Verslo administravimo bakalauras iš Koblenco miesto Christophas Seyfangas, dabar 34 metų vienos Vokietijos įmonės, gaminančios sraigtasparnių ir lėktuvų dalis, darbuotojas, atsakingas už eksporto kontrolę, prieš 10 metų buvo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas. Pasinaudojęs studentų mainų programa „Erasmus“, Ch. Seyfangas 2004 m. pirmą kartą atvyko į Kauną. Nuo to laiko vokietis reguliariai lankosi Lietuvoje. Kaip pats teigia, nesijaučia čia tipiniu turistu, tiesiog lanko senus namus.
Ch. Seyfangas semestrui į KTU atvyko iš savo gimtojo miesto Koblenco Vakarų Vokietijoje, kurio pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „sujungtas upių“. Vyras vėliau prisipažino, kad viena jo mėgstamiausių Kauno vietų yra Santakos parke, kur į vieną susilieja dvi upės – Nemunas ir Neris. Šis vaizdas visada jam primindavo gimtąjį Koblencą, taip pat įkurtą į ant upių santakos.
Kodėl iš visų mainų programos siūlomų vietų studijuoti prieš 10 metų pasirinkai Lietuvą ir KTU?
Nemeluosiu – mano pirminis pasirinkimas buvo vykti į Suomijos sostinę Helsinkį. Prieš 10 metų Vokietijos aukštųjų mokyklų studentai „Erasmus“ mainų programai Lietuvos beveik nesirinkdavo. Vidurio ir Rytų Europa tuo metu nebuvo populiarios studentų mainų programos kryptys. Tačiau, pateikęs prašymą dalyvauti studentų mainų programoje Helsinkyje, buvau informuotas, kad dėl per didelio norinčiųjų skaičiaus priimtas nebūsiu. Tada teko sugrįžti prie visų priimančiųjų institucijų sąrašo. Jame ir radau Kaune esantį KTU. Po dienos jau buvau apsisprendęs semestrui išvykti į Lietuvą. Nežinojau, kas manęs laukia, nes niekas iš mano šeimos, draugų ar pažįstamų nebuvo lankęsi šioje mažoje valstybėje prie Baltijos jūros. Šiandien, praėjus dešimt metų, galiu pasakyti, kad šis atsitiktinumas iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Galbūt turėjai ir asmeninių priežasčių, kurios lėmė Tavo pasirinkimą?
Nusprendžiau, kad kasdien savo aplinkoje nematyti pažįstamų veidų iš gimtojo miesto ar universiteto, neturėti čia artimų draugų ar gerų pažįstamų man išeis į naudą. Ne paslaptis, kad žmonės iš tos pačios šalies išėję iš savo komforto zonos yra linkę laikytis kartu, kalbėti savo kalba. Ne išimtis ir „Erasmus“ programos studentai. Nenorėjau jaustis įspraustas į rėmus ir ne toks atviras naujai patirčiai, koks turėčiau būti. Rizikavau pasirinkdamas pusę metų praleisti šalyje ir universitete, apie kuriuos beveik nieko nežinojau, tačiau ši rizika atsipirko su kaupu.
Koks buvo mainų programos studentų gyvenimas prieš 10 metų? Kur leisdavote laisvalaikį po paskaitų?
Mūsų mėgstamiausios vietos tada buvo senamiestyje esantis baras „B.O.“ ir airiško stiliaus baras „Fortas“ dėl jo jaukios atmosferos ir gyvai grojamos muzikos. Jeigu norėdavome eiti pašokti, rinkdavomės Laisvės alėjoje esantį naktinį klubą „Siena“.
2004 metais Kaune buvo gerokai mažiau kavinių, barų ir naktinių klubų, negu yra dabar. Vis dėlto tai, jog buvo mažiau vietų, kur susitikti ir leisti laiką, mus suartino. Tuometiniai mainų programos studentai žinojo, kuriose vietose renkasi jų naujieji draugai, ir ten lankydavosi. Dabar vien Kauno senamiestyje atidaryta turbūt 20 naujų kavinių ir barų. Dėl to lengviau išsiskirstyti grupelėmis ar kas sau.
Prieš 10 metų niekas taip aktyviai nesinaudojo socialiniais tinklais. Socialinio tinklo „Facebook“ era buvo ką tik prasidėjusi, todėl dar nesinaudojome šiandien labai populiariomis grupėmis bendriems pokalbiams, nekūrėme renginių „Įvykių“ ir neturėjome išmaniųjų telefonų.
Ar manai, kad mainų programos „Erasmus“ studentai šiandien kitokie, negu buvo prieš 10 metų?
Visą mainų programos „Erasmus“ semestrą jautėmės kaip viena šeima. Mano įsitikinimu, šiandien tokią būseną ir artumą pasiekti nėra lengva, nes į universitetus suvažiuoja žymiai daugiau studentų nei anksčiau.
Dabar jaunimas į universitetus suplaukia iš visų Europos kampelių, tačiau 2004 metais į Kauną naujos patirties, pažinčių ir žinių siekiantys studentai atvyko iš 7 šalių: Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Lenkijos, Vokietijos ir Estijos. Mano fakultete KTU, be manęs, dar mokėsi 6 studentai, atvykę į Kauną per šią mainų programą.
Palyginti su šiuolaikiniais mainų programos „Erasmus“ studentais, mūsų grupė 2004 metais pasižymėjo brandumu. Mes buvome mandagūs, stengėmės susidraugauti su lietuviais ir kaip įmanoma labiau prisitaikyti prie Kauno gyvenimo ritmo. Mūsų požiūris į mainų programos suteikiamą patirtį buvo kitoks: daugelis siekė atrasti ką nors naujo, o ne tik ieškoti vis naujų vietų vakarėliams.
Miesto gatvėmis šiandien vaikštantys užsieniečiai jau nebestebina kauniečių, tačiau prieš 10 metų mūsų „Erasmus“ studentų grupė kėlė nemenką smalsumą ir susidomėjimą. Vietiniai gyventojai domėjosi mūsų atvykimo priežastimis, iš kokių šalių atkeliavome ir ką veikiame Kaune.
Žmones, kuriuos sutikai 2004 metais dalyvaudamas mainų programoje „Erasmus“, vadini šeima. Ar pavyko užmegzti ilgalaikių draugiškų ryšių su lietuviais?
Taip, draugiški ryšiai užsimezgė su programos mentoriais, kurie mums organizuodavo įvairius renginius, išvykas po Lietuvą. Iš jų girdėjome, kad 2004 metų „Erasmus“ studentų grupė buvo ypatinga ir viena geriausių per visą mainų programos gyvavimo KTU laiką.
Praėjusiais metais dalyvavau tų laikų draugų vestuvėse Plateliuose. Jaunikis prieš 10 metų buvo mainų studentas, atvykęs į Kauną iš Prancūzijos. Su savo nuotaka prancūzas susitiko 2004 metais KTU bendrabutyje. Tarp vestuvių dalyvių buvo ir keletas draugų iš tuometės mūsų „Erasmus“ studentų grupės bei buvusių KTU mentorių. Vestuvių ceremonija buvo labai graži ir įsimintina: netrūko nei lietuviškos muzikos, nei tradicijų, nei skanių vaišių.
Santuokinį gyvenimą mano draugai pradėjo Didžiojoje Britanijoje, šalyje, kur abu gali kalbėti ta pačia kalba.
Nemažai laiko esi praleidęs Lietuvoje: pusę metų studijavai KTU ir gyvenai Kaune, o pasibaigus „Erasmus“ programai reguliariai čia sugrįždavai. Ar kada nors turėjai merginą iš Lietuvos?
Taip. Šiuo metu taip pat esu užmezgęs gana rimtus santykius su mergina iš Vilniaus, su kuria susipažinau lankydamas draugus iš Lietuvos.
Ar lankantis Lietuvoje 10 metų dar liko neaplankytų vietų? Kokie būna Tavo kelionės planai?
Grįžęs Kauną, visada užsuku į KTU Tarptautinių ryšių departamentą ir aplankau jo direktorę Neringą Narbutienę. Prieš 10 metų, kai dar buvau „Erasmus“ studentas, ji man padėjo spręsti įvairius klausimus ir susidoroti su kilusiomis problemomis. Bėgant metams tapome gerais bičiuliais.
Visas Lietuvos turistines vietas esu aplankęs po keletą kartų, dėl to konkrečiu planu per savo keliones nesivadovauju. Ką veiksime ir kur nuvyksime, nusprendžiame kartu su draugais, kurie čia gyvena.
Ar turi mėgstamiausią lietuvišką patiekalą, užkandį ar gėrimą?
Per 10 metų jie dažnai keitėsi. Vis dėlto turiu mėgstamiausią vasaros patiekalą – tai lietuviški šaltibarščiai. Vis dar mėgstu cepelinus, o į Vokietiją parsivežti lietuviško alaus jau tapo tradicija. Namie gaminamas lietuviškas maistas man taip pat prie širdies.
Ar kaskart atvykdamas į Lietuvą ir KTU pastebi tam tikrų pokyčių?
Nors ekonominė situacija Lietuvoje vis dar nėra gera, darbuotojų atlyginimai nedidėja tokiu greičiu, kaip didėja kainos, pensininkai vis dar vargsta, bet yra ir labai teigiamų pokyčių. Kauno savivaldybė remia čia gyvenančias šeimas: mieste atsirado naujos sporto įrangos, žaidimų aikštelių vaikams, atnaujinamos poilsio zonos. Kauno senamiestis taip pat atgaivintas ir puoselėjamas.
Kalbant apie pokyčius universitete, žinau, kad šiandien KTU veikia labai stipri „ESN“ (angl. Erasmus Student Network) organizacija, labiau išvystyta ir geriau veikia universiteto valdymo sistema. Praėjus 10 metų nuo semestro, praleisto KTU, matau, kad universitetas dirba profesionaliau ir jame labiau skatinamas tarptautiškumas.
Ką veikei Lietuvoje pastarąjį kartą?
Į Kauną pastarąjį kartą buvau atvykęs birželio mėnesį, nes turėjau dalyvauti „Miesto maratone 2015“. Šiais metais bėgo beveik penki tūkstančiai žmonių iš įvairių Lietuvos miestų ir užsienio šalių. Pasirinkau pusmaratonio distanciją, t. y. turėjau įveikti 21 kilometro atstumą.
Šiais metais Lietuvoje svečiavausi jau tris kartus.
Ar ateityje į Lietuvą keliausi taip dažnai, kaip ir dabar?
Tai priklausys nuo daug aplinkybių, bet tikiuosi, kad taip. Lietuva per šiuos metus man tapo antraisiais namais.
Savo šeimai, draugams ir kolegoms visada siūlau važiuoti atostogauti į Lietuvos kurortus. Man pačiam labiausiai prie širdies Nida. Jei ateityje negalėsiu čia svečiuotis taip dažnai, kaip to norėčiau, visada stengsiuosi ištrūkti į Lietuvą nors per atostogas.
KTU