Ar pastebėjote, kaip sportininkai kalba apie pergales? Kaip pergalės priežastis jie mini koncentraciją, kovingumą, komandinę dvasią, vidinę ramybę, ryžtą – emocijas, kurias „treniruoja“ sporto psichologai. Šių specialistų vaidmuo šiuolaikiniame sporte tampa vis svarbesnis.
Atletai ir atletės – fiziškai stiprūs žmonės, tačiau į pergales juos veda ne tik išorinė jėga, bet ir vidinė stiprybė. Vidinė jėga gali būti taip pat treniruojama, kaip ir reakcijos greitis, technika ar fizinis pasiruošimas.
3 pagrindiniai dalykai
„Dirbdamas su sportininkais, daugiausia dėmesio skiriu 3 dalykams: motyvacijai, koncentracijai, komandinei komunikacijai.
Motyvuotas sportininkas turi būti nusiteikęs kovai ir jo kovingumas, pergalės siekis turėtų būti taip sustyguotas, kad pergalė ar pralaimėjimas neišmuštų jo iš vėžių“, – sako sporto psichologas Sikstas Ridzevičius.
„Kitas svarbus dalykas – koncentracija. Sportininką gali blaškyti ar iš pusiausvyros išvesti daug dalykų: teisėjo sprendimas, varžovo veiksmas, publikos reakcija, pasikeitusios oro sąlygos ir t. t. Todėl svarbu ugdyti gebėjimą susitelkti, išsaugoti vidinį dėmesį bei pasiekti maksimalų įmanomą rezultatą.
Komandiniame sporte svarbi komunikacija, ji turėtų duoti maksimalią energiją ir sinergiją“, – pasakoja pašnekovas.
Vaikų sporto psichologija – kitokia
Pasak S. Ridzevičiaus, vaikų sporto psichologija turi savą specifiką, mat vaikas kaip asmenybė dar tik ugdosi. Sportas tvirtina jo valią, suteikia progą išsiskleisti lyderio savybėms, kartu tai – komunikacijos ir veikimo kartu mokykla, gyvenimas komandine dvasia. Vaikas neprivalo tapti profesionaliu sportininku, tačiau sportuodamas jis savo charakterį ruošia gyvenimui.
„Tėvai ir treneriai turėtų vaikui padėti pamėgti patį sportą, kad tokia veikla jam patiktų ir teiktų džiaugsmą. Jeigu iškart pulsime reikalauti rezultatų, vaikas gali save pervertinti ar nuvertinti. Jaunų žmonių sporto psichologija akcentuoja procesą. Pastebėta, kad kuo labiau akcentuojamas procesas, tuo geresnis gaunamas rezultatas.
Vaiko savivoka dar tik formuojasi ir jis ne visuomet dar supranta, ką iš tiesų gali ir ko ne. Bet jeigu jį drąsini, vaikas pradeda tikėti, kad gali, ir pradeda galėti. Tačiau, jeigu vaikas išsigąsta, jis pradeda galvoti, kad kažko negali. Taip sukuriamas barjeras – jam įveikti bei pasitikėjimui savimi susigrąžinti jau reikia psichoterapijos“, – teigia psichologas.
Trenerio užduotis – gebėti pateikti iššūkį
Pašnekovo teigimu, su vaikais dirbantis treneris turėtų mokėti tiek pristatyti iššūkį, tiek gebėti pateikti kritiką, bet ji turi būti išsakoma su tokiu tikėjimu, jog vaikas gali pasikeisti bei išmokti, kad jame atbustų vidinis noras tobulėti.
Anot psichologo, ruošiantis varžyboms būtina pamiršti tiek priešininkų, tiek savo pasiekimus bei titulus, nes kovojama ne su titulais, o su konkrečiais sportininkais.
„Jaunus žaidėjus mokau, kad nežaidžiame su titulais, žvaigždėmis, pasiekimais, komandomis. Žinome, ką gerai darome mes, žinome, ką gerai daro priešininkas, turime savo planą ir bandom išnaudoti jų silpnybes. Į varžybas nereikia eiti jau nugalėjus ar pralaimėjus – kiekvieną kartą einame varžytis ir kovoti“, – pasakoja sporto psichologas, kuris sportu užsiimantiems vaikams pirmiausia linki būti drąsiems, mylėti sportą, džiaugtis pergalėmis, nenusiminti dėl pralaimėjimų bei tobulėti.