Šešių milijonų beieškant

Liepos 25–rugpjūčio 2 dienomis Vokietijoje, Hiutenfelde, vyko vasaros stovykla, skirta lietuviams ir lietuvių kilmės vaikams, gyvenantiems ne Lietuvoje. Į stovyklą susirinko ne tik gyvenantys Vokietijoje, bet ir iš kitų šalių atvykę lietuvaičiai. Daugelis jų gimę jau Vokietijoje ar kitose šalyse. Kai kurie yra iš mišrių šeimų, kur tik mama ar tėtis kalba lietuviškai. Visi šie vaikai daugiau ar mažiau šneka lietuviškai, vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau.

Paskutinę stovyklos dieną buvome pamaloninti netikėtos tėvų staigmenos. Šie, atvykę iš Londono, pavaišino kitus tėvus ir visus stovyklautojus lietuviškais šaltibarščiais ir cepelinais. Pasėmęs šaukštą skanių lietuviškų šaltibarščių, nurijęs subrendusią mintį, supratau, koks vis dėlto neįkainojamas darbas atliktas, kokios svarbios mūsų tautai, išeivijai panašios stovyklos.

Pastaroji stovykla, kuri vyko Hiutenfelde, buvo teminė. Jos tema – autentiška lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Tai yra ne šiaip sau pramoga tėvams, vaikams ar stovyklos vadovams. Kai pirmąją dieną lietuviškai pakalbintas vaikutis sunkiai perjungdamas žodyną dėsto, kad jis yra vokietis (matyt, iš mišrios šeimos), o išleistuvių vakarą to paties paklausus ramiu balsu atsako esąs lietuvis, supranti tikrąją šios stovyklos prasmę. Nors pirmąsias dvi dienas dar buvo galima girdėti visiems suprantamą nuostabią vokiečių kalbą, trečią dieną mažučiai tautiečiai jau šurmuliavo autentiška savo, mūsų gimtąja lietuvių kalba. Ir tada matai tą nenusakomai brangų ir didelį indėlį vadovų, savanorių, žmonių, kurie mielai dalijasi tuo, ką geriausia turi sukaupę. Tikiu, kad šie mažučiai daigeliai, iš kurių išaugs solidūs žmonės, žinos apie Lietuvą labai daug, kad ne vienas jų, galbūt ir gyvendamas užsienyje, ne kartą užsuks į Lietuvą ir papildys savo turimas žinias. O gal ir savo laiku nuveiks reikšmingų darbų Tėvynės labui.

Kalbant apie tai, nuodėmė būtų pamiršti visas šeštadienines mokyklėles, mokyklas, tarp jų ir Vasario 16-osios gimnaziją, visus entuziastus, išsibarsčiusius po platųjį pasaulį, Lietuvos Užsienio ir Švietimo ir mokslo ministerijų, ambasadų paramą vykdomai veiklai, jos skatinimą, senosios kartos lietuviškojo švietimo užsienyje veiklą, kuria dar ir šiandien galima žavėtis, iš kurios galima mokytis, ją tyrinėti – tai ir daro kiti šviesuoliai.

Neleistina matyti emigrantą vien tik dirbantį tame jau pamėgtame, nors ir niekada nematytame, Norvegijos žuvų fabrike ar plaunantį grindis, indus kokiame nors pasaulio kampo bare, neįžvelgiant, kokį darbą jis dirba garsindamas Lietuvą. Gyvieji ruporai, einantys per mums šiuo metu priimtinas šalis, pasakoja, aiškina ir barasi už kiekvieną raidę, istorijos klaidą. Juk jie pirmieji, skrosdami žuvis, braukdami voratinklius,  kovojo už jauną ir trapią atsikūrusią Tėvynę. Dėstydami darbdaviams, ponams, kolegoms, kad mes ne rusai, o lietuviai. Kad mes už Lenkijos, o ne prie Kinijos (teko ir tokių  „geografų“ sutikti gyvenime). Kitiems galbūt nuo to prasidėdavo tolesnis ir įdomesnis bendravimas su vietiniais. Juk jie savo lūpomis taisė kiekvieną europietį ar amerikietį, sunkiai ištariantį jų pavardę ar vardą. Net emigravę buduliai, ir tie ne vieną alaus bokalą yra išlieję ant kaimyno kepurės už krepšinį, už Lietuvos rinktinę, už Tėvynę. Šitokia jėga galėtų ropes rauti. Žinoma, gaila, kad vis dar suskamba ta išsiderinusi styga, kuri, kad ir už Lietuvą, bet iš belangės.

Ateina laikas, žmonės susipranta. Ir visos akcijos, apjuosiančios pasaulį trispalve, himnu, – tai krislai iš mozaikos, kuriuose, išvydęs savo atspindį, paklausi: ne ką man duos ta Lietuva, o ką aš dar galėčiau padaryti, kad ji spindėtų ir ja grožėtųsi. Džiugu, kad padori ir darbšti tauta yra vertinama bent jau šių dienų Europos, Amerikos  fabrikantų, kitų darbdavių.

Cepelinai – antrasis patiekalas stovyklos uždarymo dieną – prispaudė mintis prie sienos faktais. Šiandien, kai šalių lyderių ekspertai siunčia kosminius laivus į visatos platybes, žmogus, sukūręs dainą gimtinei „Lietuva, o šalele“, atsibudęs ryte didžiosios bendrovės „Amazon“ svetainėje randa pavadinimą „Lietuva, o alele“ ir kaip dainos autorių nurodytą Darių Ulcą (pavardėje trūksta pirmos Š raidės), pagalvoji, kaip netoli mes nuėjome nuo balanos laikų. Kiek dar daug darbo Europoje ir už jos ribų, kad mes, kaip tauta, išliktume. Juk dar visai neseniai telefonus ir kitas pažangiąsias technologijas gaminančios šalys vertė mus mokytis kitų kalbų, kad suprastume instrukcijas. Gerai – supratome, kad ne vien rusų kalba mums reikalinga gyvenime. O kas suskaičiuos išsiųstas trumpąsias žinutes, kurias dar neseniai turėjome rašyti be lietuviškojo raidyno. Kaip išsikraipė kalba interneto platybėse. Žavi tie žmonės, kurie į žinutę atrašo: „O tu ką, neturi lietuviškos klaviatūros?“ Lemputė jau dega antrą šimtmetį, o mes vis dar už raštą turime kovoti. Galbūt ne taip aršiai, kaip rodo istorijos knygos, muziejai, kur minimi knygnešiai, slėptuvės sienose.

Mat ją šunys tą pavardę, jau greitai bus 15 metų, kai jos tikros negirdžiu gyvendamas užsienyje. Lietuvoje ji visiems buvo vokiška, Vokietijoje patapo labai graži lietuviška. Kadangi Š raidė vokiška Sch, tai mūsiškė be varnelės tarsi būtų S, bet kadangi šioje šalyje S tariama kaip mūsų Z, tai prie lentos kviečia Zulką. O aš pirmąjį semestrą dairiausi po klasę – kur jis ir kaip atrodo. Kaip supratote, mūsiškė raidė C čia skaitoma kaip K. Na netapau iš Vickaičio  Fikaiciu (raidė V tariama kaip F), ir gerai. Bet iškraipytas pavadinimas „Lietuva, o  alele“  mane, pamiršusį alaus skonį, užgavo. Akyse stojo užeiga, kurioje paskutinį kartą kėliau bokalą. Šiandien Lietuva, mano akimis, yra visai kitokia. Po ilgų diskusijų sugedusiu telefonu su bendrove „Amazon“ per garso įrašų studiją „Thunder-Studios“ prieitas kompromisas – autorius ir atlikėjai pavadinami tik vardais, o dainos pavadinimas sutrumpinamas „LIETUVA“ (žr. http://www.amazon.de/Lietuva/dp/B00YHHGT70). Jų pasiaiškinimas paprastas: serveris neturi, neatpažįsta išskirtinių raidžių su tam tikrais ženklais. Kalbant lietuviškai, nėra lietuvių kalbos, o gal ir noro ją rasti.

Nuorodą į bendrovės „Amazon“ svetainę pateikiau ne šiaip sau: kaip šios dainos autorius noriu pranešti, kad trečdalis už įsigytą dainą surinktų pinigų bus paaukoti išeivijos lietuvių vaikams: šeštadieninių mokyklų vadovėliams, didaktinei medžiagai, literatūrai versti ir leisti.

Kol gyva kalba – gyva tauta. Ir kiekvienas, prisidėjęs prie jos išsaugojimo, puoselėjimo, garsinimo, vertas didžiulės pagarbos. Kiekvienas, atliekantis šį darbą, turėtų didžiuotis savimi. Galima perfrazuoti Vinstono Čerčilio posakį:  „Kas išgelbėjo žmogų, išgelbėjo pasaulį.“ Taigi kas pasirūpino lietuvybe užsienyje, išgelbėjo Lietuvą. Visi jie yra to nematomo fronto kariai.

Grįžkime į stovyklą. Ją supo atsidavę žmonės, ne tik gyvenantys Vokietijoje, bet ir atvykę iš Lietuvos. Ir ta šiluma, supratimas, vertybių ir tapatybės perdavimas augančiai kartai užbūrė ir mažus, ir didelius. Lektorės dr. Sandra Petraškaitė-Pabst iš Štutgarto ir Salomėja Burneikaitė iš Lietuvos žavėjo kompetencija, įdomiai vedamais edukaciniais užsiėmimais.

Man įstrigo Klaipėdos universiteto lektorės Salomėjos Burneikaitės lietuviška dovana iš Lietuvos, kankorėžis su Tėviškės kvapu, gyvenimo pamokos iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Kai ji per pasaką įtraukė vaikus į, sakyčiau, tikrai netrumpą kelionę – įvyko stebuklas. Dvidešimt šeši vaikai, penki suaugusieji visą kelią ėjo tylomis įsikibę į vilnonį siūlą, o nutrūkus jam rišdavo mazgą ir vėl eidavo. Nebuvo girdėti nė vieno žodžio, nutrūkus siūlui, būdavo pakeliama ranka. Visa tai truko apie dvidešimt minučių. Tai pakeitė mano žinias apie vieno žmogaus sugebėjimą valdyti minią. Visi žmonės, kurie prisidėjo prie šios stovyklos, nesureikšmindami, nuoširdžiai, savanoriškai, be atlygio dirbo savo darbą, o aš jais žavėjausi ir kartojau: „Visa tai neįkainojama.“

Prakalbus apie pinigus, supratau, kad stovyklos užkulisiai kainuoja nepigiai, bet per trejus metus išmokta ir pataupyti. Taigi vertybės, kuriomis su vaikais dalijasi šie žmonės, tuo metu yra visai kitos. Tu atiduodi mažiesiems save dėl to, kad tau tai rūpi, esi neabejingas, nes tu lietuvis, kuris sėja lietuvišką sėklą Tėvynės labui. Būdamas tiek arti, tiek toli nuo jos. Ir nesvarbu, kas tu – išsilavinęs inžinierius, advokatas ar šlavėjas. Jei pasirūpinai, kad tavo ar kitų atžalos mokėtų lietuviškai, pažintų Lietuvos kultūrą, perimtų papročius ar bent išmoktų abėcėlę, tu – didis Žmogus. Didžiuokis tuo besrėbdamas šaltibarščius. Jeigu gali – neprisidėk prie vaikų skatinimo atsisakyti Lietuvos pilietybės, kad šie išvengtų šaukimo į Lietuvos kariuomenę, ar panašiai. Jei kiekvienas išeivijoje išauginsime po padorų lietuvį, kad ir dorai pakoreguotą Europos, senatvėje, tikiu, socialiniuose tinkluose neklausime, kas paskutinis užgesins šviesą išeidamas iš Lietuvos. Džiaugsimės, kad, kiek prigesusi, ji vėl skaisčiai šviečia ir joje nėra vietos balanos gadynei ir visokiems pamąstymams apie silkių fabrikus ir vogtas senas magnetolas ar švediškų valčių motorus.

„Gal pasaulis taps labiau savas, o tautinė stiprybė nebus taip stipriai susieta išskirtinai su trimis milijonais savame krašte, bet leis ir diasporos lietuviams jaustis bendros šeimos vaikais, kuriuos visų pirma vienija didysis istorijos pasakojimas arba kultūrinė atmintis. Gal kas nors pasakys? Mūsų pasaulyje šeši milijonai, tik reikia gebėti atpažinti, surankioti, suprasti, prisiminti ir siekti angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai šnekančius lietuvius pasitikti kaip savuosius“, – knygoje „Karklo diegas“ rašo prof. Egidijus Aleksandravičius.

Aš tikiu, nes matau tuos, kurie tuos šešis milijonus aktyviai buria, jų randa.

Darius Šulčas

Dariaus Šulčo nuotraukos