Rytis Jasiūnas – vienas geriausių Lietuvos burlentininkų, praėjusiais metais PWA pasaulio burlenčių taurės varžybose užėmęs aukštą septintąją vietą ir drąsiai svajojantis apie pasaulio bei olimpinio čempiono vardą. Beveik du dešimtmečius šį sportą praktikuojantis jaunas vyras sako, kad tokio jausmo, koks apima skriejant vandens apsupty 50 kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, niekur kitur nėra patyręs. Adrenalino, laisvės ir iššūkių mėgėjas plaukimą bangomis lygina su menu: „Kiekviena banga yra tavo drobė ir ant jos gali kurti, ką nori.“ Didžiulis Ryčio entuziazmas ir užsispyrimas siekti sportinių tikslų skatina susimąstyti: jeigu su tokia aistra ir noru tobulėti kiekvienas kasdien kibtume į savo darbus ar pomėgius, galbūt veiklos rezultatai džiugintų kur kas labiau?
Rytis Jasiūnas 
Kaip atsirado aistra burlenčių sportui?
Tėvai pradėjo buriuoti, kai man buvo aštuoneri. Tą vasarą nuvažiavome kempingauti prie Gardos ežero Italijoje. Ten tėvai užsirašė į burlenčių kursus, o kad vienam nereikėtų prižiūrėti manęs… užrašė mane į vaikų grupę. Per savaitę taip užsikabinau, kad grįžtant atgal į Lietuvą kaip gimtadienio dovaną gavau pirmąją burę.
Ar greitai įgudote valdyti burlentę? Kas sudėtingiausia?
Atsistojus ant burlentės lengvomis sąlygomis nuplaukti nuo taško A iki taško B ir grįžti atgal pavyko po maždaug savaitės mokymosi. Bet iš tikrųjų mokausi kiekvieną dieną jau 19 metų.
Burlenčių sporte sudėtingiausias dalykas yra kompleksiškumas: reikia mokėti skaityti orų prognozę, pagal ją išsirinkti tinkamą vietą tos dienos plaukimui, išsirinkti jėgoms tinkamą inventorių, o kai jau esi ant vandens – stebėti aplinką, išlaikyti pusiausvyrą, naudoti truputį jėgos, bet ne per daug.
Ar reikėjo įveikti kokias nors baimes?
Didelių baimių niekada neturėjau, tačiau nuolat lavinu plaukimo įgūdžius ir kvėpavimo sulaikymo technikas. Tai padeda jaustis komfortiškai net ir labai audringomis sąlygomis, kurios daugumai žmonių būtų ypač pavojingos.
Šiame sporte lietuviai turbūt sudaro mažumą. Kaip manote, kodėl retas pasirenka siekti profesionalumo šioje sporto šakoje?
Lietuvoje sunku tapti profesionaliu vandens sporto šakų atletu, nes dažną žiemą visi vandens telkiniai būna užšalę bent tris mėnesius, o dar du mėnesius būna labai šalta. Todėl, kad taptum profesionalu, žiemas reikia leisti svetur.
Dėl kokių priežasčių šios sporto šakos nekeistumėte į kitą?
Burlentės mane labiausiai žavi tuo, kad suteikia nepriklausomybės jausmą. Kai esant silpnam vėjui skrieji 50 kilometrų per valandą greičiu apsuptas vandens, tačiau neliesdamas jo, saulei leidžiantis ir viskam dažantis oranžine spalva… To jausmo neradau niekur kitur.
Kita priežastis – man labai patinka įvairovė, kuria pasižymi burlenčių sportas: gali atlikinėti triukus šokinėdamas 10 metrų virš bangų, plaukti nuo 15–20 metrų aukščio bangų, varžytis slalomo disciplinoje ar greičio disciplinoje plaukdamas iki 100 kilometrų per valandą greičiu. Šiame sporte gali rasti tai, kas patinka.
Plaukimas bangomis turbūt yra arčiau meno nei sporto: kiekviena banga yra tavo drobė ir ant jos gali kurti, ką nori (jeigu tik sugebi). Kiekviena banga yra kitokia, todėl jos niekada neatsibosta.
Kokį greitį galima pasiekti?
Varžybinėje slalomo disciplinoje net esant ypač silpnam vėjui (5–6 metrų per sekundę) pasiekiamas 50, o labai dažnai ir daugiau nei 60 kilometrų per valandą greitis. Mano didžiausias greitis yra 73 kilometrai per valandą, o pasaulio rekordas – 100 kilometrų per valandą. Manau, kad galėčiau nesunkiai pasiekti 90 kilometrų per valandą greitį, tačiau tam reikia specialaus greičiui skirto inventoriaus ir keliauti į Namibiją, kur specialiai iškastame kanale kasmet vyksta greičio varžybos.
Kuo ypatingos „IQ Foil“ burlentės?
„IQ Foil“ yra nauja olimpinė burlenčių klasė. Su jomis bus dalyvaujama Paryžiaus ir Los Andželo olimpiadose. Įdomu tai, kad „IQ Foil“ burlentė turi povandeninį sparną (hidrofoilą, foilą), kuris leidžia pasiekti daug didesnį greitį esant silpnam vėjui.
Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias iki aukštos pozicijos tarp geriausių pasaulio burlentininkų.
Varžybose pradėjau dalyvauti dar būdamas dvylikos, o tarptautinėse varžybose – keturiolikos. Kai studijavau universitete Anglijoje ir dirbau, teko padaryti pertrauką nuo rimtų varžybų. Po kelerių metų grįžau į sportą, nes supratau, kad negaliu be jo gyventi. Tačiau ir studijuodamas bei dirbdamas visas atostogas ir daugelį savaitgalių leisdavau buriuodamas, dalyvaudamas nacionalinio lygio varžybose Lietuvoje, Anglijoje.
Taigi kelias link dabartinių rezultatų eina per du dešimtmečius atsidavimo, viso laisvo laiko aukojimo ir begalinio noro tobulėti.
Kas dar, be fizinio pasirengimo, turi įtakos sėkmei varžybose?
Fizikos ir medžiagų mokslo žinios, kurių reikia norint suprasti, kaip veikia inventorius ir kaip jį tinkamai sureguliuoti; psichologinis pasiruošimas; plaukimo taktika ir strategija; plaukimo technika.
Stebint, kaip prieš pat nosį praskrieja kitas burlentininkas, atrodo, kad šis sportas išties ekstremalus… Ar neteko patirti traumų? Ar dažnai adrenalinas plūsteli į kraują?
Rimtų traumų, laimė, neteko patirti, bet nemaža dalis treniruočių ant kranto skirta būtent tam, kad kūnas būtų pasiruošęs galimiems kritimams, susidūrimams ir perkrovoms. Tai yra lankstumo, judrumo, balanso, koordinacijos ir jėgos treniruočių kratinys (šypsosi).
Adrenalino tikrai būna daug, bet kol kas tai baigiasi tik sumušimais, lengvais patempimais, įpjovimais ir nubrozdinimais.
Kokia Jūsų įprasta dienotvarkė?
Žiemą mano dienotvarkė yra tokia: 7.30 val. keliuosi ir pusryčiauju. Nuo 8.30 val. mankštinuosi ir pasiruošiu pietus, kuriuos nešiuosi į treniruotę. 10.00 val. imu ruošti inventorių treniruotėms. 11.00 val. pirmas startas – penki plaukimai iš eilės. 12.30 val. prasideda trumpa pertrauka – per ją keičiu, reguliuoju inventorių ir greitai užkandu. Nuo 13.00 val. antra treniruotė – vėl penki plaukimai. Nuo 14.30 val. pietų pertrauka – vėl reguliuoju inventorių ir valgau ryte pasigamintus pietus. Nuo 15.30 val. trečia treniruotė – vėl penki plaukimai. 17.00 val. treniruočių pabaiga. Per dieną nuplaukiu 100–120 kilometrų ir praleidžiu 4–5 valandas ant vandens. 18.30 val. susitvarkęs inventorių grįžtu namo ir užkandęs darau tempimo pratimus ir (arba) masažus ar taikau kitas atsistatymo technikas. 19.30 val. vakarieniauju. 20.30 val. pradedu tvarkyti nuotraukas ir filmuotą medžiagą, keliu jas į socialinius tinklus, atsakinėju į elektroninius laiškus, kuriu rėmėjų pritraukimo strategijas. Nuo 22.30 val. mokausi ispanų kalbos per „Duolingo“. 23.00 val. einu miegoti.
Papasakokite, kaip vyksta burlenčių varžybos.
Papasakosiu apie burlenčių slalomo varžybas PWA pasaulio ture. Jose dalyvauja iki 64 atletų, suskirstytų į 8 pogrupius po 8 žmones. Kiekvienas pogrupis plaukia atskirai (8 sportininkai startuoja vienu metu). 4 pirmi patenka į kitą etapą, o kiti iškrinta, taigi lieka 32 sportininkai. Taip vyksta plaukimai, kol finaliniame plaukime išsiaiškinamos pirmos 8 vietos. Pirmas žmogus gauna 1 baudos tašką, antras – 2 ir taip toliau. Taip įvyksta viena eliminacija.
Varžybos dažniausiai vyksta 4–6 dienas, per jas įvyksta 5–15 eliminacijų. Po jų susumuojami visi taškai ir tas, kas jų turi mažiausiai, laimi.
Ar pandemija turėjo didelę įtaką treniruotėms, varžyboms?
Taip, labai didelė dalis varžybų buvo atšaukta, o grįžus po tų, kurios įvyko, tekdavo karantinuotis po 2 savaites.
Ar įmanoma gyventi vien iš burlenčių sporto? Ar vis dėlto tenka dirbti pašalinius darbus?
Jeigu stabiliai laikaisi geriausių pasaulio burlentininkų penkioliktuke, įmanoma pragyventi vien iš dalyvavimo varžybose. Man taip pat tenka organizuoti tobulėjimo kursus, pardavinėti naują inventorių Lietuvoje ir pan. Tačiau tai irgi smagus darbas, nes turiu progą artimiau pabendrauti su burlentininkų bendruomene.
2020 metais PWA pasaulio burlenčių taurės varžybose Kroatijoje užėmėte septintą vietą. Tai – geriausias istorijoje lietuvio pasiektas rezultatas. Kokiais dar pasiekimais didžiuojatės? Kokios ambicijos gena toliau ir kam esate pasiryžęs?
Esu užėmęs šeštą vietą IFCA Europos čempionate, antrą vietą maratono plaukime „IQ Foil“ klasėje. Tikslas paprastas – tapti pasaulio ir olimpiniu čempionu (šypsosi). Net ir tai pasiekus burlenčių sporte liks daugybė tobulėjimo galimybių: viršyti 100 kilometrų per valandą greitį, nuplaukti nuo 20 metrų aukščio bangos Jaws ir dar daugiau.
Norint tai pasiekti, reikia labai daug aukoti ir visiškai atsiduoti šiam sportui – tam ir esu pasiryžęs.
Sportininkams motyvacijos turbūt pavydėtų daug kas: su kokiu atsidavimu, o kartais net per fizines kančias jie siekia užsibrėžto tikslo. Kas Jus labiausiai motyvuoja?
Labiausiai į priekį varo noras būti geresniam, negu buvau vakar, noras tobulėti. Visada galvoju, ką galiu padaryti šiandien, kad būčiau geresnis atletas, geresnis žmogus, nei buvau vakar.
Ar nebūna momentų, kai norisi nutraukti sportininko karjerą ir pasinerti į kitokią rutiną?
Rutiną ir darbą nuo devintos iki penktos valandos (iš tikrųjų iki devintos) jau išbandžiau ir tai man tikrai nepatiko. Todėl kol kas į tą pusę netraukia.
Dėl treniruočių turbūt dažnai tenka keisti gyvenamąją vietą? Jums tai daugiau pranašumas ar trūkumas?
Žiemą visad treniruojuosi Tenerifėje, o vasarą keliauju į varžybas įvairiose šalyse. Tad vienoje vietoje ilgai neužsibūnu. Sunkiausia megzti ir palaikyti bet kokius santykius, ypač romantiškus, – tai turbūt yra didžiausias šito gyvenimo būdo minusas.
Kas dar, be burlenčių sporto, yra Jūsų didžiausi pomėgiai?
Banglentės, slidinėjimas puriu sniegu už trasos, wing foil, irklentės ir bet kokia kita veikla, kuri priverčia širdį plakti šiek tiek dažniau ir dėl kurios išsiskiria adrenalino.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Ryčio Jasiūno asmeninio archyvo