Ar tekę lankytis Pakruojo pašonėje, kairiajame Kruojos upės krante įsikūrusiame Sigutėnų kaime ar bent apie jį girdėti? Ne? Tada džiaugiamės galėdami Jus supažindinti su dar viena maloniai mus nustebinusia Lietuvos vietove ir jos bendruomene. Čia gyvuoja senosios ir kuriamos naujos tradicijos, puoselėjamos vienos svarbiausių vertybių – skirtingų kartų žmonių tarpusavio ryšiai, su dideliu ūpu dirbama visos bendruomenės labui. O apsakyti grožiui, kurį kuria darbščios sigutėniečių rankos, rasti žodžių sunku – vaikščiojant po šį kaimą lengva pasijusti tarsi išpuoselėtame botanikos sode. Tad nestebina tai, kad Sigutėnai ne kartą pelnė gražiausiai tvarkomos Pakruojo rajono gyvenvietės vardą. Apie gyvenimą šiame jaukiame Šiaurės Lietuvos kampelyje ir vietos bendruomenės veiklą kalbamės su jos ilgamete pirmininke Pranute Kvedariene.
Negausi, bet veikli
„Mūsų kaimas visai nedidelis. Jame gyvena vos per 100 žmonių. Tai vienas iš mažiausių Pakruojo rajono kaimų, kuriuose susikūrusios bendruomenės. Tačiau aktyvumu nėmaž nenusileidžiame nepalyginamai didesnėms bendruomenėms“, – džiaugiasi P. Kvedarienė.
Jos teigimu, vieni gyventojai imasi bendruomeninės veiklos su didžiausiu ūpu, nė nebeįsivaizduodami kitokio savo gyvenimo, kitus tenka paraginti prisidėti prie bendro labo. „Tokią žmonių bendrystę svarbu nuolat skatinti, nes užsidarę vien savo sodybose (kad ir labai gražiose, kokių mūsų kaime gana nemažai) jie gali prarasti pačią didžiausią gyvenimo vertybę – ryšį su kitais žmonėmis“, – bendruomeniškumo skatinimo svarbą pabrėžia bendruomenės pirmininkė.
Sigutėnų kaimo bendruomenė buvo įkurta 2005 metais siekiant drauge spręsti toje pačioje teritorijoje gyvenančių žmonių problemas, būti vieni kitiems atrama nelengvoje kasdienybėje, ugdyti jaunimo meilę gimtajam kaimui ir atsakomybę už jo ateitį, bendromis pastangomis puoselėti švarią ir gražią gyvenamąją aplinką, kaip sveikos gyvensenos ir geros nuotaikos pagrindą.
Patys kūrė bendruomenės namus ir akiai mielą aplinką
Jausdami, kad būtina turėti vietą susiburti, susitelkę sigutėniečiai patys pasistatė bendruomenės namelius. Tai buvo tęstinis trejų metų darbas. Įdomu tai, kad bendruomenės būstine tapo jos nario (dabar jau mirusio) Jono Svečiulio dovanota senovinė klėtis, atgabenta iš už 40 km nuo Sigutėnų esančio vienkiemio. Ji buvo išardyta ir iš rąstų suręsta iš naujo. Neilgai trukus bendruomenės nariai pasistatė kur kas didesnį priestatą, nes suprato, kad tilpti visiems klėtelėje nepavyks. Tuo pačiu metu kūrė bendruomenės poilsiavietę, įrengė vaikų žaidimų aikštelę, sodino dekoratyvinius augalus aplinkai gražinti…
Stengdamiesi patys kurti aplinką, kur būtų miela, malonu tiek akiai, tiek širdžiai, kaimo gyventojai gražino ir savo pačių sodybas. Šios pastangos neliko neįvertintos: sigutėniečių sodybos konkursuose dažnai būdavo pripažįstamos vienomis gražiausių rajone, o visa Sigutėnų gyvenvietė net trejus metus iš eilės – 2008, 2009 ir 2010 m. – pelnė gražiausiai tvarkomos rajono gyvenvietės vardą.
Puoselėja senuosius papročius ir kuria savas tradicijas
Pasak P. Kvedarienės, nuo pat veiklos pradžios bendruomenė kuria savo tradicijas: sveikina jubiliatus, sukūrusius šeimas ar kūdikių susilaukusius bendruomenės narius, padeda artimo žmogaus netekties valandomis, puošia bendrą kaimo naujametinę eglutę, leidžia kaimo kalendorių. „Visada užstojame kelią (senoviškai) iš Metrikacijos skyriaus ar bažnyčios grįžtantiems kaimo jaunavedžiams, – apie vieną iš kaimo tradicijų pasakoja P. Kvedarienė. – Tačiau ne tam, kad „nureketuotume“ jų palydą, o tam, kad pasveikintume specialiai sukurta daina ar posmais ir kuklia dovanėle.“
Bendruomenė taip pat organizuoja įvairias šventes, kurios būtų įdomios įvairaus amžiaus žmonėms. „Tradicinėmis bendruomenės šventėmis jau yra tapusios Velykėlės, Senelių bei anūkų popietė, Žvejų varžytuvės vyriausio bendruomenės žvejo, šiemet 80-metį švęsiančio Jono Prikockio, taurei laimėti, Rudens spartakiada bei Slidžių (arba rogučių) varžybos“, – pasakoja P. Kvedarienė. Bendruomenės renginiuose neretai dalyvauja keturios sigutėniečių kartos.
Pašnekovės manymu, padėti žmones pritraukti į bendruomenę, jos veiklą pirmiausia gali patrauklių, visiems kuo nors reikšmingų renginių organizavimas. Taip pat dėmesys kiekvienam bendruomenės nariui, sudarytos galimybės visiems pasijusti svarbiems, socialinės atskirties mažinimas.
Nors Sigutėnai, kaip ir kitos mažesnės gyvenvietės, susiduria su jaunimo trūkumo problema, tačiau likę gyventi kaime jauni žmonės, vaikai nelieka pamiršti – jiems organizuojami specialūs renginiai. „Jaunus žmones skatiname į renginius atsivesti bendraamžių iš kitur. Tad salė nebuvo tuščia, kai išskirtinai jaunimui 2015 metais skyrėme projektą „Žiemos švenčių tradicijų ir papročių perdavimas vaikams ir jaunimui“, kurį sudarė net penki edukaciniai renginiai: Užgavėnių kaukių darymas, Užgavėnių šventė, Verbų rišimas, Margučių puošyba ir Atvelykio šventė“, – pasakoja P. Kvedarienė.
Nors Sigutėnuose, be bendruomeninės veiklos, nėra didelių gyventojų užimtumo galimybių, tačiau, įsikūrę vos per kilometrą nuo rajono centro Pakruojo, savo kasdienybę sigutėniečiai gali praturtinti šiame mieste dažnai vykstančiuose renginiuose. Nemažai vietos žmonių Pakruojyje ir dirba.
Dažni konkursų laureatai
Sigutėnų kaimo bendruomenės nariai kasmet aktyviai dalyvauja Pakruojo rajono bendruomenių sąskrydžiuose ir kaskart grįžta su apdovanojimais. 2006 metais ji pelnė veikliausios, o 2007 m. – aktyviausios Pakruojo rajono bendruomenės vardą. Be to, 2007 m. Savanorių centro surengtame konkurse buvo pripažinta viena iš trijų efektyviausiai dirbusių šalies bendruomenių. 2010 m. ėmėsi itin atsakingo darbo – surengti Sigutėnuose tradicinį viso rajono bendruomenių sąskrydį. Vėlesniais metais bendruomenė buvo apdovanota Lietuvos Ministro Pirmininko medaliu už sėkmingą dalyvavimą Nacionaliniame bendruomenių konkurse. 2011 m., nugalėję dvi dešimtis į finalą pakliuvusių bendruomenių, sigutėniečiai tapo respublikinio konkurso „Lietuvos kaime gera gyventi“ laureatais.
„Bene didžiausiu savo nuopelnu laikome tai, kad visa, ką surengiame ar sukuriame, gimsta iš mūsų pačių – ne specialistų, o visuomenininkų – idėjų, iniciatyvos ir savanorystės, nes Sigutėnuose nėra nei kultūros namų, nei bibliotekos, nei mokyklos, su kuriomis bepigu rengti bendrus renginius kitoms rajono bendruomenėms, – teigia bendruomenės pirmininkė. – Galbūt būtent žinojimas, kad niekas nieko už mus nepadarys, mums ir suteikia stiprybės visuomeniniame darbe. Šis darbas negali nepraturtinti žmonių, kuriems rūpi ne vien materialinės vertybės.“
Ne kartą reikšmingų įvertinimų sulaukė ne tik visa sigutėniečių bendruomenė, bet ir jai vadovaujanti P. Kvedarienė, kuri pagal specialybę yra žurnalistė ir jau 43 metus dirba Pakruojo rajono laikraščio „Auksinė varpa“ redakcijoje. 2007 metais ji buvo apdovanota kaip aktyviausia Pakruojo seniūnijos visuomenininkė. Po metų jos bendruomeninė veikla dar kartą įvertinta – sigutėniečių telkėja Pakruojo rajone išrinkta veikliausia 2008 metų bendruomenės pirmininke.
Įvairūs sunkumai bendruomeninės veiklos neprislopina
Paklausta, ar kaime nėra skeptikų, vis dar abejojančių bendruomenės nauda, P. Kvedarienė primena svarbiausius susivienijusių gyventojų darbus, kurių nauda neabejotina: „Negarantuoju, kad tokių skeptikų nėra visiškai, bet jų nedaug. Sigutėniečių bendruomenės nuveiktų darbų negalima nevertinti, nes tai jos iniciatyva visiškai lygioje vietoje atsirado bendruomenės namai, tvarkoma kaimo aplinka, rengiamos šventės bei sodiečių akiratį plečiančios išvykos, mezgasi naudingi ryšiai su kitomis šalies bendruomenėmis, jaunimui perduodama vyresniosios kartos patirtis, puoselėjamos kultūros paveldo vertybės ir pan.“
Už viso to, kas išvardyta, slypi atsakingas ir nemenkas darbas. Bendruomenės aktyvistams reikia skirti nemažai savo asmeninio laiko ir pastangų, kad sigutėniečiai galėtų susirinkti į šventes, edukacines veiklas, kad akį džiugintų kaimo aplinka ir t. t. Neretai tenka susidurti ir su įvairiais sunkumais. Pasak P. Kvedarienės, didžiausia veiklos problema yra vadinamasis popierizmas: įvairių ataskaitų pildymas, daugybės dokumentų pateikimas ruošiant projektus, o vėliau – už juos atsiskaitant, užuot tą laiką panaudojus kur kas prasmingesniems dalykams (pavyzdžiui, bendravimui su žmonėmis ir pan.). „Taip pat apmaudu, kad vis dažniau užmirštama, jog mes – visuomenininkai, daugeliu atvejų turintys tiesiogines savo pareigas, kurių taip pat nevalia apleisti dėl savanorystės, kad ir labai palengvinančios įvairių valdininkų darbą, – ne tokią malonią bendruomeninės veiklos pusę atskleidžia pašnekovė. – O pačiam didžiausiam paradoksui, mano supratimu, prilygsta vis girdimi raginimai bendruomenėms jau steigti ir darbo vietas – tarsi joms nepakaktų socialinio, kultūrinio bei dvasinio kaimo gyvenimo rūpesčių.“
Bendruomenės pirmininkė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais vis pasisekdavo gauti finansinę paramą bendruomenės veiklai plėtoti. Vis dėlto tam yra sąlyga – kad pati bendruomenė prisidėtų prie projektų įgyvendinimo savais pinigais, kurie turi sudaryti 10 ar net 16 procentų bendros projektui vykdyti reikiamos sumos. „Iš kur jų imti bendruomenei, jeigu ji iš savo lėšų turi ir mokėti mokesčius (už elektrą, vandenį), ir išlaikyti (apkūrenti) bei apdrausti bendruomenės namus, ir šalinti juose įvairius gedimus, ir visą vasarą puoselėti kaimo aplinką, ir kurti savo tradicijas – sveikinti jubiliatus, jaunavedžius, naujagimius… Juolab kad ir rėmėjų šiais laikais nėra lengva rasti“, – svarsto P. Kvedarienė.
Be įprastinių veiklų, šiais metais bendruomenė pradeda vykdyti du naujus projektus, kurie buvo labai gerai įvertinti komisijos. Pasak P. Kvedarienės, gauti finansavimą padeda originalios bendruomenės idėjos. „Šiemet pasisekė laimėti ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), ir Žemės ūkio ministerijos skelbtus projektų, skirtų bendruomenėms stiprinti, atrankos konkursus. Todėl prieš akis – šių projektų įgyvendinimo darbai: bendruomenės aplinkos sutvarkymas įrengiant erdvę didelių ir mažų sigutėniečių vasaros veiklai, taip pat bendruomenės namų antrojo aukšto pritaikymas sveikatingumo salei. Dar laukia švenčių bei ekskursijų po Lietuvą organizavimas žmonėms, kurie pirmąkart per 11 bendruomenės veiklos metų turės galimybę pakeliauti nemokamai – tam bus panaudotos SADM projekto bendruomeniškumui stiprinti lėšos. Taip pat numatoma daug talkų, nes prie visų projektų stengiamės prisidėti savanorišku darbu. Visus planuojamus darbus būtų sunku išvardyti“, – apie bendruomenės narių laukiančius darbus ir įspūdžius pasakoja pašnekovė.
Drauge smagiau ir dirbti, ir keliauti
Sigutėnų gyventojai ne tik kartu dirba prie įvairiausių projektų, organizuoja kaimo renginius, bet ir leidžiasi į bendras keliones po įvairias Lietuvos vietoves. „Jau esame apkeliavę beveik visą Lietuvą, nes ekskursijas rengiame kiekvienais metais. Visada samdome 50 vietų autobusą, ir jis būna pilnas“, – sigutėniečių noru pažinti kitas Lietuvos vietoves džiaugiasi bendruomenės pirmininkė. Ji teigia nežinanti, kaip reikės sutalpinti visus, norinčius šią vasarą aplankyti Valdovų rūmus ir kitus įdomesnius lankytinus objektus Vilniuje.
Sigutėnai turi kuo didžiuotis
Nors Sigutėnai – mažytė gyvenvietė, tačiau iš čia kilę žmonės savo talentu, darbštumu ir pasiekimais, ypač sporto srityje, stebina ne tik rajoną, bet ir Lietuvą. Čia gimusi ir užaugusi Bernadeta Dauparaitė yra 2009–2010 metų šotokan karatė pasaulio čempionatų prizininkė, 2010 metų Europos čempionė, o 2011 metais Čikagoje rengtame šotokan karatė pasaulio čempionate ji yra pelniusi net du medalius. Tai – tik keletas Bernadetos laimėjimų. Už Lietuvos vardo garsinimą mergina 2011 metais buvo apdovanota Prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Taip pat sigutėnietis Benas Dauparas yra iškovojęs bronzos medalį kumitė rungtyje 17-ajame Baltijos šalių šotokan karatė čempionate. O Algirdas Navickas – ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio svarsčių kilnojimo veteranų čempionas, Europos veteranų vicečempionas. Ramunė Pociuvienė, pripažinta geriausia 2014 metų rajono bėgike meistrų grupėje, toliau skina pergales ne tik respublikinėse, bet ir tarptautinėse varžybose.
Pasak bendruomenės pirmininkės, Sigutėnuose gyvena be galo darbštūs, kūrybingi, nuoširdūs, supratingi ir vaišingi žmonės. „Daug moterų daro originalias puokštes, neria, mezga riešines, gamina papuošalus iš odos (ir ne vien jos), užsiima dekupažu. Turime savo batsiuvį, ne vieną gerą šeimininkę. O aplinkos grožio puoselėtojai pas mus skaičiuojami dešimtimis – ne veltui Sigutėnai net trejus metus iš eilės buvo pelnę gražiausios Pakruojo gyvenvietės vardą“, – sigutėniečius giria pašnekovė.
Pasak jos, beveik visi Sigutėnų kaimo vaikai papildomai (ne vien pamokų metu) lavina savo meninius gebėjimus, gerai pasirodo įvairiuose konkursuose, todėl kitų metų Motinos dienai prižadėjo paruošti koncertą mamoms bei močiutėms, į kurį, žinoma, ateis visas kaimas.
Paklausta apie gyvenimo kaime privalumus, P. Kvedarienė pabrėžia šiltus santykius tarp žmonių: „Kaimo žmonės nepalyginamai mažiau susvetimėję, daug nuoširdesni, labiau atjaučiantys, tebepadedantys vieni kitiems. Juk mieste, kiek tenka girdėti, nesisveikina net tos pačios laiptinės gyventojai. O pas mus paskutinįsyk nusilenkti mirusiajam paprastai susirenka visas kaimas…“
P. Kvedarienė, kurios gimtinė – Pasvalio rajone esantis Meškalaukio kaimas, į Sigutėnus atitekėjo 1976-aisiais. Čia kartu su vyru Romu užaugino vaikus. O dabar drauge su kitais veikliais žmonėmis augina bendruomenę – pedagogu dirbantis Romas yra toks pat bendruomeninės veiklos entuziastas kaip ir jo žmona.
„Buvau tarp bendruomenės kūrimo iniciatorių, nes atrodė, jog tai labai prasminga, – esminę priežastį, kodėl ėmėsi šios atsakingos savanoriškos veiklos, prisimena P. Kvedarienė. – Tokios pat minties laikausi ir dabar, Sigutėnų bendruomenei vadovaudama jau dešimtus metus.“
Nuoširdžiai stebina Pranutės ir kitų aktyvių sigutėniečių atsidavimas bendruomeninei veiklai, ištisą dešimtmetį neblėstantis entuziazmas telkti kaimo žmones ir kurti jiems naudingus projektus, gražinančius aplinką, praturtinančius gyventojų kultūrinį ir socialinį gyvenimą, ugdančius jaunimo pilietiškumą ir meilę gimtajam kaimui… Šie žmonės gražina ne tik savo aplinką, bet ir apskritai Lietuvos kaimo veidą.
Inga Nanartonytė
Prano Žiubrio, Renatos Budrienės, Sigutėnų kaimo bendruomenės nuotraukos
