Scenos menas vienija bendruomenę

Technologijos gerokai pakeitė mūsų gyvenimą, bet smagu, kad dar išsaugojome patį seniausią informacijos iš lūpų į lūpas perdavimo būdą. Kartais šis būdas dar „pletkais“ vadinamas, bet šį žodelį dažniau pritaikome girdėdami ar skleisdami negatyvią informaciją. Gera žinia taip ir lieka gera, džiugia žinia, nuvilnijusiu aidu, kurį vėliau apipiname savomis interpretacijomis. Kad interpretacijos gali pavirsti įvairiais atgarsiais, to irgi neužginčysi, bet turbūt taip bus, kol egzistuos žmonija. Svarbiausia, kad turėtume kur susitikti.

Utenos r. Užpalių kultūros centre įgyvendinama idėja kiekvieną mėnesį žiūrovus pakviesti į spektaklį. Sėkmingą pradžią davė Rokiškio kultūros centro teatralai pristatydami premjerinį spektaklį „Drakonas“ (rež. Rytis Saladžius) pagal J. Švarcą. Premjera tiek atlikėjams, tiek žiūrovams, kurie rinkosi ne tik iš Užpalių, bet ir iš aplinkinių kaimų, miestelių ir Utenos, netapo prisvilusiu blynu. Pasklidus teigiamų atsiliepimų gandui dar gausiau susirinkta į kitus du rokiškėnų spektaklius. Moksleiviai džiaugėsi A. Almano mistiška komedija „Keistas gimtadienis“ (rež. Svetlana Artemieva), o režisierė Neringa Danienė pristatė spektaklį pagal E. G. Lorką „Bernardos Albos namai“. Po šio spektaklio ilgai nerimo žiūrovų emocijos analizuojant režisierės ir atlikėjų profesionalumą teatrine kalba perteikti mūsų tarpusavio santykius. Rokiškio teatralai nepabūgo išsakyti to, kuo kvėpuojame prisitaikydami prie gyvenimiškų aplinkybių ne tik šeimoje, bet ir atsakingose institucijose, kaip manipuliuojame ideologija ir morale siekdami asmeninio tikslo.

Neliko be atgarsio ir Zarasų r. Salako kultūros centro spektaklis S. Kapnio pjesės „Plutelė ir pelės“ motyvais (rež. Rasa Lukošiūnaitė). Žiūrovai džiaugėsi iš scenos spinduliuojama jaunyste, aptarinėjo meilės intrigas dėl turtų.

Apie spektaklius Užpaliuose aidas sėkmingai vilnija tolyn. Balandžio mėnesį laukiame Anykščių kultūros centro režisieriaus Jono Budziliausko pastatyto spektaklio „Emigrantai“ (aut. S. Mrožekas). Kokias mintis išprovokuos šis pastatymas, nėra sunku nuspėti. Gal todėl ir kirba mintys apie senėjančią mūsų visuomenę, kuri miesteliuose ar kaimuose labiausiai ir matyti. Kartu su teigiamomis emocijomis apie spektaklius vilnija aidas ir apie reorganizacijas kultūros įstaigose, jų perkėlimą į kitas patalpas. Deja, teigiamų minčių mažoka. Reorganizacijai įvykus žiūrovams gal didelių nepatogumų neatsiranda, vizualiai pagražėja erdvės, vietomis atsiranda liftų, nes kultūros įstaiga dažnokai perkeliama į antrą aukštą. Bet ar kas pagalvojo apie atlikėjus, kuriems reikia scenos techniką, muzikos instrumentus, dekoracijas ar įvairius renginiui būtinus sceninius rekvizitus susinešti? Ar priimantieji sprendimus išklausė ir išgirdo kultūrą puoselėjančios bendruomenės poreikius?

Daug kalbama apie jaunimo sugrąžinimą į Lietuvą. Manau, kad uždarydami mokyklas ar kultūros įstaigas jaunuoliams perduodame nevykusią žinią. Šiuo metu didžiausias miestelio scenos privalumas – galimybė atlikėjams į ją patekti iš abiejų pusių ir šildomos patalpos. Jau dabar sunku priimti atlikėjus (nebūtinai tik profesionalius) dėl poreikių neatitinkančių techninių galimybių, scenos aukščio, pločio, durų matmenų. Apie akustiką rengiant naujas patalpas vargu ar kas apskritai užsimena. Nesinori, kad prabėgus dar keletui metų daug investicijų kainavęs renovacinis projektas dėl dar labiau pasenusios visuomenės taptų visai nereikalingas.

Nepamirškime kalbėtis žiūrėdami vieni kitiems į akis ne per kompiuterio ekraną, o tiesiogiai ir kalbėkime visomis, ne tik patogiomis temomis. Scenos menas vienija bendruomenę suteikdamas galimybę ne tik išsakyti mintis, bet ir palyginti jas su atvežusiųjų menines programas patyrimu. Kalbėkime, argumentuokime savo mintis, diskutuokime ne po vieną ar du, o visa bendruomenė kartu tam, kad priimtume mums patiems palankesnius sprendimus.

Birutė Minutkienė