Sigitas Tamkevičius – Lietuvos katalikų dvasininkas, Kauno arkivyskupas. 2013-ųjų metų Laisvės premijos laureatas sutiko pasidalyti savo mintimis ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.
Sveikoje sieloje – sveikas kūnas
Arkivyskupas paklaustas, ar dvasinė sveikata turi įtakos fizinei, nė nedvejodamas atsakė, jog tai – akivaizdus faktas. „Sakoma, kad sveikame kūne – sveika siela, nors iš tikrųjų reikėtų sakyti, jog sveikoje sieloje – sveikas kūnas. Kiek mums pasiseka turėti dvasinės pusiausvyros ir vidinės ramybės, tai labai lemia ir mūsų fizinę sveikatą. Bet koks irimas prasideda mūsų dvasioje. Mes, katalikai, turime labai veiksmingą priemonę atstatyti dvasinei pusiausvyrai – išpažintį. Ji žmogų ne tik dvasiškai prikelia, bet ir palaimingai veikia fizinę sveikatą. Gaila, kad ne visi šia priemone dažnai naudojasi. Neatleistos nuodėmės nešiojimas savyje – tai tarsi infekcijos nešiojimas ir nesigydymas.“
Rožinis ir dviratis
75-erių metų dvasininkas palankiai vertina fizinį aktyvumą ir nepamiršta būtinybės judėti. „Mūsų kūnas, stokodamas fizinio krūvio, praranda viską: sveikatą ir jėgą, todėl tiems, kurie darbe mažai juda, tiesiog būtina patiems susikurti sąlygas, kad būtų pakankamai fizinio aktyvumo. Tam tikru laiku mano gyvenime buvo labai daug judėjimo, todėl mažiausiai rūpinausi dar kažką pridėti, tačiau šiuo metu tiesiog jaučiu būtinumą ieškoti papildomo fizinio krūvio. Dviratis šiam tikslui yra labai patogi priemonė. Net nepajunti, kaip jį minant praeina valanda, o kartais ir dvi.“
Paklaustas, kaip apsisaugo nuo kasdienės įtampos ar neigiamos aplinkinių įtakos, Kauno arkivyskupas sako: „Turiu dvi priemones, kurios man padeda: maldą, ypač rožinį, ir dviratį. Nenaudoju rožinio kaip priemonės įtampai suvaldyti, bet kalbu jį labai dažnai, eidamas ir vairuodamas automobilį. Ir dviračiu važiuodamas dažnai kalbu rožinį. Kai pavargstu arba turiu daug rūpesčių, sėdu ant dviračio ir po geros valandos galva vėl šviežia, o rūpesčiai kažkur nuplaukę tolyn.“
Sovietiniai metai nelepino
2014 m. sausio 13 d. Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta 2013-ųjų metų Laisvės premija už kovojimą dėl žmogaus teisių ir žodžio laisvės sovietiniais metais. Kauno arkivyskupas, tuomet dar kunigas, redagavo ir leido „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. 1983-siais metais buvo suimtas ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. „Kronikos“ leidimas buvo susijęs su didele rizika ir įtampa. Vėliau prasidėję tardymai, teismai ir gyvenimas už spygliuotų vielų taip pat nelepino, todėl dabar nesijaučiu kaip aštuoniolikmetis. Tačiau, ačiū Dievui, sulaukęs 75-erių metų dar galiu dirbti ir neverkšlenti, kad per sunku.“ Paklaustas, ar tuo metu buvo žinių, galimybių ir noro domėtis sveika gyvensena, pašnekovas šypteli: „Deja, sovietiniais metais man rūpėjo ne sveikas gyvenimas, o kiti dalykai. Žinoma, niekada neturėjau jokių žalingų įpročių, buvau pratęs prie fizinio krūvio, tačiau valgiau, ką šeimininkės paruošdavo, ir visiškai nepaisiau, ar tai sveika, ar ne.“
Kasdienybėje – saikas ir malda
Paklaustas apie kasdienę veiklą ir ritualus, gerb. Sigitas pabrėžė maldą ir susikaupimą. „Ryte mane pažadina skambutis, nors dabar jis nelabai reikalingas, nes gyvenimo ritmas daugelį metų beveik nesikeičia. Po to trumpa mankšta, ir iki pusryčių mano laikas būna skirtas maldai – brevijoriui – ir asmeninei maldai – mąstymui. Vasaros vakarais po darbo dienos, o kitu metu kiek anksčiau valandą ar pusantros praleidžiu gamtoje, dažniausiai ant dviračio. Visą gyvenimą daug judėjau, todėl niekuomet neturėjau bėdų dėl svorio. Ir, žinoma, nesilaikiau jokių dietų. O dabar valgydamas jau turiu sau pasakyti – užteks. Mano bičiulis vysk. Vladas Michelevičius su humoru sakydavo: „Man eina į sveikatą, ko nesuvalgau“. Tai auksinė taisyklė, kurią mano amžiaus žmonės galėtų dažniau prisiminti.“
Dvasininkas sako suprantantis, jog šiuolaikinėje visuomenėje žmogus turi daug kitų rūpimų dalykų, todėl sveikata ne visada būna pirmoje vietoje. „Visiškai normalu, kad prisimename sveikatos reikalus, kai organizmas pradeda siųsti pavojaus signalus. Bet juk reikia ne tiek ir daug: reikia vengti viso to, kas sveikatą tikrai ardo, visų pirma rūkymo ir alkoholio, taip pat bet kokios rūšies blogio. Darydami gera, mes padedame savo sveikatai ir, atvirkščiai, kiekvienas blogas darbas mūsų sveikatą ardo.“
Paklausus nuomonės apie vis dar girdimus gydytojų patarimus dėl alkoholio vartojimo nedideliais kiekiais, Kauno arkivyskupas tik nusijuokia: „Ačiū Dievui, aš nesutikau gydytojo, kuris man būtų pataręs dėl sveikatos prieš miegą išlenkti taurelę.“
Straipsnis parengtas vykdant sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“.
Parengė Evelina Valiulytė, www.sveikuoliai.lt
Nuotraukos S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo