Vincentą daugelis pavadintų labai netipine asmenybe. Vaikinas, šiemet Vilniaus universitete (VU) baigęs chemijos bakalauro studijas ir nusprendęs mokslus tęsti filosofijos magistrantūroje, moka septynias kalbas. Be gimtosios lietuvių, Vincentas dar kalba anglų, prancūzų, italų, ispanų, rusų ir vokiečių kalbomis.
Anglų ir vokiečių vaikinas mokėsi mokykloje, tačiau tuo metu manė, kad kalbos jam nesiseka, kad jis yra grynas tiksliųjų mokslų atstovas. Šią nuomonę Vincentas pakeitė vienuoliktoje klasėje, kai sugalvojo savarankiškai mokytis prancūzų kalbos.
Vincentai, kaip sugalvojai mokytis užsienio kalbų ir laužyti tą keistą „tiksliuko“ stereotipą?
Viskas prasidėjo nuo to, kad sugalvojau išsiversti man patinkančios prancūziškos dainos tekstą. Mokiausi žodžius ir po truputį ši kalba mane „užkabino“. Tai buvo ilgas ir kruopštus mokymasis, jis man davė labai daug. Išmokau mokytis kalbą savarankiškai. Vėliau ketveri metai VU suteikė daug laiko ir galimybių tobulėti toliau.
Pirmame kurse turėjau rusakalbę bendrakursę. Nors visiškai nemokėjau rusų kalbos, tačiau paprašiau jos, kad bendrautų su manimi tik rusiškai, nes taip galėsiu mokytis. Prieš miegą skaitydavau rusų kalbos gramatiką, žodynus ir kalba pradėjo tiesiog lįsti į galvą. Po metų jau galėjau skaityti Dostojevskį originalo kalba.
O kodėl nesustojai mokėdamas anglų, prancūzų, ispanų ir rusų kalbas?
Mokant keturias užsienio kalbas, vis norėjosi dar. Praėjusią vasarą visai neplanuotai grįžau prie vokiečių kalbos, kurią apleidau mokykloje. Viskas prasidėjo įsimylėjus, tačiau tuomet pamilau pačią kalbą. Rudenį pradėjau lankyti vokiečių kalbos, kaip ne studijų programos dalyko, paskaitas VU Filologijos fakultete. Visų užsienio kalbų, pradedant prancūzų, mokymasis man buvo tam tikra ambicija ir noras įrodyti, kad aš galiu išmokti pats.
Italų kalbą nusprendžiau išmokti dėl jos grožio ir už kalbos slypinčios estetikos. Šios šalies literatūra man kiekvienąkart yra tam tikras atradimas, atskleidžiantis ne tik nesupainiojamą tautos charakterį, bet ir savitą kultūrą. Apskritai mano paskutiniai bakalauro studijų metai buvo gana spalvingi. Dienomis ir vakarais rašydavau baigiamąjį darbą, o naktimis išsitraukdavau italų kalbos vadovėlius.
Ar tai jau viskas, ar galbūt turi tam tikrą planą, kokias kalbas dar nori išmokti?
Magistrantūros studijų metu dar tikrai ketinu išmokti portugalų ir latvių kalbas. Jau netgi turiu pastarosios kalbos vadovėlį. Aš labai myliu lietuvių kalbą, tad manau, kad latvių kalbos žinios padės man dar geriau suprasti savo gimtąją kalbą. Paskui gal dar mokysiuosi švedų ir savo „kolekciją“ norėsiu užbaigti lotynų kalba. Juk iš jos kyla visų mano mėgstamiausių, romanų, kalbų šaknys.
Koks yra tas magiškas metodas, padėjęs pačiam ir su VU dėstytojų pagalba išmokti net šešias užsienio kalbas?
Jokio magiško metodo nėra. Svarbiausia noras ir nuolatinis darbas. Iš esmės bet kurios kalbos nereikėtų pradėti mokytis nuo gramatikos. Geriau pradėti mokytis nuo garsų, pažindintis su kalba, tuomet pereiti prie žodžių mokymosi. Aš pats stengiuosi, kad aplink mane būtų kaip įmanoma daugiau kalbos – knygos, kiti tekstai, muzika ir pan. Vėliau tiesiog atsiranda tam tikras azartas išmokti vis daugiau ir daugiau.
Manau, kad kalbų mokymasis yra tam tikras nuolatinis savęs lavinimas. Rekomenduočiau mokytis prancūzų ar italų kalbos, jei mylite kultūrą. Juk Prancūzija turi bene daugiausia Nobelio literatūros premijos laureatų. Rusų kalba itin pravers besidomintiems rusų literatūros klasikais ir ne tik. Mokant kalbą, atsiveria visai kitos literatūros supratimo galimybės. Originalo kalba perskaityta knyga duoda daugiau nei net ir pats geriausias jos vertimas.
Be to, visuomet vadovaujuosi mintimi, kurią kažkada išsakė geras draugas, taip pat chemikas, mokantis korėjiečių, japonų ir kinų kalbas: „Negali manyti, kad nesi gabus kalboms, jei gerai moki savo gimtąją kalbą.“