Prieš daugiau kaip dvidešimtmetį amerikiečių mokslininkai W. Strauss ir N. Howe pristatė kartų teoriją. Dabartiniai ir būsimi moksleiviai (gimę nuo 2003 iki 2023 metų) priklauso Z kartai. Tai interneto karta, kuri informaciją priima ir apdoroja greičiau nei kiti, bet tik nedidelį jos kiekį. Kiekvienos kartos atstovai turi savo mokymosi ypatybių, todėl nepaprastai svarbus tampa mokytojo uždavinys – atsižvelgti, su kokiais mokiniais dirbama ir kaip jiems perduoti žinias, kurios ne tik sudomintų, būtų suprastos, bet ir įsimintų.
„Keičiantis mokinių kartoms, turi keistis ir tobulėti mokymosi metodikos. Atsižvelgiant į šiandienę kartos specifiką, į mokymo programą turi būti įtrauktos naujos mokymo priemonės: e. mokymas, e. knygos, atvirieji mokymosi ištekliai, žaidimai ir t. t.“, – įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Edukologijos katedros vedėja Lina Kaminskienė. Jos teigimu, Z karta puikiai įvaldo naujausias informacines ir komunikacines technologijas, tačiau tuo pačiu metu susiduria su dėmesio išlaikymo ir susikaupimo stoka. Visi šie pokyčiai kelia iššūkių mokytojams ir mokslininkams.
Patraukti ir išlaikyti dėmesį – vienas sunkiausių uždavinių
„Z kartos atstovai nemėgsta apribojimų – jie nori visada turėti teisę rinktis. Pavyzdžiui, nurodymas spręsti konkretų uždavinį iš tikimybių teorijos gali susilaukti pasipriešinimo, tačiau leidimas rinktis, kurį iš analogiškų uždavinių spręsti, bus priimtas palankiai“, – teigia VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytoja doc. dr. Eglė Stonkutė. Pasak jos, šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai nemėgsta prievartos, griežtų taisyklių ar įsakmaus tono, jie nori, kad su jais būtų bendraujama liberaliai.
Šiuolaikinė karta iš visų kitų išsiskiria tuo, kad yra novatoriškų mąstytojų karta, kuriai šiuolaikinės technologijos yra neatsiejama kasdienybė. Kompiuterį, išmaniuosius telefonus ir internetą vaikai naudoti nori ne tik laisvalaikiu, bet ir pamokose. Ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Tačiau dėl to, kad didžiąją savo laiko dalį įprato būti įbedę akis į kompiuterio ekraną, jie nesugeba išlaikyti žvilgsnio kalbėdami gyvai. Didžiausią stresą šios kartos atstovai patiria tada, kai reikia ką nors pasakoti ir pristatyti auditorijai, diskutuoti, todėl gebėjimai bendrauti tiesiogiai turi būti lavinami. Priešingu atveju viešas kalbėjimas ar konstruktyvūs debatai visada išliks silpniausia Z kartos sritimi.
Pedagogai ypatingą dėmesį turėtų atkreipti į tai, kad dabartiniai mokiniai ilgam negali sutelkti dėmesio, t. y. jiems lengviau sekasi greitai atlikti trumpas, skirtingas užduotis, nei prie vienos dirbti visą pamoką ar ilgiau. „Informaciją mokiniai ar studentai nori gauti ir užduotis atlikti taip, kaip socialiniame tinkle „Facebook“: štai šiek tiek informacijos iš vienos srities, štai iš kitos, štai nuotrauka, štai ir filmukas. Ir tokių trumpų tekstinių ar vizualių žinučių begalė. Nors vyresniesiems toks informacijos gavimas atrodo padrikas ir netvarkingas, Z kartai tai tinka geriausiai“, – pasakoja ekonomistė E. Stonkutė.
Lietuvių moksleiviai atsilieka
Dėl nesugebėjimo ilgai sutelkti dėmesio į vieną darbą moksleiviai taip pat ne itin mėgsta skaityti knygas, tačiau skaitymo procesas turėtų būti skatinamas. Remiantis Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (angl. „Programme for International Student Assessment“) tyrimu, kuris pradėtas vykdyti nuo 2000 m. ir atliekamas kas trejus metus, Lietuvoje vidutinis 15-mečių skaitymo lygis siekia 477 taškus. Tai yra mažiau už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkį (496 taškai).
Remiantis to paties tyrimo išvadomis, Lietuvoje pastebimas ryškus mergaičių pranašumas pagal vidutinį mokslinį raštingumą (vidutiniškai 15 taškų daugiau už berniukus) ir skaitymo užduočių atlikimą (55 taškais daugiau už berniukus). Tačiau matematikoje 15-mečiai Lietuvoje surenka vidutiniškai 479 taškus, o EBPO vidurkis – 494 taškai. Mokslininkai lietuvių mokinių atsilikimą nuo bendro vidurkio aiškina tuo, kad kitose valstybėse pamokose yra kur kas daugiau kūrybiškumo, kuris padeda labiau sudominti dėstomu dalyku ir geriau jį suprasti. O Lietuvoje dėl keičiamos ir iki galo neišbaigtos mokslo reformos vis dar nėra aiškios vizijos, kaip turėtų vykti mokymosi procesas. Aišku tik viena – šiuolaikinei kartai seni mokymo metodai yra nebeveiksmingi.
Mokytojai turėtų išmokti mokyti
VDU Edukologijos katedros vedėjos teigimu, nereikia kalbėti vien tik apie technologijų pritaikymą mokymuisi. Naujausios metodikos pagrįstos interaktyvumu, tarpdalykiškumu, aukščiausio mąstymo lygmens gebėjimų stiprinimu. Tokie metodai, kaip probleminis mokymas, patirtiniai mokymosi metodai, integruotasis (pavyzdžiui, kalbų) mokymas, yra šiandienos mokyklose taikomi ir plėtojami. „Vienas iš naujųjų uždavinių mokslininkams ir praktikams yra kurti, tobulinti ir diegti formaliojo ugdymo ir neformalaus švietimo interaktyvias, patirtines edukacines sistemas ir technologijas tokiu būdu mažinant skaitmeninę atskirtį – novatorišku, technologijomis grindžiamu švietimu besinaudojančių asmenų ir tokios galimybės neturinčių asmenų atotrūkį“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.
„Nors mokytojai gauna įvairių mokymų, tačiau jų nėra pakankamai apie tai, kaip išnaudoti gausybę e. šaltinių ir priemonių, kurias būtų galima sėkmingai integruoti į ugdymo procesą. Taip pat trūksta mokymų, kaip naudoti atviruosius mokymo išteklius, kurti e. priemones, apsaugoti sukurtų mokymosi išteklių intelektinę nuosavybę ir pan.“, – teigia L. Kaminskienė. Ji siūlo mokyklose plėtoti virtualų mobilumą – tai būtų puiki galimybė moksleiviams ir mokytojams vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, ugdyti kalbų, technologijų taikymo, problemų sprendimo ir tarpkultūrinius gebėjimus.
Teksto autorė Rimgailė Dikšaitė
Jono Petronio nuotraukos