Ji puikiai valdo rašytojo plunksną. Jos neišsenkančiai fantazijai ir talentui paklūsta įvairiausios priemonės menui kurti. Jos kūryba atveria mums šviesių, svajingų minčių, grožio ir vaikiško nerūpestingumo nuspalvintą pasaulį. Vaikiškumas ir nerimtumas – tai, ką ši kūrėja laiko gyvenimo džiaugsmo šaltiniu. Apie dailininkę ir leidyklos „Nieko rimto“ sielą Sigutę Abramavičienę, daugeliui geriau žinomą Sigutės Ach slapyvardžiu, būtų galima kalbėti daug. Tačiau, ilgai nedelsdami, kviečiame žvilgtelėti į Sigutės pasaulį per šį pokalbį bei iškalbingus jos kūrinius, kurie sužadina tyrus jausmus.
Papasakokite, kokia buvote vaikystėje. Ar ir tada Jus labiausiai traukė menas?
Buvau svajojantis vaikas, mėgau skaityti. Piešiau, bet ar tikrai tai buvo talentą liudijantys kūriniai, nežinau. Tiesiog labiau mėgau veikti kažką, o ne bėgioti.
Kuriate jau daugiau negu 20 metų. Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip menininkės, kelias?
Gal tas kelias pats žmones pasiima… Taip susiklostė, net keista. Mėgau keliauti, mokė dainuoti, studijavau chemiją, dirbau dailiosios keramikos studijoje mokytojyte, o va – „menininkės kelias“ jau gerokai įsibėgėjęs…
Kaip į savo nueitą kelią, pirmuosius kūrinius žvelgiate dabar?
Su didžia nuostaba ir dėkingumu, nes tai mane nešė, užpildė ir gelbėjo. Piešdama jaučiuosi savimi.
Turbūt kiekvienas menininkas nori būti įvertintas, pripažintas. Kas Jums yra didžiausias įvertinimas?
Nuoširdi šypsena. O ją dažnai lydintys labai gražūs žodžiai man visad yra taip daug, kad pasidaro drovu ir aš sutrinku… Labai mėgstu girti ir drąsinti kitus, o štai kai mane giria – droviuosi. Aš darau tai, ko negaliu nedaryti, galimybė kurti – didžiulė malonė.
Švelnumas, svajingumas, jaukumas, romantiška nuotaika, tyras džiaugsmas – tokias emocijas ir būsenas dažnai perteikia Jūsų piešiniai. Ar to gausu ir Jūsų kasdienybėje? Kokia ji – Jūsų diena?
O, tų dienelių būna įvairiausių – apšviestų metų laikais ir gyvenimo įvykiais. Būnu ir pavargusi, ir nosį nukabinusi. Dėl to jautrumo aplinkai kažkada ir nusipiešiau gėlėtas pievas, pilnas jaukumo. O kai pieši linksmą zuikį, nori nenori nusišypsai ir liūdesys pasitraukia – kaip vėsuma traukiasi nuo saulės šviesos.
Taip ir neišmokusi suprasti, kiek į tą dieną telpa, aš dažnai būnu užklumpama vakaro dar visai įsibėgėjusi. Tad ankstus rytas, kad ir koks gražus, dažnai būna pramiegamas… (šypsosi – red. past.).
Jūsų piešiami personažai dažnai būna užsimerkę. Kodėl?
Na tada jie būna panirę į save, klausosi vidinio pasaulio vandenyno, kuris ošia kažkur širdies kamputyje…
Kuriate ir keraminius dirbinius. Kaip pasukote į keramikos sritį?
Šeštoje klasėje grįžtant iš mokyklos labai gerai lipo sniegas, tad su drauge prilipdėme visko ir nusprendėme, kad reikėtų susirasti keramikos studiją. Taip ir prasidėjo. Lipdžiau visad, kai tik galėjau, bet, gimus leidyklai „Nieko rimto“, daug mane dominančių meno sričių teko kuriam laikui atidėti.
Kokią meno rūšį dar svajojate ar ketinate įvaldyti?
Žemės meną… Na net jei ir nepasiseks, pratęsimo laukia lėlės, pasakos, tapyba ant šilko, interjerai, freskos, koliažai ir plastika, intuityvusis piešimas, keramika, multimedija.
Pavasaris turbūt daugumai lietuvių yra vienas maloniausių metų laikų. Kuris metų laikas Jums dosniausias įkvėpimo, kūrybos prasme?
Man taip pat patinka pavasaris, nors jau keletą metų visai neveikia nei šlapdriba, nei žemas dangus ar saulės nebuvimas. Mano pačios nuostabai, pradėjo patikti pilki fonai – taip mintyse vadinu ramų, išskaidytą apšvietimą apsiniaukusią dieną. Tada geriau sekasi dirbti, lengva susikaupti, o išlindus saulei tikrų spalvų nematyti, norisi bėgti į gamtą ir surengti iškylą.
Jau nemažai metų rengiate kūrybines dirbtuves vaikams „Menų valtys“. Ko vaikai jose mokosi ir kuo stebina Jus pačią?
„Menų valtys“ laukia įvairaus amžiaus dalyvių – didelių ir mažų. O labiausiai tų, kurie nedrįsta pradėti arba sako: „Esame ne menininkai.“ O aš, padėjusi pralaužti nedrąsumo ledą, galiu be galo stebėti, kaip to, kuris „nemoka“, ranka piešia Dievas.
Jūsų kartu su Arvydu Vereckiu įkurta leidykla „Nieko rimto“ gyvuoja jau 15 metų. Ar menininkui sunku būti ir verslininku? Ar jo pasaulėžiūra netrukdo verslui?
O, kokia tai dažnai pasitaikanti klaida manyti, kad aš esu leidėja. Verslininku nepavadinčiau ir Arvydo Vereckio, prieš penkiolika metų taip drąsiai išleidusio į pasaulį tiek daug mano meno. Nes tai buvo tikra beprotybė. Tikrai labai nerimta ir galėjo blogai baigtis, jei ne Arvydo talentas sugebėti sujungti savy tiek daug talentų, tarp jų ir minėtąjį verslumą. Jis – genialusis prodiuseris – padovanojo Lietuvai Sigutę Ach, sugrąžino iš užsienio Kęstutį Kasparavičių ir dabar jau yra išleidęs šimtus legendinių knygų vaikams. Daug dabar jau žinomų rašytojų ir iliustruotojų debiutavo Arvydo provokuojami, globojami, mokomi. Na o mano pareigos leidykloje „Nieko rimto“ – grožis ir sparnai. Arvydas laikosi man duoto žodžio – saugoti mano laisvę būti menininke, skristi, kad ir kas būtų.
Ar pavyksta atskirti darbo ir laisvalaikio, poilsio laiką?
Neskirstau kūrybos laiko į poilsį ir darbą. Aš visad kuriu, dažnai tuo užkrečiu ir kitus (šypsosi – red. past.).
Esate save apibūdinusi kaip nerimčiausią dailininkę ir rašytoją. O ir pati leidykla pavadinta „Nieko rimto“. Kodėl?
Tai sparnuota frazė, atlėkusi iš seno filmo „Baronas Miunhauzenas“: „Ponai, nebūkite tokie rimti, su šia veido išraiška padaroma itin daug klaidų.“ „Nieko rimto“ – tai įsitikinimas, kad „vaikiškumas“, „nerimtumas“, esantys kiekvieno žmogaus širdy, yra neišsenkantis meilės, tyrumo ir gyvenimo džiaugsmo šaltinis, nugalintis baimes, pyktį, melą.
Kokių Lietuvos (o gal ir užsienio) menininkų kūryba Jus pačią labiausiai žavi, pakylėja virš kasdienybės?
Aš – literatūros vaikams gerbėja. Nes knygos vaikams – tai knygos, gydančios žmoniją. Tikras tekstas vaikui – tai išminčiaus tekstas, kuriame paprastais žodžiais pasakoma esmė, patenkanti tiesiai į širdį ir skaistinanti sielą. Knygų suaugusiesiems reikia, kai žmonės suaugę, o knygų vaikams reikia visą gyvenimą. Neįsivaizduoju namų be knygų vaikams.
Na o viena iš mano mylimų autorių – Tuvė Janson.
Menininkas kurdamas atiduoda daug savo minčių, jausmų, kaskart stengiasi gerbėjams pateikti ką nors nauja. Kaip tą idėjų lobyną papildote?
Iš tiesų tai gal kiek ir ne taip: kaskart kažką nauja stengiasi pateikti prekybos centrai, o menininkas – žmogus, jis gyvena, patiria, jaučia ir išreiškia tai pagal gebėjimus prieinamais būdais – piešia, šoka, kuria eiles. O kartais – žvelgia pro langą, eina gatve, užkalbina žmogų. Jei suprantame, kad esame savo gyvenimo vieninteliai autoriai, tada kiekviena gyvenimo sekundė prisipildo kūrybos įsisąmoninimo, suvokiame, kad ne tik kuriame patys, bet ir mus tuo metu kuria kiti, krintanti šviesa apšviečia veidą, vėjas kedena plaukus ir iš kažkur (iš kur?) širdį pripildo džiaugsmas. Suvokti, kad mes visi – neaprėpiamas „gaudesys“ Vienis, Didžioji Esatis, man svarbiausia.
Jūsų kūrinių tiek daug, kad sunku įsivaizduoti Jus ilgesnį laiką nieko nekuriančią…
Kurti – tai nėra tik sėdėti ir piešti, aš galiu užsiimti begale buitinių smulkmenų, būti į jas visiškai pasinėrusi, ypač jei jau ant pirštų galiukų „kybo“ naujas paveikslas ar atvirukų kolekcija. Tarsi lauki to paskutinio akordo. Na o piešiu aš greitai, kai jau piešiu. Labai daug ką kitko nuveikiu tarsi kaupdama jausmą, kur šypsenos, jaukumas, kažkoks nenusakomas gerumas, ir kai jau „to“ turiu pakankamai, piešiu (šypsosi – red. past.).
Kaip šeimos nariai vertina Jūsų kūrybą?
Mano šeima mane myli, ir aš juos myliu, ko gi dar benorėti? (šypsosi – red. past.).
Ar šeima supratingai žvelgia į Jūsų veiklą, į kurią esate pasinėrusi?
Na kai buvau piemenė, keliaujanti pakeleivinėmis mašinomis po visą Sovietų Sąjungą, tada tikrai reikėjo supratingumo žvelgiant į mano „veiklą“. Aš tokio supratingumo neturiu ir lenkiu savo – dabar jau taip pat motinos – galvą prieš savo Mamą. Iš kur ji sėmėsi kantrybės ir tolerancijos mano „meniškoms“ gyvenimo apraiškoms, neįsivaizduoju… Ačiū, mamyt…
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino „Lietuvės“ redakcija
Nuotraukos – leidyklos „Nieko rimto“ ir iš asmeninio Sigutės Ach archyvo