Septynių kalvų miestas prie ežero

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamo projekto „Lietuviams čia ir svetur: žvilgsnis iš arčiau“ temoje „Kaip keitėsi mūsų miestai ir miesteliai“ pristatomi Telšiai, kurie per nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laiką labai pagražėjo ir tapo dar vienas turistų traukos centras. Apie miestą iki atsinaujinimo ir po jo, kuriame dabar gera gyventi telšiškiams, pasakoja Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Dailės pagrindų ir teorijos katedros profesorius Algirdas Žebrauskas. Architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Žebrauskas visą savo karjerą formavo ir puoselėjo gimtosios Žemaitijos architektūrą. Ir nors galbūt kai kas prieštaringai vertina šio architekto veiklą, tikriausiai nė vienas negalėtų paneigti, kaip patys telšiškiai sako, indėlio į Telšių gražėjimą.

Istorijos fragmentai

Žemaitija (lot. Samogitia) – savitas, istorinis-etnokultūrinis Europos regionas, išsaugojęs pagarbą krašto tradicijoms, kalbai, papročiams ir istorijai. Šio nedidelio žemės lopinėlio atkaklūs, išdidūs ir nenugalėti gyventojai, suvaidinę svarbų vaidmenį ne tik Lietuvos, bet ir XIII – XIV a. Rytų Pabaltijo bei Europos istorijoje, neišnyko ir tebegyvena savo žemėje. Žemaitijos sostinė Telšiai – septynių kalvų miestas prie Masčio ežero – šiandien garsėja kaip vienas gražiausių Lietuvos miestų. Europos komisijos ir Valstybinio turizmo departamento organizuotame konkurse „Lietuvos turizmo traukos vietovė 2013“ Telšiai pripažinti nugalėtoju ir dabar vadinami naujuoju Lietuvos turizmo perlu. Nedideliame, bet ambicingame beveik 30 000 gyventojų turinčiame (emigravo apie 5 000 telšiškių) mieste dabar veikia trijų aukštųjų mokyklų padaliniai, Telšių vyskupijos centras, Žemaičių kultūros draugija, teatras, du puikūs muziejai.

Prisikėlimas po nuosmukio

Socializmo metu Telšiai garsėjo ne tik todėl, kad čia daugiausia avarinės būklės namų, buvo užterštas ir beveik nebenaudojamas poilsiui Masčio ežeras, netvarkyta, nesaugi ir apleista pakrantė, bet ir nugyventa, nesaugoma ir baigianti sunykti senoji miesto dalis. Nelengva buvo prikelt miestą po nuosmukio, klampios pilkumos, įsišaknijusio abejingumo, bet, anot A. Žebrausko tėvelio, „ka eeni veiziek ėr nueeni“. Tačiau nežiūrint ribotų galimybių, valdžių skersvėjų ir ypatingų partinių nuomonių, Telšiams pavyko ne tik atsitiesti, bet ir tapti regiono lyderiu.

Asmeninis architekto indėlis

Trisdešimt metų A. Žebrauskas dirbo vyriausiuoju miesto architektu. Per tą laiką jis atidavė šiam Žemaitijos miestui daug laiko po darbo ir investavo savo lėšų kurdamas miesto, senamiesčio, viešųjų miesto erdvių, pakrantės tvarkymo architektūrines vizijas ir projektinius pasiūlymus, pristatydamas juos visuomenei ir vis besikeičiantiems vietos politikams. Vienas svarbiausių laimėjimų, įrodžius unikalią senosios miesto dalies vertę, buvo Telšių senamiesčiui suteiktas valstybės saugomo senamiesčio (vienas iš septynių senamiesčių Lietuvoje) statusas ir pradėti nuoseklūs jo gaivinimo darbai. Panaudojus Europos Sąjungos struktūrines lėšas, užbaigti dar sovietmečiu pradėti Masčio ežero valymo darbai, puikiai sutvarkyta šiaurinė Masčio ežero pakrantė, įrengtas specialus jos apšvietimas, fontanas su jo apžiūros aikštele, pėsčiųjų bei dviračių takai, puikios vaikų žaidimo aikštelės, pliažai, pontoninės valčių prieplaukos. Ne tik nuo svečių, bet ir nuo pačių miesto gyventojų, pasislėpusį ežerą atidengė kelios panoraminės regyklos ir plačios landšafto atodangos. Pakrantėje, atveriant įspūdingą Masčio ežero panoramą ir suformuojant naują miesto skverą, pastatytas 900 vietų amfiteatras. Tai unikalus Lietuvoje žiūrovams skirtas statinys, pritaikytas koncertams, įvairiems renginiams, vasaros kinui po atviru dangumi, spektakliams, koncertų ir varžybų retransliavimui. Šalia amfiteatro įsikūrė jaukūs ir stilingi „Džiugo“ sūrio namai“. Šiandien, kai darbai atlikti, gali būti keista, kad nuo amfiteatro statybos šioje vietoje idėjos iki jos realizavimo praėjo 25 metai.

Menų miestas

Dabar atgimsta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, Seminarijos ir Vyskupų rūmų kompleksas, restauruojami pavieniai miesto kultūros paveldo paminklai. Jau iš esmės atnaujinti Žemaitės dramos teatras, Žemaičių muziejus „Alka“, Žemaitijos kaimo muziejus, baigiamas rekonstruoti kultūros centro ir bibliotekos kompleksas bei didžiausias Žemaitijoje, atitinkantis tarptautinius futbolo ir lengvosios atletikos varžybų reikalavimus, miesto stadionas. Telšių senamiestyje suprojektuotas ir jau įrengtas specialus gatvių, aikščių ir svarbiausių pastatų apšvietimas, pastatyti mažosios architektūros elementai. Džiugu, kad pavyko sukurti savitą architektūros ir meno mieste santykį. Būtent dėl jo Žemaitijos sostinė ne tik Lietuvoje vis plačiau vadinama menų miestu. Menininkų, dabar jau ir specialiai atvykstančių į Telšius susipažinti su vaizduojamojo meno integravimo mieste patirtimi, pastebėjimu, nėra Lietuvoje kito miesto, kuris kaip Telšiai su tokiu stebėtinu pastovumu ir kryptingumu dirbtų su menininkais. Kiekviena miesto aikštė ar viešoji erdvė turi ne tik savo funkcinę paskirtį, architektūrinį sprendimą, bet ir jam atliepiančius meno kūrinius. Šio sudėtingo, daug pastangų reikalaujančio proceso rezultatas yra Telšių miesto erdvėse ir interjeruose jau 20 metų kasmet beveik vien rėmėjų lėšomis apgyvendinami profesionalūs meno kūriniai, kurie įtaigia menine kalba įprasmina turtingą Žemaitijos ir Telšių miesto istoriją. Juos yra sukūrę žinomi Lietuvos dailininkai, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojai ir diplomantai.

Svarbus Turgaus aikštės vaidmuo

Turgaus aikštė – seniausia miesto viešoji erdvė – sovietmečiu ypač nukentėjo. Nugriauta didesnė dalis aikštės perimetro pastatų, „Jutka“, šulinys, neliko parduotuvių, aikštė užsodinta liepomis, uždengiančiomis istorinę Insulos kalno panoramą ir palengva trinančiomis istorinę miesto atmintį. Anksčiau įprastą čia prekybos šurmulį pakeitė epizodiškas šabloniškų raudonųjų paradų džiugesys ir kasdienis nuomaris. Po didžiulių pastangų, debatų ir demaršų, nuoširdžių ir sukurstytų aistrų, pavyko atkurti nemažą istorinę komercinę aikštės funkciją. Tai pasiekta pastačius čia prekybos centrą, tris bankus, kelias parduotuves, Registrų centrą, svečių namus, vaistinę, atstačius „Jutką“ (dabar čia įsikūręs Turizmo informacijos centras), Rotušės šulinį. Aikštė vėl tapo judri, aktyvi ir kartais triukšminga, nes čia vyksta mugės, miesto šventės, koncertai. Atidengta puiki istorinė Insulos kalno panorama. Aikštę užpildę meno kūriniai turi atraktyvią, kinetinę ir net šmaikščią išraišką, papildančią Turgaus aikštės aplinką. Čia galima pamatyti miesto laikrodį, varpų dūžiais palydintį praėjusį laiką, su bokšte ant Žemės rutulio įsitaisiusia meška. Bokšto papėdėje – du Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto bakalaurų darbai: kinetinis žaidimas „Pažink Žemaitijos sostinę“, nuteikiantis azartiškai kelionei, kurios metu galima aplankyti svarbiausius miesto lankytinus objektus, ir „Pakyla“, kviečianti būti atsakingais piliečiais, netylėti, lipti ant dėžės ir kalbėti („sakiik kon galvuoji – galvuok kon sakaa“). Netoli atkurtos Turgaus aikštės yra Rotušės šulinys su iš meškų nasrų bėgančiu vandeniu, galinčiu nemokamai (taip reta šiandien) dieną ir naktį pagirdyti ištroškusįjį. Greta šulinio pastatyta šilta, anatomiškai tiksli skulptūra „Lietuvos skalikas“, skirta telšiškiui Zigmantui Goštautui, kuris pokario metu išgelbėjo bolševikų beveik sunaikintą unikalią medžioklinių šunų – Lietuvos skalikų – veislę. Kiek aukščiau boluoja turistų ir miesto svečių mėgstamas „Žemaitijos gaublys“ – humoristinis ir meninis atsakas tiems, kurie žemaičiams bando įrodyti, kad jų nėra.

Dvi didžiosios pasaulio sienos – kinų ir žemaičių

Tarp Turgaus ir Katedros aikščių, Respublikos gatvėje, stūkso „Didžioji žemaičių siena“. Pasaulyje, kaip dėsto puikų humoro jausmą turintys žemaičiai, yra dvi didžiosios sienos: kinų ir žemaičių. Kinų siena yra garsi kilometrais, o žemaičių – neprilygstama meile Žemaitijai. Ant restauruotos sienos pradėti montuoti meno kūriniai, įamžinantys seno, istorinio-etnokultūrinio, europinio regiono svarbiausias istorines datas ir įvykius, kurie neretai buvo svarbūs ne tik Lietuvos istorijai. „Didžiosios žemaičių sienos“ pradžią ženklina miesto simboliu tapusi skulptūra „Žemaitijos legendos“. Šilta, liečiama, išpildanti gerus norus skulptūra per trumpą laiką spėjo apaugti istorijomis ir legendomis.

Ant aukščiausios miesto kalvos

Katedros aikštė suprojektuota kaip sakrali, kamerinė, istorijos paženklinta viešoji erdvė išraiškingame reljefe. Ant aukščiausios miesto Insulos kalvos dar XVII a. susiformavusi aikštė yra apsupta Katedros, buvusio Bernardinų vienuolyno (dabar Kunigų seminarijos) komplekso, Vyskupų rūmų, Senosios mokyklos, Teatro, bibliotekos ir kultūros centro pastatų, išsidėsčiusi terasomis, kurias jungia platūs akmeniniai laiptai. Terasų grindinyje įkomponuoti keturi puikūs meno kūriniai „Ženklai grindinyje“, minimalia rankų gestų kalba liudija gyvenimiškas prasmes: gyvenk tiesa, žmogus žmogui, nesustok, žemė pilna dangaus. Ties Katedros Garbės vartais yra pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje „Maketas akliesiems“. Aikštės centre stovi romantiškas paminklas fontanas, skirtas Žemaitijoje gimusiam didžiajam renesanso epochos žmogui, visame pasaulyje žinomos knygos „Didysis artilerijos menas. Id.“, išleistos 1650 m. Amsterdame, autoriui Kazimierui Simonavičiui. Idėja sukurti prototipinį garsiosios knygos puslapio fontaną Vilniuje buvo paties A. Žebrausko siūlyta dar jam esant studentui, bet realizuoti ją pavyko tik po daugelio metų Telšiuose. Prieš fontaną ir įėjimą į Katedros šventorių ženklinančius Garbės vartus jų nišose stovi šv. Antano Paduviečio, Katedros globėjo, ir šv. Stanislovo, miesto globėjo, skulptūros.

Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui atminti

Ypač didelio dėmesio sulaukia didžiosios Telšių Katedros durys, skirtos Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui įprasminti. Fantastiškos apimties reljefinė skulptūrinė metalo plastikos kompozicija, suskaidyta į keturis segmentus, kuriuose įtaigia menine kalba pateikiama turtinga žemaičių krikšto, Žemaičių ir Telšių vyskupijų istorija ir žymiausios asmenybės. Pasitinkant iškilų Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų buvo restauruota Katedros kripta, bokštas, fasadai, šventorius, įrengtas naujas, specialus Katedros ir šventoriaus apšvietimas.

Estetika ir funkcionalumas

Netoli Katedros aikštės yra Nepriklausomybės aikštė. Ji, atsižvelgiant į aikštės šiaurinę ir rytinę kraštinę formuojančių pastatų funkciją (Telšių raj. savivaldybės ir Telšių regiono administraciniai pastatai) rekonstruota kaip valstybinių švenčių ir renginių vieta. Čia pastatytas paminklas kolona „Žemaičių apygardos partizanams“. Ant vakarinio Telšių savivaldybės fasado – šmaikštus ir kartu atsakingai pilietiškas Vilniaus dailės akademijos studento kursinis darbas „Sudėtis“, raginantis valdininkus ne tuščiažodžiavimu, o darbais rodyti savo gebėjimus. Respublikos, Plungės ir Gedimino gatvių sankirtoje, pastačius prekybos centrą ir naują autobusų stotį, suformuota Stoties aikštė. Šioje nuolat besikeičiančioje, emociškai nevienalytėje (atvykimas, išvykimas, laukimas, džiugesys, liūdesys) aplinkoje įkurdinti keli Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto bakalaurų kūriniai. Vienas jų – ant autobusų stoties metalo konstrukcijų pritvirtintuose nerūdijančio plieno lakštuose parašyta ne informacija „Parduodu, perku, ieškau, siūlau“, o Telšių krašto poetų eilėraščiai… Prie Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto bendrabučio architekto A. Žebrausko ir skulptoriaus O. Neniškio iniciatyva 2012 m. įkurtas „Akademijos skulptūrų parkas“. Sutvarkytoje Masčio ežero pakrantės teritorijoje ir Akademijos kieme eksponuojama apie 30 Telšių taikomosios dailės technikumo, Telšių Aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų baigiamųjų darbų skulptūrų. Nemažai jų šiandien žinomi, kūrybingi menininkai: R. Milkintis, N. Erminas, M. Skudžinskas, A. Vaškys, A. Gudaitis ir kt.

Telšiai garsūs menininkais

Viename turtingiausių Lietuvoje Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi ir eksponuojami žinomų Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, baldų, liaudies meno ir kryždirbystės kolekcijos. Čia kaupiama unikali medalių kolekcija. Jos kūrėjai, Lietuvos medalininkai, į pirmąją kūrybinę stovyklą susirinkę 1984 m., renkasi iki šiol, palikdami miestui kaip padėką savo sukurtus medalius. Nedaug kultūros projektų Lietuvoje pasižymi tokiu pastovumu. Telšiuose kūrė žinomi ir pradedantys  kūrybinę veiklą Lietuvos ir užsienio (Lenkija, Latvija, Rusija, Izraelis, Estija) šalių skulptoriai, grafikai, tapytojai, dizaineriai, metalo meno meistrai, studentai ir profesoriai. Daugybė puikių menininkų: E. Frėjus, V. Mockaitis, P. Repšys, P. Gintalas, J. Aliulis, S. Bertulis, R. Inčirauskas, V. Kisarauskas, A. Bielskis, D. Jankauskas, A. Bosas, T. Janova, V. Nalivaika, A. Olbutas, B. Sietinšienė, R. Vaitkutė, A. Vytėnas, D. Zundelovičius, S. Žilienė, P. Baronas, E. Čėjauskaitė, J. Erminaitė, D. Drulys ir kt. kūrė mažus ir kartu tokius iškalbingus meno kūrinius, įamžindami juose Lietuvos ir Žemaitijos istorinius įvykius, žymius žmones, jų neblėstančius darbus, skleisdami pasauliui žinią apie mus ir mūsų pasiaukojimą dėl Tėvynės, žmogiškųjų vertybių.

Architektas VDA TF prof. Algirdas Žebrauskas.

 Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė