereikalinga, dabar naujas etapas“, reikėjo persiorientuoti, atsirado kažkoks gaivalas; viskas nauja, galima ir tai, ir tai. Aišku, kažkaip eini į tą gyvenimą, daug išbandai. Bet manau, kad geriausius darbus padariau atsisakęs būtent to pigaus populiarumo ir savo didžiuosius pinigus uždirbau būtent išėjęs iš pigių laidų. Ir protingi žmonės tai pamatė ir įvertino. Vertina iki šiol.“
Į susitikimą aktorius ateina net ant popieriaus pasižymėjęs, apie ką norėtų prabilti. Atsakomybė, rimtis ir ramybė – Rolando Kazlo atspirties taškai kalbantis apie kasdienybę, pilietiškumą, kūrybą. „Ir nereikia tos visos kūrybos aiškinti, asmenybė ar jo kalbėjimas apie save neturi užgožti to, ką jis daro. Dabar yra daugybė žmonių, kurie yra žinomi tik dėl to, kad yra žinomi. Nes jie nusifotografavo prie kažkokios sienos kažkokiam renginy. O ką tas žmogus daro, ką jis yra padaręs? Ar parašęs knygą, ar simfoniją sukūręs, ar spektaklį?.. Gal žinomas tik dėl to, kad yra pridaryta labai įdomių asmenukių arba pririnkta „laikų“. Aš už tai, kad kūryba eitų į priekį, kad ji kalbėtų už žmogų, o ne žmogus vien tik tuščiomis kalbomis skleistų žinią apie save. Ir, kaip sakė Nietzsche, kalbantysis jau susivulgarina.“
„Mane, tiesą sakant, kokius 25 metus visi moko: kas man tinka, kas man netinka, koks aš turiu būti, ką man geriausia daryti, nurašo, vėl prikelia. Jeigu būčiau klausęs visų tų žmonių, tai turbūt sėdėčiau kokioje televizijos komisijoje kažkokioje laidelėje ir viskas tuo būtų pasibaigę. Būčiau degradavęs. Bet likau ištikimas sau, likau ištikimas tam, kur mane veda talentas, tas pašnekovas, su kuriuo nuolat susisieki, todėl kaip nepavyksta vis nugriūti į duobę, taip nepavyksta.“
LRT
BNS nuotr.