Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) koridoriais greitai praskriejo žinia apie studentę Ingridą Mereckaitę, kuri atlikdama praktiką mokykloje sulaukė audito patikrinimo. Apie tai, kad choreografijos pamoką teks atlikti stebint išorės vertintojai, pradinio ugdymo pedagogikos studentė sužinojo likus 40 minučių iki pamokos pradžios. Mergina sako greitai prisiminusi, ką moka, kaip įgytą patirtį pritaikyti per pamoką. Po pamokos pokalbis su vertintoja Ingridą labai įkvėpė! Vertintoja nuoširdžiai pasidžiaugė, kad studentė taip gerai valdo klasę, sugeba motyvuoti mokinius. Kaip vėliau vertintoja teigė jai, atrodė, jog pamokai vadovauja 20 metų patirties mokykloje turinti pedagogė.
Esi sakiusi, jog matei įvairių mokyklų, kiekvienoje jų yra ir pranašumų, ir tobulintinų dalykų. Gal galėtum daugiau papasakoti, ką, Tavo nuomone, reikėtų tobulinti ir kokios yra esminės spragos Lietuvos mokyklose?
Mokyklose vyrauja labai skirtinga atmosfera. Mažesnėse mokiniai gauna daugiau individualaus dėmesio, todėl jaučiamas glaudesnis ryšys tarp mokinių ir mokytojų. Vaikai ramesni, mandagesni. Miestelio mokykloje (Rumšiškėse) mokytojai yra labiau gerbiami ir vertinami, mokiniai nuoširdžiai jais tiki. Mano nuomone, didžiausia spraga yra valstybės požiūris į ugdymą, kad mokykla – paslaugų teikėja, o mokyklos yra centralizuojamos. Kai klasėje 30 mokinių, apie kokybę nė neverta kalbėti.
Koks, Tavo nuomone, yra ateities pedagogas?
Manau, mokytojas turėtų būti intelektuali, komunikabili ir kūrybinga asmenybė. Nepakanka domėtis tik švietimu, gerai mokytis ar mėgti būti su vaikais. Reikia tuo gyventi. Mokyti ir ugdyti reiškia pačiam būti pavyzdžiu.
Nuo pat pirmojo kurso praktikuojiesi dirbdama mokykloje. Papasakok, kaip pavyko įsidarbinti.
Mano darbo patirtis labai įvairi. Pradėjau dirbti pirmojo kurso antrąjį semestrą. Pirmasis mano darbas buvo vaikų darželyje. Dirbau popietine auklėtoja. Tuo pat metu atlikau praktiką Vilniaus „Žiburio“ pradinėje mokykloje. Kitą rugsėjį pradėjau dirbti Šeimų universitete mokymų koordinatore, vykdėme Europos Sąjungos ir Švietimo ministerijos projektą. Buvau atsakinga už visus Lietuvoje vykdomus mokymus šeimoms. Žinoma, visą tą laiką praktikavausi ir Vilniaus Simono Daukanto progimnazijoje. Trečiame kurse pradėjau dirbti katalikiškame vaikų darželyje „Mažutėliams“, jame dirbu ir dabar. Esu ikimokyklinės grupės mokytoja.
Visus darbus gavau savo pastangomis – siunti gyvenimo aprašymą ir eini į pokalbį. Vildavausi, kad darbdavys pamatys mano norą išmokti dirbti, nes darbo patirties visai neturėjau. Per pokalbius irgi nemeluodavau, kad moku, jei žinojau, kad nemoku. Bet aš noriu ir galiu išmokti! Dar ir dabar dirbu vadovaudamasi šia nuostata, ji man labai padeda. Bet pripažinsiu, kad pradžioje dirbdavau po 14 ir daugiau valandų per parą, mokiausi naktimis ir į egzaminus eidavau nemiegojusi. Tokia yra pradžia. Gal ir nelabai lengva, bet naudinga patirtis.
Kaip sekėsi pirmomis dienomis dirbti mokykloje?
Iš pradžių buvo labai nedrąsu. Nors žinai, kad turi parodyti, ką moki, bet dažnai taip nutinka tik po kurio laiko. Pirmiausia turi pažinti vaikus, leisti jiems pažinti tave. Tuo pat metu matuojamos ribos tarp tvarkos ir draugystės. Taip pat svarbus ir mokytojų kolektyvas – ne visada ir ne su visais pavyksta susidraugauti. Kiekviena mokykla turi savo vidaus taisykles, todėl pirmosios savaitės (net ne dienos) yra gana sunkios, reikia labai stengtis, nes prisitaikyti reikia labai greitai.
Kaip nusprendei pasirinkti studijas Lietuvos edukologijos universitete?
Nuo pat vaikystės svajojau būti mokytoja. Dažnai būna, kad mergaitės pradinėje mokykloje nori būti mokytojomis. Mano noras turbūt neužgeso. Vidurinėje mokykloje mokiausi tikrai gerai, daug kas klausė, kodėl su tokiais pažymiais nenoriu studijuoti ekonomikos ar teisės. Bet jaučiau, kad tai ne man. Šeima labai palaikė mano sprendimą. Daug kas nesuprato, nesupranta ir dabar. Bet nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu mokytoja ir studijuoju LEU.
Šiemet Rumšiškėse Tau praktika buvo neeilinė ir todėl, kad Tavo vadovaujamą pamoką stebėjo išorės vertintoja. Papasakok, kaip jauteisi.
Vertintojos savo pamokoje nesitikėjau, todėl išsigandau. Prieš kiekvieną pamoką šiek tiek jaudinuosi, o dar ir tai… Bet po kokių 2 minučių supratau, kad tai nieko baisaus. Man pačiai tai buvo šauni pamoka, jaučiausi gana gerai. Tokių didelių vaikų (vienuoliktokų) dar nebuvau mokiusi. Bet panaudojau turimą patirtį, o ji, pasirodo, universali.
Kaip ruošeisi pamokai? Kokį įvertinimą vėliau gavai? Kaip tai pakeitė Tavo požiūrį į save, į pamoką ir į mokyklą?
Apie tai, kad teks atlikti pamoką stebimai išorės vertintojos, sužinojau likus 40 minučių iki jos pradžios (šokių mokytojas negalėjo atvykti). Greitai prisiminiau, ką moku, kaip tą patirtį pritaikyti pamokoje. Mintyse susidėliojau eigą, susiradau muzikos.
Pamokų stebėjimo protokolai ir vertinimai nėra skelbiami. Vėliau mokykla gauna tik bendras išvadas. Po pamokos pokalbis su vertintoja mane labai įkvėpė! Ji nuoširdžiai pasidžiaugė, kad taip gerai valdžiau klasę, sugebėjau motyvuoti mokinius ir visus įtraukiau į pamoką, o pati jaučiausi laisvai. Įsidėmėjau komentarą: „Toks jausmas, lyg 20 metų mokykloje dirbtum.“ Tuo metu tiesiog pasidžiaugiau, bet manau, kad besibaigiant IV kursui aš tikrai išmokau nemažai. Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Mokykla man atrodo dar šaunesnė nei prieš tai. Man buvo suteiktos visos galimybės, jaučiau, kad manimi tikima, ypač kai leido atlikti pamoką.
Kaip manai, kuo svarbi praktika mokyklose būsimiems pedagogams?
Esminis dalykas yra pasižiūrėti, koks mokytojas būsi. Svarbu pamatyti savo asmenybės ar mokymo stiprybes ir silpnybes. Būtina atsakyti į klausimą: ar šis darbas tikrai man? Praktika – tai laikas pristatyti save ir kaip mokytoją. Juk baigus studijas reikės ieškotis darbo.
Kas Tau labiausiai patinka studijuojant LEU?
LEU man suteikė tikrai daug! Pirmiausia čia radau nuostabių grupės draugų, kurie lygiai taip pat dega noru mokytojauti. Taip pat labai patyrusių dėstytojų, kurios itin atviros. Studijuodamos tikrai jautėme tikrąją situaciją mokykloje, kaip mums tam pasiruošti. Labai patiko lietuvių kalbos ir vadybos paskaitos – be galo įkvepiančios ir motyvuojančios dėstytojos. Po paskaitų būni pasiryžęs kalnus nuversti.
Kada nusprendei būti mokytoja?
Pirmoje klasėje! Labai juokinga istorija. Prie mano klasės kabojo plakatas su profesijomis. Jos buvo išrikiuotos nuo perspektyviausios iki mažiausiai perspektyvios. Tuo metu (prieš 15 metų) buvo labai daug pradinių klasių mokytojų, todėl ši profesija buvo pabaigoje… Dėl to liūdėjau, kad būsiu bedarbė (juokiasi – aut. past.). Ačiū Dievui, šiandien esu ten, kur (greičiausiai) ir turiu būti.
Jau esi ketvirtakursė, greitai baigsi studijas. Kokią didžiausią pamoką Tau davė universitetas?
Pamokų tikrai gavau daug. Esminė – drąsa keisti tai, kas negerai pačioje ugdymo srityje.
Kas, Tavo nuomone, yra negerai?
Pirmiausia turėčiau paminėti pamokos organizavimą. Pamoka trunka 45 minutes (pirmoje klasėje – 35 min.). Pagal reglamentą pamoka trunka nuo skambučio iki skambučio ir nė sekundės ilgiau. Jei pamoka yra stebima audito, bent menkiausias užtrukimas jau bus pažymėtas kaip tobulintinas aspektas. Į visą šį trumpą laiką reikia sudėti sužadinimą, supažindinimą su pamokos tema, diferencijuotą turinio išdėstymą, visko aptarimą ir vaikų įsivertinimą. Tempas toks, kad mirksėti nėra kada. Įdomesnės užduoties ar tiriamosios veiklos pamokoje ir neatsiras, nes nespėjama jos atlikti. Jei mokytoja duoda vaikams sunkesnę užduotį, bet nespėja jos aptarti ar išsiaiškinti, geriau jos neduoti iš viso. Žinoma, mokytoja turi teisę organizuoti pamokas pagal save, tačiau, jei į pamoką ateis svečių, teks spaustis. Manau, kad pagal reglamentą mokykloje turėtų būti organizuojamos ne pamokos, o veiklos.
Kaip manai, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagogikos žinios?
Reikia ir pedagogikos žinių, bet pašaukimas, manau, svarbiau. Be jo labai sunku. Darbe už entuziazmą ir atsidavimą niekas papildomai nemoka. Pašaukimas ir tikėjimas yra tie dalykai, kurie leidžia nepalūžti ir išlikti tvirtam. Reikia mėgti savo darbą, tada jį dirbdamas būsi laimingas.
Koks, Tavo nuomone, yra mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
Gal dėl pastarųjų įvykių (streiko) Lietuvoje mokytojai atrodo liūdni ir nuskriausti. Požiūris į mokytoją panašus. Gal tik visuomenėje daugiau reiškiasi švietimo institucijų ir jų padalinių asmenys. Neslėpsiu, kad šiuo metu labai reikia gerinti šios profesijos įvaizdį. Jei mokytojai nekalba apie atlyginimus, jie nekalba visai. O ir atlyginimai… Jei mokytojai turėtų visą krūvį, tai ir gautų normalų atlygį. Pats darbas sudėtingas ir įtemptas. Gal reikėtų pagalvoti apie pensijos amžiaus paankstinimą ar persikvalifikavimą?
Kaip manai, nuo kelerių metų reikėtų išleisti mokytojus į pensiją?
Labai gerbiu visus didelę darbo patirtį turinčius mokytojus, tačiau šiai profesijai reikia polėkio, energijos, entuziazmo. Šis darbas tikrai reikalauja daug jėgų. Taip jau gamta sudėliojo, kad su amžiumi žmogui natūraliai norisi ramybės. Manau, mokytojai turi turėti galimybę į pensiją išeiti nuo 55 metų.
Kokių reikalavimų kelsi sau, kaip pedagogei?
Nuolat tobulėti, atsinaujinti, neturėti jokių išankstinių nuostatų.
Dėkoju už pokalbį! Linkiu sėkmės tobulėjant ir ugdant jaunąją Lietuvos kartą!
LEU