Šių metų knygų mugėje susitikome su viena iš „Nieko rimto“ leidyklos užsienio autorių – italų rašytoja Silvana De Mari, kuri kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialiste Egle Baliutavičiūte dalyvavo diskusijoje apie laisvą valią fantastinėje literatūroje. Rašytoja Lietuvos vaikų jau gerai žinoma dėl knygų „Paskutinis orkas“ ir „Paskutinis elfas“. O metų pradžioje leidykla išleido naują rašytojos knygą „Paskutiniai užkeikimai. I knyga“, kuri yra ankstesnių kūrinių tęsinys.
Rašytoja Silvana De Mari šiuo metu su šeima gyvena Turine, Italijoje. Anksčiau dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, dabar yra psichoterapeutė ir rašytoja. Silvanos De Mari knygos Lietuvoje pasirodė 2015 metais ir greitai tapo viena mėgstamiausių leidyklos leidžiamų serijų. Knyga „Paskutinis orkas“ apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija.
Kodėl pasirinkote rašyti būtent fantastikos žanro knygas?
Fantastinė literatūra yra vieta, kur paslepiame didžiausias savo pabaisas. Kai kažkas yra taip baisu, kad sunku ir suvokti, tuo labiau pažvelgti baimei į akis, mes tą pabaisą įkūnijame fantastikos žanre. Tai galime matyti ir Pegaso mite, kur pasakojama apie Medūzą, kuriai pažvelgus į akis žmogus suakmenėja; vienintelis būdas Medūzą pamatyti ir ją įveikti yra žvelgti į jos atspindį. Taip veikia ir fantastikos žanras, kuriame atspindimas skausmas ir kančia, kad galėtume juos įveikti.
Senosiose pasakose matome užkoduotus žiaurumus, jose aprašomi vaikai, patyrę persekiojimą, sunkumus ir pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti pasakos „Asilo oda“, „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Joniukas ir Grytutė“. O juk tie siaubai nėra išgalvoti. Įkvėpimo siaubams ieškoti toli nereikia, užtenka ir to, kas kasdien dėdavosi aplinkui. Turiu omenyje metą, kai siautėdavo marai, karas ir badas, bet apie žmonių žiaurumus nedrįstame pasakoti tiesiogiai ir įvelkame tai į pasakos rūbą. Rašau fantastikos knygas, kad galėčiau papasakoti siaubą. Tai literatūra apie Dievą ir mirtį.
Dirbdama chirurge Etiopijoje susipažinau su nuostabaus grožio šalimi, bet tuo pat metu pamačiau, kiek šalyje yra siaubo. Tuo metu Etiopijoje viešpatavo komunistinė diktatūra. Kaip įmanoma suderinti tokį grožį ir siaubą? Man šiuos du dalykus suderina fantastinė literatūra. Rašau apie viduramžius, nes toje epochoje mes atsiradome kaip žmonija, kaip Europos kultūra.
Nors Jūsų knygose nemažai smurto, jis nėra užaštrinamas, daugiau dėmesio skiriate žmonijai pažinti, ypač kaip žmones veikia baimė, neapykanta, įtemptos situacijos. Ar rašydama naudojotės savo, kaip psichoterapeutės, patirtimi?
Būti mediku yra privalumas rašant knygas, nes mums žmonės pasakoja viską, gydytojai pirmieji išgirsta žmonių nelaimes ir bėdas. Dėl to mano knygose slypi tiek istorijos iš mažosios raidės, žmonių gyvenimo, skausmo istorijos, tiek Istorija iš didžiosios raidės, kaip mūsų visų kultūros istorija. Šiais laikais drauge su fantastikos žanru klesti ir siaubo romanų žanras, siaubo filmai. Manau, to priežastis – kad mūsų visuomenė labai keičiasi, neturime stabilumo, nežinome, koks pasaulis bus po 10, 30 metų, todėl literatūra tampa tarsi inkaru, leidžiančiu remtis praeitimi, kad suvoktume dabartį. Mums labai trūksta stabilumo, trūksta priklausymo jausmo ir tai yra mūsų epochos skausmas.
Pagrindinė mano knygų mintis – kad žmogus iš esmės yra geras, bet mes tai užmirštame ir sutelkiame dėmesį į blogiausią. Pavyzdžiui, istorijos knygose mums pasakojama apie Čingischaną ir tūkstančius nukautųjų, tačiau nepasakojama apie milijonus kinų, kurie nepalietė nė plaukelio ant kitų galvos. Todėl sakau, kad žmonija yra gera. Jei būtų kitaip, mes čia nesėdėtume ir dabar nesikalbėtume. Fantastinės knygos būtent to ir moko – visi esame geri, visi esame herojai arba jais galime virsti. Geriausias to pavyzdys man yra „Žiedų valdovo“ herojai, mažieji hobitai Semas ir Frodas, kurie nenori palikti savo šilto, patogaus gyvenimo, tačiau aukojasi ne tik dėl savo artimųjų, bet ir dėl viso pasaulio ateities leisdamiesi į kelionę. Kovodami už save, kovojame ir už žmoniją, o kovodami už žmoniją, kovojame ir už save.
Visi Jūsų knygų veikėjai skirtingi, visi stiprūs, ieško tiesos ir būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Ar tai susiję su Jūsų pačios gerumo, teisybės, prasmės ieškojimais?
Mano herojai – žmonės, kuriuos sutinku kiekvieną dieną, pasakoju gerų, paprastų žmonių istorijas. Tačiau visuomet užtenka kelių blogų žmonių, kad pasaulis imtų griūti. Kad visuomenėje viešpatautų gėris, reikalingos griežtos taisyklės. Šiais laikais mes linkę nuvertinti tas taisykles ir tvirtinti, kad didžiausias privalumas yra lankstumas. Būdama medike, galiu pasakyti, kad stovint prie operacinio stalo griežtos taisyklės yra privalomos norint išvengti kraujo užkrėtimo, tad taisyklės turi būti griežtos, kaip ir žmogaus moralinės nuostatos. Prisiminkime pasaką apie Snieguolę, kuri liko gyva tik dėl to, jog medžiotojas vadovavosi savo moraline taisykle – vaikų žudyti negalima – ir sulaužė jam pačios karalienės duotą įsakymą. Ir tos moralinės normos padeda mano herojams pasirinkti gyvenimo kelią.
Kuris herojus pats įdomiausias Jums pačiai?
Visada sunku atsakyti į tokį klausimą ir taip pat bijau išduoti siužetą, tačiau labiausiai myliu kapitoną Rankstrailį, kuris yra labai dviprasmis personažas, nes visuomet turi galimybę paslysti, pasirinkti neteisingą kelią, tapti žiaurus, bet visada pasirenka tiesą. Jis man ypač artimas, nes jo istorija prasideda labai sudėtingai, jis – vaikas, gimęs iš siaubingos situacijos. Bet, nepaisant savo kilmės, jis sugebėjo ne tik sustabdyti orkus, kurie ketino sunaikinti žmonių pasaulį, bet ir išvaduoti, išgelbėti pačius orkus.
Norėjote diskusijoje paliesti ir laisvos valios temą, tad klausiu: ar laisva valia parašėte knygas?
Kodėl man tokia svarbi laisvos valios idėja? Nes ji leidžia suvokti, kad net tas, kuris gimė blogyje, iš blogio, gali rinktis gėrį. Laisva valia leidžia suvokti, kad visi turi galimybę pasirinkti blogį. Mąstymas, kad „kalti visi, tik ne aš“, klaidingas, nes kiekvienas turi pasirinkimo galimybę, vadinasi, kiekvienas renkasi gerus arba blogus poelgius. Per pastaruosius dešimt metų depresijų, fobijų, obsesijų skaičius išaugo nepalyginamai, o apie mitybos sutrikimus nėra net ką kalbėti. Kodėl taip nutiko? Nes nebeliko laisvos valios ir atsakomybės. Mes esame linkę suversti kaltę kitiems. „Kalta mano mama“, – sakė Froidas. „Kalta visuomenė“, – sakė Marksas. „Kaltos mano chromosomos“, – sakė Darvinas. Ne. Kaltas esu tik aš, ir aš esu atsakingas. Turime suvokti, jog patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus. Kiekvieną rytą turėtume prabusti suvokdami šią mintį, galvodami, kad pasaulis yra nuostabus. Tai gali skambėti juokingai, nerimtai, bet pats svarbiausias užkeikimas yra dėkingumas, kad išsimiegojome švariose paklodėse ir mūsų kambario niekas nesubombardavo, kad turime vandens ir galime gerti kavą, kad turime žmonių, kurie mus myli. Ir jausdami šį dėkingumą turime norėti atiduoti jį pasauliui, grąžinti ką nors atgal. Tik taip mes tapsime nenugalimi. Manau, būti nenugalimiems yra gerokai smagiau ir įdomiau nei įsijausti į šį postmodernizmo gležnumą ir silpnumą.
Jūsų knygose gausu magijos, senų užkeikimų, pažadų, galinčių nulemti veikėjų likimą nepaisant jų valios. Ar tokiame pasaulyje gali egzistuoti laisva valia?
Knyga „Paskutiniai užkeikimai“ man labai brangi. Pagrindiniai trys veikėjai yra nykštukas, įkūnijantis praktiškąjį pradą, Josas, elfo sūnus, kuris įkūnija dvasines vertybes, ir Arduinas, kitas elfo sūnus, kuris yra labai protingas. Jie visi trys savo gyvenimo kelyje nugali ir laimi būtent dėl to, kas jie yra, nors ir kokie yra skirtingi. Ir net Josas, atrodantis silpnas, laimi pasinaudodamas savo trapumu. Pranašystės yra tik ženklai, savotiškos nuorodos, kurios jokiu būdu neneigia herojų laisvos valios ir jų gebėjimo pasirinkti. Pranašystės įkūnija tai, ką galime pavadinti apvaizda, – tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai. Aš labai tikiu pranašystėmis, jos man leidžia turėti tikrumo gyvenime. Taip buvo ne visada, ilgą laiką turėjau dvejonių, tačiau dabar gyvenu visiškai užtikrinta tuo, ką darau. Esu iš labai gražaus miesto, Turino, turiu pasakyti, kad ir Vilnius yra nuostabus miestas, nors neturėjau galimybės ilgiau jį patyrinėti. Turine mes turime bažnyčioje saugomą drobę, kurioje matyti Kristaus veidas, – Turino drobulę. Aš tai laikau ženklu, kad galiausiai mums viskas bus gerai. O jei vis dar nėra gerai, vadinasi, tai ne pabaiga.
Autorė šiuo metu rašo naują knygų seriją apie mergaitę Haniją, kurios gyvenimas priklauso nuo to, ar ji pasirinks blogio, ar gėrio kelią. Tai gana sarkastiškai parašyta knyga, teigia autorė. Hanijos motina bando atvesti dukrą į gėrio kelią skaitydama jai knygas apie riterius. Jais Hanija labai susidomi ir vėliau pati siekia tokia tapti.
Dėkojame autorei, apsilankiusiai Knygų mugėje, ir kviečiame visus susipažinti su elfo sūnumis Josu ir Arduinu, dukra Erbrou, kapitonu Rankstrailiu ir kitais herojais. Kelionę į Silvanos De Mari sukurtą pasaulį galima pradėti ir nuo naujausios knygos „Paskutiniai užkeikimai“, kur tęsiama minėtų herojų istorija, tačiau net ir naujam skaitytojui pasakojimas bus aiškus ir suprantamas.