Meda Spiridovičiūtė, daugeliui žinoma instagramo slapyvardžiu Varlė Keliauninkė, keliones atrado visai netikėtai, o pirmąją išvyką svetur suplanavo būdama vos keturiolikos. Pašnekovė socialinėje medijoje dalijasi patarimais, kaip keliauti neišleidžiant daug pinigų. Meda jau spėjo aplankyti daugiau nei 30 šalių, įveikti Camino Lituano. Vienas iš įspūdingiausių jos nuotykių – keliavimas pėsčiomis į Jordaniją, o vienas naujausių – pažintis su Filipinais.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado kelionės?
Vaikystėje buvau labai smalsi, viskuo domėjausi, norėjau daug ką išbandyti, visur dalyvavau, savanoriavau. Man labai patiko bendrauti ir susipažinti su naujais žmonėmis, veikiausiai todėl kilo noras daryti daugiau dalykų. Kelionės atsirado visai netyčia, kai būdama keturiolikos metų suplanavau pirmąją kelionę sau ir mamai. Suradau pigius lėktuvo bilietus, apgyvendinimą bei atrakcijas ir išskridom su mama į Paryžių. Mane sužavėjo miesto didybė, skirtingos kultūros ir tuomet panorau keliauti dar daugiau.
Kiek šalių esate aplankiusi ir kuri Jums pasirodė įspūdingiausia? Papasakokite, kuo likote sužavėta.
Daugiau nei 30 šalių, tačiau tikslaus skaičiaus nežinau, reikėtų patikrinti… Mėgstu sakyti, kad visas šalis pamilstu dėl kokio nors specifiško dalyko, bet iki šiol labiausiai sužavėjo Islandija ir Naujoji Zelandija – savo gamta ir jos didybe.
Kuri Jūsų kelionė truko ilgiausiai?
Manau, kad ilgiausia yra dabartinė kelionė. Jau beveik mėnesį keliauju aplink Filipinus, po jų vyksiu į Tailandą, o vėliau žiūrėsim.
Mėgstate keliauti viena. Ar nėra baisu? Ar lengva susidraugauti su vietiniais gyventojais?
O kas gali būti baisaus? Būti tik su savimi ir savo mintimis? Leisti laiką vienai? Aš manau, baisu yra nesugebėti pabūti vienai su savimi.
Keliaudama retai laiką leidžiu viena. Susipažįstu su vietiniais ar kitais keliautojais, o užmegzti ryšį su jais yra daug lengviau nei keliaujant dviese. Manau, kad traukiu žmones ir naujas pažintis, tad viena būnu tik tada, kai pati jaučiu tokį poreikį ir noriu pailsėti nuo bendravimo.
Dalyvavote Camino Lituano žygyje. Papasakokite, su kokiais iššūkiais susidūrėte.
Camino Lituano žygis buvo sunkus, nes jame dalyvavau vasaros metu, kai saulė kaitino daugiau nei 35 °C. Su savimi turi neštis daugiau vandens, tad prisideda papildomas svoris prie tų 10 kilogramų, kuriuos sveria kiti reikmenys: palapinė, viryklė, rūbai ir kt.
Taip pat į Camino Lituano leidausi su visiškai paprastais kedukais, nesusipratusi, kad reikės nueiti 500 kilometrų distanciją. Tad jie nutrynė kojas. Žinoma, man buvo šiek tiek neįprasta, nes tris savaites tiesiog ėjau, nieko kito nedariau, o tai nėra kasdienis dalykas.
Pėsčiomis keliavote į Jordaniją. Kaip sugalvojote leistis į tokį nuotykį?
Atsitiktinai radau pigius bilietus į Izraelį, bet tik nusipirkusi juos supratau, kad jie yra į kurortinį šalies miestą – Eilatą. Aš niekada nekeliavau į kurortus, tad pradėjau ieškoti, ką čia nuveikus. Pamačiau, kad kaip tik už Izraelio sienos yra Jordanija, todėl nusprendžiau ją aplankyti.
Nakvynės vietą radau visai netikėtai „Airbnb“ platformoje. Pamačiau, kad netoliese yra dykuma, kurioje gyvena beduinai. Sudomino jų gyvenimo būdas. Kirtus sieną, pasitiko vairuotojas, kuris turėjo nuvežti mane į dykumą. Nesijaučiau jaukiai – jis atrodė įtartinai ir bijojau, kad būsiu pagrobta. Tai buvo mano pirma išvyka už Europos Sąjungos ribų. Tačiau viskas baigėsi gerai. Dykumoje mane pasitiko Muhamedas, šiuo metu jis mano draugas (juokiasi). Dykumoje pabuvau 3–4 dienas, keliavau kupranugariais, džipais, valgiau vietinį maistą ir gyvenau palapinėje – kaip vietiniai. Vienas iš įdomesnių dalykų – vietiniai išsikasa duobę smėlyje ir ten kepa maistą. Dykumoje pritapau. Man patiko vietiniai, ir aš jiems patikau. Antrą kartą ten vykau su mama ir drauge, nes norėjau joms parodyti, kaip jie gyvena.
Kokiu tikslu buvote išsikrausčiusi į Australiją? Kiek laiko gyvenote šioje šalyje ir kaip Jums sekėsi?
Norėjau pamatyti kitą pasaulio galą ir kaip žmonės ten gyvena. Buvau įsikūrusi miestelyje šalia vandenyno. Australijoje praleidau beveik metus, studijavau, dirbau, keliavau ir ten man be galo patiko.
Rytas vietos gyventojams prasideda apie penktą valandą, nes anksti temsta. Labai daug žmonių sportuoja, geria daug kavos. Pati dirbau kavinukėje ir galiu pasakyti, kad kava sujungia žmones. Gyventojai labai atsipalaidavę, laimingesni, nepajutę žiemos (žemiausia temperatūra buvo 15 °C). Nuostabu ir tai, kad Australija be galo didelė. Gyvenau rytuose, bet norint atsidurti vakaruose man būtų reikėję skristi septynias valandas. Apkeliavau beveik visą rytinę pakrantę, šiek tiek pietų, o į vakarus dar grįšiu, nes Australija paliko žymę mano gyvenime.
Viena naujausių Jūsų kelionių krypčių – Filipinai. Kaip kilo mintis aplankyti šį egzotišką kraštą?
Visai netikėtai. Žiūrėjau žemėlapyje, kas būtų netoli Australijos, ir Filipinai skambėjo įdomiausiai. Apie juos žinojau mažai, tik tiek, kad turi daug salų, buvo įdomu, ką galiu jose atrasti.
Filipinuose keturias dienas buvau visiškai be jokio ryšio – bendravau tik su vietiniais filipiniečiais ir su grupele turistų. Plaukėme laivu iš vienos salos į kitą. Reikia paminėti, kad Filipinai turi daugiau nei 7000 salų. Lankėme ir negyvenamas salas, ir tokias, kuriose gyvena tik vietiniai. Valgėme vietinį maistą ir netgi bandėme patys žvejoti. Žuvis jie gaudo po vandeniu su aštriu įrankiu. Tai buvo viena įsimintiniausių kelionių.
Šiuo metu esu mažoje saloje, užsiimu banglenčių sportu ir šiek tiek dirbu, daug bendrauju su vietiniais ir gyvenu su filipiniečių šeima. Sala nepasiruošusi turistams, pavyzdžiui, per dieną čia bent kelis kartus dingsta elektra. Tai padeda atrasti žavesį jų tokiame paprastame gyvenime.
Socialiniuose tinkluose dalijatės patarimais, kaip keliauti pigiau. Ar Jums keliaujant tenka susidurti su finansiniais sunkumais? Kaip pavyksta užsidirbti būnant svečiose šalyse?
Tik pradėjus keliauti, kai dar nemokėjau tinkamai susiplanuoti biudžeto ir neturėjau daug santaupų – visgi buvau dar paauglė, – tikrai būdavo sunkumų. Na, o dabar, įgijusi patirties, galiu tinkamai susiplanuoti kelionę be didesnių keblumų. Be to, dabar turiu pasyviųjų pajamų šaltinį: esu laisvai samdoma darbuotoja rinkodaros srityje. Tai padeda, bet teko ir nemažai Australijoje paplušėti, kad užsidirbčiau.
Jūsų slapyvardis instagrame – Varlė Keliauninkė. Kaip kilo idėja pasivadinti būtent taip?
Jei gerai prisimenu, visai netikėtai. Mane taip vadino šeima.
Ar būdama svetur nepasiilgstate Lietuvos? Ar dažnai grįžtate į tėvynę?
Lietuvoje nebuvau jau beveik metus, todėl tikrai pasiilgau. Ypač ilgiuosi vasaros sezono ir mūsų tradicinio maisto, bet kartu labai mėgstu pažinti kitų kultūrų virtuves ir vietinių gyvenimo būdą, tad kartais net pamirštu, kaip pasiilgstu mūsų tradicinių patiekalų.
Ko palinkėtumėte norintiems pradėti keliauti, tačiau dvejojantiems ir ko linkite pačiai sau?
Baisus tik pirmas žingsnis. Vėliau, kai jau esi užsienyje, sutinki kitų keliautojų, geranoriškų vietinių, pamatai nuostabių vaizdų, supranti, kad ne taip ir baisu. Kitiems palinkėčiau išeiti iš savo komforto zonos, nes tai nuostabus būdas augti ir mokytis, o sau palinkėčiau nesustoti daryti tai, kas džiugina.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Medos Spiridovičiūtės archyvo