Ketvirtadienio pavakarę XIII tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje jausmingosios fado kompozicijos liejosi programoje „Telmo Pires: Fado bučinys“. Šiauliečiams suteikta unikali galimybė pirmiesiems klausytis į Lietuvą atvykusio ugningojo Tempo Pireso dainų, kurios sudomino ir NATO oro policijos misiją vykdančius Portugalijos karius. Telmo Piresas – vienas iš nedaugelio vyrų, užkariavusių fado pasaulį, – Lietuvoje vieši pirmą kartą. Jis teigia, kad atvykęs čia jaučiasi, lyg būtų buvęs pakviestas draugiškos vakarienės, į kurią atsineša savo gamintą desertą.
Jūsų kūrybą veikė gimtosios Portugalijos, laikinųjų namų – Vokietijos ir Prancūzijos – kultūros. Kaip nutiko, kad vaikystėje atsidūrėte Vokietijoje ir kaip Jūsų gyvenime atsirado Paryžius?
Buvau vos dvejų, kai tėvai dėl ekonominių priežasčių persikėlė iš Portugalijos į Vokietiją. 8-ajame dešimtmetyje gana daug žmonių pasinaudojo galimybe ten persikelti, mūsų šeima nebuvo išimtis. Esu dėkingas tėvams, kad nuo mažens supažindino su dviejų šalių kultūromis, puikiai kalbėjau vokiečių ir portugalų kalbomis, nors lankiau vokiečių mokyklą, keliskart per savaitę ėjau į portugalų mokyklėlę. Štai kodėl ne tik puikiai kalbu gimtąja kalba, man gerai pažįstama Portugalijos istorija, kultūra, literatūra ir muzika. Tiesa, dar gyvendamas Vokietijoje, dažnai lankydavau giminaičius Paryžiuje ir susižavėjau prancūzų kalba, vėliau jos mokiausi ir mokykloje. Beje, savo muzikinės karjeros pradžioje dainavau keletą šansonų prancūziškai.
Kodėl vis dėlto nusprendėte grįžti į gimtinę?
Tėvai neplanavo, kad Vokietija taps antraisiais namais daugiau nei trims dešimtmečiams, kaip ir dauguma tuo metu ten emigravusių šeimų, žadėjo likti vos keletui metų. Į mano gimtąjį miestą, esantį Šiaurės Portugalijoje, tėvai tegrįžo 2008 metais. Gyvendami Vokietijoje kasmet lankydavome giminaičius Portugalijoje ir dar būdamas mažas supratau, kad nenoriu gyvenimo, kupino artimųjų išsiskyrimo ašarų, atsisveikinimo liūdesio ir nuolatinio ilgesio. Kaskart besibaigiant vasaros atostogoms privalėdavau ištarti „sudie“ seneliams, nežinodamas, ar juos kada dar pamatysiu, matydavau ašarojančius kaimynus ir bičiulius, ir tai vieni iš liūdniausių mano vaikystės prisiminimų, labai baisi patirtis vaikui. Jei nebūtume grįžę, tai būtų trukę amžinai. Myliu savo šalį, kultūrą, todėl 2010 m. nusprendžiau nebebūti emigrantu ir širdyje mylėdamas dvi šalis vis dėlto pasirinkau gyventi Lisabonoje. Dėl šio sprendimo niekada nesigailėjau.
Gana greitai pelnėte populiarumą savo šalyje. Ar galima sakyti, kad buvote tinkamu laiku tinkamoje vietoje?
Galbūt, tačiau pirmas pusmetis grįžus į Portugaliją buvo ypač sunkus. Viską turėjau pradėti nuo nulio. Beldžiau į daugybę durų, bet jos likdavo užvertos. Tuomet ėmiau lankytis klubuose, restoranuose, kuriuose buvo atliekama fado muzika. Po truputį atsirado bendraminčių, gavau galimybę dainuoti. Vėliau mane kažkas supažindino su muzikantu ir prodiuseriu Davide Zaccaria ir turbūt nepameluosiu sakydamas, kad tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Tuoj pat suradome tradicinių fado melodijų, parašiau joms tekstus, atsirado grupė muzikantų, ir 2012-ųjų žiemą išleidome pirmąjį albumą „FADO PROMESSA“. Kartu dirbame iki šiol.
Kuo skiriasi jūsų pirmosios dainos ir šiandien atliekami kūriniai?
1998-aisiais pasirodė pirmasis bandomasis įrašas. Jis tapo gera darbų pradžia, buvo siunčiamas į teatrus. Pirmasis mano albumas pasaulį išvydo 2001-aisiais. Nuo tų metų daug kas pasikeitė, kitoks ir aš, mano patirtys. Drauge su manimi keitėsi ir muzika. Senstu (juokiasi). SER FADO („Būti fado“ – aut. past.) yra jau penktasis albumas, išleistas mažiau nei prieš pusmetį.
Kaip greitas išpopuliarėjimas pakeitė Jūsų gyvenimą?
Iš esmės gyvenimas daug ir nepasikeitė, tiesiog džiaugiuosi galėdamas daryti tai, kas patinka, ten, kur patinka. Turiu galimybę dirbti su talentingais žmonėmis. Nors pradžia buvo nelengva, džiaugiuosi priėmęs šį gyvenimo iššūkį ir surizikavęs persikelti į Lisaboną. Šis miestas – kerintis, kupinas meilės ir energijos, jame gyvena fadas. Lisabonoje galima sutikti pačius geriausius šio stiliaus dainininkus bei muzikantus, vieną dieną jie groja didžiosiose teatrų scenose sausakimšose salėse, o kitą – koncertuoja vos dešimčiai žmonių nedideliame klube. Argi nenuostabu?! Šis miestas tiesiog alsuoja fado ritmu. Todėl tai tobuliausia ir vienintelė pasaulyje vieta tokiems kaip aš.
Ar galėtumėte prisiminti savo pirmąjį išėjimą į sceną?
O taip! puikiai pamenu, kaip būdamas 16-os ar 17-os pasirodžiau scenoje kaip gitaristas ir dainininkas roko ir popmuzikos grupėje Vokietijos mieste, kuriame augau. Tai buvo mokyklos muzikos grupė. Tuomet jų buvo daugybė. Smagūs laikai! Dainavome keletą savo kūrybos dainų, bet daugiausia stengdavomės perdainuoti populiariųjų atlikėjų – Jimmy Hendrix, The Doors, Prince, „U2“ – dainas. Kai man suėjo 20, supratau, kad noriu nuveikti kažką daugiau, taigi prasidėjo vokalo ir aktorystės pamokos, o kad galėčiau sumokėti savo mokytojams, dirbau baruose.
Kaip supratote, kad reikia pasukti būtent muzikiniu keliu? Ar tokiam sprendimui pritarė tėvai?
Sunkiai paaiškinamas jausmas, kai muzika tavo širdyje yra nuolat. Kai buvau ketverių, klausydavau tėvo turimų kasečių ir bandydavau dainuoti. Dešimties pradėjau mokytis groti pianinu, o 14-os metų įsigijau savo pirmąją gitarą ir savarankiškai išmokau ja groti. Tiesa, mano tėvai niekada nenorėjo, kad tapčiau muzikantu, dainininku ar imčiausi bet kurio kito su menais susijusio amato.
Kaip atradote savyje poeto ir kompozitoriaus potencialą?
Groju gitara ir pianinu, tiesa, pastaruoju – tik sau ir gana nedaug. Kurti eiles ir muziką pradėjau savaime, natūraliai, niekas manęs to nemokė, tačiau daugybę kartu pabandęs pajutau, kad galiu. Žinoma, visada yra malonu stovėti prieš publiką ir akimirksniu gauti grįžtamąjį ryšį, tai duoda jėgų, suteikia daug malonių akimirkų. Visai kas kita yra kūryba. Rašyti tekstus ir melodijas reikia vienam, atsiskyrus nuo kitų. Kartais tai būna lengva, pakanka vos keleto valandų, o kartais kūriniui pabaigti reikia mėnesių.
Ar Jūsų atliekamos dainos perteikia Jūsų asmeninę patirtį ir emocijas?
Žinoma! Galiu kalbėti, dainuoti, rašyti tik apie savo asmeninę patirtį, t. y. savo norus, meilę, emocijas. Net pasirinkdamas kitų kūrėjų eiles privalau rasti jose dalelę savęs. Kitaip negaliu. Manau, kiekvienas atlikėjas privalo mokėti perteikti atliekamą kūrinį kaip asmeninę patirtį. Tik taip galima būti unikaliam. Emocija – visų menų variklis ir visiškai nesvarbu, ar tai meilė, skausmas, baimė, aistra, gailestis, – dainuodamas tu turi tai išgyventi. Mėgstu dainuoti ne fado hitus, o mažiau žinomas dainas. Lietuvos publikai pristatau dainas iš dviejų savo albumų, tai ir mano sukurti, ir kitų poetų, ir tradiciniai fado kūriniai.
Bandėte groti įvairią muziką, kodėl apsistojote būtent ties fadu?
Kadangi fadas yra ilgametė portugalų tradicija, šią muziką girdėjau nuo mažumės. Įpratau prie Amálios Rodrigues, Carloso do Carmo balsų. Būdamas 19-os naujai atradau, mano nuomone, bene patį gražiausią ir stipriausią fado balsą Dulce Pontes. Jaučiau, kad portugalų kalba ir muzika yra puiki galimybė išreikšti save. Fadas – labai trapus, grynas ir tyras, įprastai vokalas tėra lydimas dviejų gitarų, kartais dar kontraboso. Tai tiesiausias kelias į klausytojų širdį ir sielą.
Kokių širdžiai mielų savo balso apibūdinimų esate girdėjęs?
Girdėjau tikrai nemažai komplimentų ir savo balso apibūdinimų, bet man svarbiausia – balso ir keliamo tikslo santykis. Paaiškinsiu, turi būti aiški priežastis, kodėl pasirinkau būtent tą kūrinį dainuoti. Man labai svarbu turėti abipusį ryšį su publika, jei daina paliečia klausytoją, džiaugiuosi jausdamas atgalinį ryšį, sukeldamas emociją.
Koks buvo pats įsimintiniausias koncertas?
Kai išvykstu koncertuoti svetur, deja, su muzikantais dažniausiai neturime laiko apžiūrėti miestų ir daugiau susipažinti su šalimi. Mano karjeroje buvo vienas labai svarbus momentas, kai pirmąkart koncertavau savo gimtojo miesto Bragansos teatre. Tai buvo 2012 metais. Labai jaudinausi, mat salėje buvo gausus būrys artimųjų, kaimynų, bičiulių, kurie pažinojo mane nuo mažų dienų! Įsivaizduokite, kaip tai emocionalu ir įspūdinga! Stulbinamas, visą gyvenimą atmintyje išliksiantis vakaras.
Pirmąkart viešite Lietuvoje. Kokių turite lūkesčių?
Visada miela atvykti į kitą šalį, bent šiek tiek pažinti kultūrą, tačiau visų svarbiausia – žmonės, juk būtent jie mums dovanoja naujų patirčių, todėl kiekvienąkart šalį pirmiausia siejame su ten sutiktais žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad galiu lietuviams pristatyti Portugaliją ir jos tradicinę muziką. Jaučiuosi, lyg būčiau buvęs pakviestas į draugų vakarėlį ir neščiausi savo keptų sausainių desertui. Galėčiau dainuoti visą parą, nes dievinu visas dainas, kurias nusprendžiu atlikti.
Teksto autorė Eva Kazlauskienė
Nuotraukos Dariaus Butkevičiaus ir Jolitos Kirkilaitės