„Televizijoje nėra tiesos. 99 proc. joje yra pramoga, 1 proc. – informacija. Tai toks pat verslas, kaip ir visi kiti“, – teigia Rytis Zemkauskas. Žinomas žurnalistas mintimis apie televiziją, darbą joje ir gyvenimo sėkmę su Kauno technologijos universiteto (KTU) studentais pasidalijo per devynioliktą kartą surengtas KTU „Chemikų dienas 2014“.
Humanitaras, kultūros pasaulio atstovas R. Zemkauskas (41 m.) su tiksliųjų mokslų studentais iš karto rado bendrą kalbą. Jis šypsodamasis sakė, kad kitaip ir būti negali, nes abu jo tėvai yra inžinieriai.
Ir šmaikščiai, ir rimtai R. Zemkauskas visą valandą atsakinėjo į pačius įvairiausius studentų klausimus, save vadindamas „partizanu humanitaru tiksliųjų mokslų apsuptyje“. Paaiškėjo, kad mėgstamiausias jo serialas – „Sopranai: mafijos kronika“, autoritetai – rašytojas Tomas Manas ir jo knygas vertęs R. Zemkausko senelio brolis Vytautas Petrauskas, poetas Sigitas Geda, muzikos atstovas Rogeris Watersas.
R. Zemkauskas nenorėjo siūlyti recepto, kaip kurti sėkmingą karjerą, nes nėra šios srities specialistas, tačiau pabrėžė: „Jūs esate tinkamoje vietoje – reikia būti universitete.“
Televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris, filmų ir serialų balsas, poetas būsimiesiems chemijos specialistams patarė aklai netikėti tuo, kas rodoma ir sakoma per televiziją. „Televizija Lietuvoje yra gerokai pervertinta: „Jei mačiau per televiziją, vadinasi, tai yra tiesa.“ Taip nėra, tačiau vėliau ji dėl visko yra kaltinama. Apskritai televizija yra mirštanti terpė, bet tai vyksta labai pamažu ir ji niekada visiškai nenumirs.“
Jis įsitikinęs, kad televizija galėtų ne tik atlikti pramoginę ir informavimo funkcijas, bet ir įkvėpti žmones. Tačiau kol kas šia idėja televizijų vadovai nepatikėjo ir pinigų kurti įkvepiančiai televizijai neskyrė.
Toliau pateikiamas trumpas pokalbis su R. Zemkausku.
Šiandien paneigėte gajų stereotipą, kad humanitarams ir tiksliųjų mokslų atstovams sunku rasti bendrų temų, įdomiai ir turiningai bendrauti.
Jei būtų sunku humanitarui bendrauti su tiksliųjų mokslų atstovais, tai aš nesusikalbėčiau su savo tėvais, kurie yra inžinieriai. Esu sisteminė klaida, sūnus paklydėlis, tapęs humanitaru.
Man labai lengva susišnekėti su gamtos mokslų žmonėmis. Mano geriausi draugai yra fizikai. Sėdime su jais ir diskutuojame apie Dievo buvimą.
Tai, kad tėvai yra tiksliųjų mokslų atstovai, paveikė Jūsų mąstymo logiką? Kaip Jūs planuojate ir įgyvendinate savo idėjas, kurių turite tikrai daug?
Kažkada su Andriumi Mamontovu kalbėjome, kad jis yra popmuzikos atlikėjas, turintis rokerio mentalitetą, todėl jam ir sekasi. Tam tikra prasme aš irgi taip darau, kurdamas savo humanitarinius produktus (televizijos laidos taip pat yra produktas), nes turiu pakankamai tiksliai apskaičiuoti, ką darau.
Laidose niekada nėra nieko atsitiktinio. Jose (specialiai – red. past.) yra palikta paslapčių, inkliuzų, ir žiūrovai tai žino. Laidos konstruojamos labai valingai, tai – labai tikslus audinys, todėl reikalingas ir matematinis mąstymas. Jau nekalbant apie tai, kad turime skaičiuoti laiką.
Nors darbas televizijoje Jums yra pomėgis, studentams aiškinote, kad tai nereiškia, jog viskas, ką darote, yra malonu.
Mėgstamas darbas yra tas darbas, kurį dirbdamas gali mirti nuo išsekimo. Galbūt kartais susidaro įspūdis, kad jei žmonės kažką malonaus padarė, tai ir procesas galbūt buvo malonus. Tačiau natūralu, kad procesas yra sunkus darbas.
Būna akimirkų, kai norisi viską mesti ir lėkti laukais. Visi esame žmonės. Niekas, kas žmogiška, man nėra svetima. O ir klaidos šalia. Jos tik padidina sugaišto laiko kiekį. Tačiau kol yra bendras tikslas, kol yra aistra, tol viskas gerai. Tada negaila nei nervų, nei skaudančios nugaros, nei širdies permušimų. Bet apie tai nėra prasmės kalbėti. Visi turime žinoti, kad sunkiai dirbti reikės. Svarbiausia, kad galėtume pasidžiaugti rezultatu. Būtinai reikia nepamiršti pasidžiaugti.
Populiariausias sėkmės istorijas galima greičiau vadinti išimtimi, o ne taisykle. Kaip Jūs patartumėte savo ateitį konstruoti jauniems žmonėms, kad kažkada juos tikrai aplankytų sėkmė?
Negaliu duoti gyvenimo patarimo, nes nesu gyvenimo specialistas. Galiu tik prisiminti savo mėgstamą filosofą Alfonsą Lingį, kuris mano laidoje sakė, kad gyvenimą valdo trys aplinkybės: būtinybė, pasirinkimas ir atsitiktinumas. Šie trys komponentai ir parodo, ką reikia daryti. Trečias iš jų – atsitiktinumas ir sėkmė – yra ne mūsų valioje. Jei pirmuosius du pagausime tinkamai – suvoksime būtinybę, teisingai pasirinksime, – labai tikėtina, kad ateis ir sėkmė.
Sėkmės istorijos, mano nuomone, nėra labai įkvepiantis dalykas. Sakyčiau, kad labiau reikėtų ramaus, solidaus gyvenimo istorijų: „Štai aš pasiekiau tiek, ir man gana.“
Turiu pažįstamą amerikietį, kuris garaže taiso automobilius ir turi nedidelę firmą. Jis yra labai patenkintas tuo, ką daro. Jis nenori būti milijonierius, roko žvaigždė. Jis taip pasirinko ir yra laimingas. Jis žino savo ribas.
Man buvo pavydu tai girdėti. Mes dažnai pamirštame, kad mums jau užtenka. Kai pasakai sau „gana“, staiga tampi laimingas. Taip man yra atsitikę. Tai nėra lengva, nes mes, kaip visuomenė, dar tik formuojamės.
KTU informacija ir nuotrauka